Didelis darbas 2006

aurimas tomkus

Veiklos dešimtmetį mininti baldų gamybos įmonė UAB „Epinera“ savo kokybiška produkcija išsikovojo nišą smulkaus verslo sektoriuje. Savo produkciją mažai reklamuojanti įmonė rinkodaros filosofiją grindžia klientų atsiliepimais ir rekomendacijomis. „Pirkėjų vertinimai ir patarimai savo aplinkos žmonėms – pakankamai efektyvi reklama mūsų gaminamiems baldams“, – mano įmonės direktorius Arvydas Ragauskas.

Kokybiški, bet nelabai brangūs

Dvidešimt šeši „Epineros“ darbuotojai, plu­šantys tūkstančio kvadratinių metrų gamybinėse patalpose Maniškių kaime palei Kauną, vos spėja vykdyti klientų užsakymus.

„Paklausa didesnė, nei įstengiame pagaminti. Užsakymų įvykdymo klientai priversti laukti 4–6 savaites. Ypač metų pabaigoje, kai baldų paklausa itin padidėja, įvykdyti užsakovų pageidavimus net ir per 6 savaites būna sunku“, – BMM tvirtino bendrovės vadovas.

„Epinera“ gamina 10 modelių baldus, daugiausia minkštus – iš­skleidžiamas miegamąsias sofas, miegamuosius svetainės kampus, fotelius – ir šiek tiek kietų – kompiuterinius stalus, komo­das, virtuvės kampus. Per mėnesį baldų gamybai įmonė sunaudoja apie 1 600 kv. m medžio drožlių plokščių, 1,6 kubų medienos masyvo, apie 1,5 km baldinių audinių, apie 600 kv. m plaušo plokščių. Metinė bendrovės apyvarta – apie 1,5 mln. Lt ir pastaraisiais metais ji nuolat didėja.

„Mūsų baldai skirti vidutiniam vartotojui, – sako Arvydas. – Gaminame tiems, kurie ieško kokybiškų, bet nelabai brangių baldų.“

Pasak įmonės direktoriaus, per dešimtmetį „Epinera“ užsitarnavo klientų pasitikėjimą ir gerą vardą. Bendrovės baldų kokybę žmonės vertina, daugelis sugrįžta čia dar kartą pirkti įmonės gami­nių, rekomenduoja juos savo pažįstamiems.

„Naudojame geras medžiagas, stengiamės pa­daryti kokybiškus, patikimus, patvarius baldus. Tiesa, mūsų gaminių kainos aukštesnės, negu pigių importinių baldų, tačiau patikimumo prasme – jie mums ne konkurentai“, – aiškina bendrovės vadovas.

Radioelektronikos neliko

„Nesu nei medienos apdirbimo specia­listas, nei baldininkas. Susidarė tokios sąlygos: reikėjo kažko griebtis, kad išgy­ventum, – paklaustas apie verslo pradžią sakė Arvydas Ragauskas. – Pradėjau, galima sakyti, tuščioje vietoje – neturėdamas nei pinigų, nei patirties, nei supra­timo apie verslą. Bet ir kitos išeities neturėjau.“

Iš profesijos Arvydas – radioelektronikos inži­nierius. 13 metų pagal specialybę dirbo Radijo ma­tavimų technikos institute Kaune, kol šis 1993 m. žlugo. Pagrindiniai instituto darbų užsakovai buvo Sovietų Sąjungos karinis pramoninis kompleksas. Lietuvoje instituto tyrimų užsakovų nebuvo.

Darbo pasiūlymų pagal specialybę radioelek­tronikos inžinieriui irgi nebuvo galima tikėtis. Kauno radijo gamyklą nupirko koncernas EBSW, stakles pardavė į metalo laužą, patalpas išnuomojo įvairioms smulkesnėms, su radioelektronika nesu­sijusioms įmonėms.

„Ten, kur anksčiau dirbau su radioelektronikos technika, šiandien gamina dešras, mezga kojines“, – šypteli Arvydas.

Daugiau radioelektronikos bendrovių, išskyrus smulkias buitinės technikos remonto įmonėles, Kaune nebuvo.

Baldų gamyba – šeimos verslas

„Ta pramonė griuvo, mačiau, kad perspektyvų nebėra. Atsitiktinai darbą pasiūlė baldininkai. Daug nesvarstydamas pradėjau dirbti pas juos“, – prisimena pašnekovas.

Privačioje baldų gamybos įmonėje Arvydas dirbo trejus metus. Vėliau įmonės savininkai ėmė nebesutarti, pradėjo dalytis turtą, verslas irgi beveik sustojo.

„Mačiau, kad darbo pas juos jau nebėra, nutariau pabandyti pats. Dirbdamas pastebėjau, kad gaminamų baldų technologijos nėra sudėtingos, didelių sugebėji­mų nereikia. Elektronika šiek tiek sudėtingesnis dalykas“, – šypsosi Arvydas.

Bandau su juo nesutikti: vis dėlto reikia jausti rinkos poreikius, produkcijos paklausą; pradėjus gamybą – medžiagų reguliaraus tiekimo, gaminių pristatymo, logistikos problemos; pagaliau baldų modelių kūrimo ir projektavimo rūpesčiai ir t. t. Ūkis ne toks jau elementarus…

„Iš dalies – taip. Tačiau tai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti iš šalies, – ramiai dėsto Arvydas. – Sukūrėme pirmąjį savo baldų komplektą. Jis pasi­sekė, turėjo nemenką paklausą. Nuo jo gamybos ir pradėjome. Tai buvo mūsų šeimos verslas. Žmona Aldona rūpinosi apmušalais, darė iškarpas, siuvo. Mano rūpestis buvo konstrukcinė ir mechaninė baldų dalys. Dar talkino svainis Algirdas Stelmo­kas. Dirbome viso labo trise. Taigi, pradėję kaip individualūs gamintojai, 1997 m. įkūrėm uždarąją akcinę bendrovę.“

Kaip ir dauguma pradedančiųjų verslininkų, A. Ragauskas savo verslą pradėjo garaže. Iš kurgi geresnes patalpas imsi, neturėdamas pinigų? Pirmiausia dirbo viename, paskiau – dviejuose garažuose. Vėliau persikėlė į 300 kv. m. patalpas. Prieš dvejus metus įsigijo apleistas ūkio dirbtu­ves Kauno rajone, šiuolaikiškai jas suremontavo, įrengė 1 000 kv. m gamybinio ploto ir čia perkėlė savo įmonę.