Senovėje auksakaliams žmonės dažnai atnešdavo saugoti savo auksą. Su laiku auksakaliai pas-tebėjo, kad atnešama daugiau nei atsiimama. Todėl auksakaliams kilo mintis skolinti tą aukso likutį tiems, kam jo tuo metu reikia. Laikui bėgant toks aukso skolinimas kai kuriems auksakaliams tapo vieninteliu verslu. Jie apsiimdavo saugoti auksą už tam tikrą mokestį, o skolindavo jau už didesnį mo-kestį. Viduramžiais pirkliai turėjo kliautis tik auksakalių bei paskolos ėmėjų sąžiningumu. Nuo tada, galime sakyti, prasidėjo bankininkystė.
Bankų steigimas Lietuvoje taip pat turi seną istoriją. Carinės Rusijos valdžia ilgai neleido turėti savo kredito įstaigų arba labai varžė jų darbą, įžvelgdama čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime, pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas ir darbas buvo varžomas, o jų sąjunga ir visai neleidžiama.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę. 1919 m. – 1920 m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai, keletas savitarpio kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito draugijų. Dar prieš tai, 1918 m., Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, kiek vėliau persikėlė į Kauną. Šis bankas nemažai pasidarbavo, nors ir ne visuomet sėkmingai Lietuvos pramonės ir prekybos ugdymui.
Antrasis buvo ūkio bankas. Tai pirmasis lietuviškas bankas, veikęs pagal akcinių bendrovių, akcinių bankų įstatymus.
Taigi iš septynių įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši. Įvedus 1922 m.pabaigoje nacionalinę valiutą litą, Lietuvos kredito įstaigoms teko persitvarkyti ir prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų.
1921 m.pagerėjus šalies politinei padėčiai ir ekonominėms sąlygoms buvo susirūpinta organi-zuoti savąjį emisijos banką ir savąją pinigų sistemą.
Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m.spalio mėn 2 d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. 1922 m.rugpjūčio 09 d.Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė “Piniginio vieneto įstatymą”, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso monometalizmas, t.y.pinigų sistema, paremta auksu.Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi 0,150462 gramo gryno aukso. Litą sudaro 100 centų. Po kelių dienų, 1922 m. rugpjūčio 11 d. buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui iš-leisti laikinieji banknotai – litai. Tais pačiais metais rugsėjo mėn. įvyko pirmasis ir steigiamasis Lietu-vos banko akcininkų susirinkimas, kuriame buvo išrinkta banko valdyba ir kiti valdymo bei kontrolės organai. Visos visuomenės neišpirktos akcijos atiteko Lietuvos iždui. 1922 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pirmuoju Lietuvos banko valdytoju paskyrė prof. V.Jurgutį, ir tada Lietuvos bankas su 5 tarnautojais pradėjo savo veiklą.
Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 litų kiekviena. Banko akcininkais galėjo būti valstybė, bendrovės, draugijos ir atskiri asme-nys. Lietuvos banko pagrindinis uždavinys buvo įvesti ir išlaikyti stabilų litą, reguliuoti pinigų apyvartą, įgyvendinti pastovią pinigų sistemą, skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrą. Lietu-vos bankas savo įstatymais nuostatais ir statuto dėsniais galėjo atlikinėti visas banko operacijas, išsky-rus hipotekos paskolų darymą ir dalyvavimą verslo įmonėse.
Lietuvos banko organizacijos forma – akcinė bendrovė su vardinėmis akcijomis ir preferemi-nėmis teisėmis akcininkų naudai. Nors Lietuvos Bankas buvo privatus akcinis bankas, bet kadangi valstybė turėjo pirkusi daugumą akcijų, tai akcininkų susirinkimuose faktiškai viską nulemdavo finan-sų ministras.
Lietuvos banko įstatymas ir statutas leido jam daryti įvairias bankines operacijas, o kita ver-tus,- įpareigojo jį rūpintis visuomenės bei valstybės finansiniais reikalais. Taigi Lietuvos bankas buvo padarytas ne paprasta verslo įmone, suinteresuota vien tik didesniais komerciniais tikslais – didesniu pelnu, bet visuomenine įstaiga, kurios veikimas pelno sumetimais tik tiek tegali būti pagrįstas, kiek tai yra reikalinga banko egzistencijai ir visuomenės pasitikėjimui juo palaikyti. Kasmetinė Lietuvos banko apyvarta svyravo nuo 3 iki 6,5 mlrd. litų, grynasis pelnas sudarė 0,7 – 2,8 mln. litų, dividendai nuo 5 iki 12 proc. Tačiau Lietuvos banko veikloje buvo ir sunkių laikotarpių ypač 1931 m. prasidėjus visuotinei finansinės santvarkos ir kredito krizei, kai daugelis valstybių ir emisijos bankų buvo pri-versti sustabdyto mokėjimus. Tačiau banko vadovų sumanumo, tarnautojų kruopštaus darbo dėka Lie-tuvos bankas pasižymėjo dideliu atsparumu ir kredito stiprumu. Taigi Lietuvos piniginis vienetas – li-
tas buvo viena pastoviausių ir tvirčiausių valiutų pasaulyje.
Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, sėkminga mūsų visų bankų, tame tarpe ir Lietuvos banko veikla buvo nutraukta. Visa pramonė ir bankai buvo nacionalizuoti, iš žmonių atimtos jų santaupos. Lietuvos bankas buvo pertvarkytas
į TSRS valstybinio banko Lietuvos respubli-kinę kontorą su skyriais apskrityse. Lietuvos bankininkystės sistema negalėjo toliau pilnavertiškai funkcionuoti.
Devintajame dešimtmetyje, prasidėjus (“perestroikos”) procesams, susidarė prielaidos sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. 1988 m.pavasarį pradėjus sklandyti nacionalinio atlyginimo idėjoms, buvo studijuojama finansų sistema ir siekiama apibendrinti savarankiškas pinigų sistemos funkcionavimo Lietuvoje patirtį. 1988-1989 m.atskira ekonomistų grupė parengė Lietuvos banko at-kūrimo savarankiškas pinigų ir bankų sistemos koncepcijas, Lietuvos banko įstatymą.
1990 m.priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas “Dėl Lietuvos banko steigi-mo”, skelbiantis, kad nuo 1990 m. kovo 01 d.įsteigiamas Lietuvos Bankas. Lietuvos valstybė ir Lietu-vos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje. Be valstybingumo negalimas toks bankas, o be jo – valstybė. Kitaip valstybė gali būti satelitinė, negalinti įgyvendinti nepriklausomos ekonominės politikos.
1992 m.įvedus Lietuvos Respublikoje talonus – laikinuosius pinigus ir pradėjus įgyvendinti sa-varankišką monetarinę politiką, Lietuvos banko veikla ir funkcijos ėmė atitikti klasikinį centrinio banko modulį. Atkurtas Lietuvos bankas buvo kuriamas orientuojantis į vakarietiško centrinio banko modulį, išlaikant geriausias Lietuvos banko tradicijas.