Ekonominės sistemos - mediapro.lt

Turinys

Turinys…………………………………………………………………2

Įvadas…………………………………………………………………..3

1. Ekonominės sistemos tipai………………………………………..4

1.1.papročių ekonominė sistema…………………………………….4

1.2.komandinė sistema……………………………………………….5

1.3.rinkos ekonominė sistema…………………………………….…5

1.4.mišrioji sistema………………………………………………….6

2. Apie šiandieninę ekonomiką………………………………………8

2.1.kapitalistinis modelis………………………………………….…9

2.2.socialistinis modelis…………………………………………….14

3. Ekonominės sistemos kitose šalyse………………………………16

4. Kodėl pereinama iš komandinės į rinkos ekonomiką?………………18

5. Ekonominės sistemos raida Lietuvoje……………………………21

Išvados………………………………………………………………..25

Literatūra………………………………………………………………26

Įvadas

Ekonominių apibrėžimų yra daug. Ekonomika – tai mokslas apie turtą ir

turtėjimą.Ekonomika tai mokslas apie racionalų žmogaus elgesį verslo

pasaulyje.Ekonomika tai mokslas nagrinėjantis, kaip esant ribotiems

ištekliams maksimaliai patenkinti žmonių poreikius. Kitaip tariant, tai

mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ir

kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas.

Su ekonomikos klausimais susiduriame kas dieną, visose gyvenimo

srityse. Daugelis žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti

namų ūkį. Tam užtenka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, –

pasekmės taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti

visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl žmonijos patyrimas šioje srityje buvo

kaupiamas, apibendrinamas. Formavosi ekonomikos mokslas nuo ekonominių

minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos lauretų

darbų.

Labai svarbus klausimas, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų

išteklių panaudojimo alternatyvų. Tai priklauso nuo ekonomikos sistemos.

Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką,

kaip ir kam gaminti. Tad panagrinėkime kokie yra ekonomikos sistemos tipai,

kas jiems būdinga, kokios institucijos sudaro dabartinę Lietuvos

ekonomikos sistemą ir t.t.1. Ekonominės sistemos tipai.

Ekonomikos sistema (economic system) – tai būdas, kaip tirti trūkumo

ir pasirinkimo klausimus. Ekonomikos sistema, tai struktūra institucijų,

per kurias visuomenė skirsto savo išteklius prekėms gaminti ir paslaugoms

teikti. Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą –

ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo

visuomenės sistemos. Ekonominę sistemą formuoja:

• Gamtiniai ištekliai.

• Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas irk t.

• Turimas gamybos aparatas, atsargos.

• Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai

prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto pasiskirstymas.

• Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai irk t.

Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika

veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan.

Pagrindiniai ekonomikos sistemų tipai yra keturi: papročių, rinkos,

komandinė ir mišrioji.

1. Papročių ekonominė sistema.

Papročių, arba dar vadinama tradicine (traditional economy),

ekonomikos sistema paremta tradiciniais gamybos ir paskirstymo sprendimais,

t. y. naudojami tie patys būdai kaip ir praeityje, remiantis religiniais ir

socialiniais papročiais. Kas vartos sukurtas prekes ar paslaugas, dažnai

sprendžia genčių vadai, stambūs žemvaldžiai ir pan. Didžioji dalis

pagamintų produktų atitenka jiems, o kita paskirstoma pagal šalies

papročius ir tradicijas. Kai laikai blogi, ypač nederliaus metais, dalis

gyventojų nesugeba savęs išmaitinti, jiems tenka išvykti iš šalies arba

pasmerkti save bado mirčiai. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos,

kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą

būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai

pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kurios mažai gamina,

ir kurių tikslas gyvybei ir tradicijoms palaikyti. Pavyzdžiui Indija,

Azija, Afrika.

2. Komandinė sistema.

Komandinės, arba planinės, ekonomikos sąlygomis sprendimus priima

vienas centras ar grupė, ką, kaip ir kam gaminti. Ši sistema rėmėsi

kolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklausė valstybei, o

ištekliai skirstyti pagal planą. Šioje sistemoje atsiranda neįveikiamų

problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina

koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose
šalyse, kurios

priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymo

esama nemažai rinkos sistemos elementų.

Centralizuotai valdomos ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų

Sąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinjoje. Ten aukšto rango

technokratų grupės – inžinieriai, ekonomistai, pramoninkai, vadinamieji

planuotojai – konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendina

centralizuotos ekonomikos sistemos planus. Šie planuoja ir nusprendžia,

kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsą lemia kur

statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūs

įrengimai ir pažangi technologija.

Centralizuotai valdomoje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos,

bandant viename centre apdoroti informaciją, kuri būtina koordinuojant

daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje ir

glaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: Rytų

Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijje ir

Vengrijoje greta centralizuoto valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų.

Nuo to kiek turto priklausė valstybei ir kaip griežtai planuojama panaudoti

išteklius, priklausė ganėtinai dideli socialistinių šalių tarpusavio

skirtumai.

3. Rinkos ekonominė sistema.

Rinkos, arba laisvosios verslininkystės, sistema remiasi privačia

nuosavybe, individų ekonomine laisve. Į klausimą – ką gaminti – atsako

pirkėjai, o pardavėjai atsako į klausimus kaip ir kam gaminti, pagal

pasiūlos ir paklausos dėsnius. Valstybės institucijos ar kitos grupės

visiškai nesikiša į ekonomiką. Individualūs vartotojai ir verslo įmonės

siekia įgyvendinti savo tikslus. Pelno siekimas yra ekonominės veiklos

stimulas. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia

gamybine veikla, kokia tik nori, jei tik turi tam lėšų. Jei yra paklausa,

galima verstis savu verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs

pinigai. Šioje visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių

firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną.

Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims –

nuosavybė yra privati, o išteklius skirsto rinka pagal pasiūlos ir

paklausoso dėsnius.Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai gali

užsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų. Jei yra paklausa, gali

verstis savo verslu, bet jiems gali tekti nutraukti veiklą, pinigams

pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje

konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis

turėtų užtikrinti optimalų pelną. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti

savo nuosavybę, kad ji duotų pelną.

Rinkos sąlygomis ūkinės veiklos priemonės tampa žmogaus veikliojo

gyvenimo tikslu. Todėl ūkinė veikla akivaizdžiai priklauso nuo išorinių

aplinkybių, verčia žmogų vis labiau didinti savo galimybes, pasinaudoti

ypatingomis asmeninėmis – dalykinėmis savybėmis.Išryškėja išskirtinės

žmogaus elgesio nuostatos – savanaudiškumas, racionalumas ir

individualizmas. Rinkos ekonomika veikia savieigos (savireguliacijos),

savaiminio judėjimo principu. Tik taip veikianti ekonominė sistema sudaro

sąlygas ūkio subjektams operatyviai reaguoti į gausybę besikeičiančių

aplinkybių. Tik taip veikianti ekonominė sistema gyvybinga, orintuota į

žmogų ir jo poreikius. Pati bendriausia savaiminio ekonomikos judėjimo

forma yra verslo laisvė.Rinkos dalyvių skaičius lemia rinkos tipą. Lentelėje pateiksiamos

rinkos tipų charakteristikos:

4. Mišrioji sistema.

Mišriojoje ekonomikos sistemoje reiškiasi ir rinkos, ir komandinės

(planinės) ekonomikos elementai. Joje vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį

sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Paprastai vyriausybės

sprendžia šiuos uždavinius:

• Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę,

tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia.

• Skatina ekonomikos stabilimą ir augimą.

• Skatina teisingą, bešališką pasiskirstymą.

• Reguliuoja visuomeninių prekių(tai prekės ir paslaugos kurias teikia

valstybė visų arba daugumos gyventojų labui – švietimas, sveikatos

paslaugos, radijas, televizija ir
gamybą.

Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau uždavinių, tačiau šiuos minėtus

uždavinius spręsti būtina, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą.Daugelis ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija,

Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų, turi būtent šią, mišriąją ekonominę

sistemą.

Tiek ekonomikos teorija tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad

efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema , kurioje dominuoja ne

komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek SSRS, tiek kitose komandinės

ekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtai

didėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Tai sąlygojo ne tik

problemos, kylančios bandant centralizuotai apdoroti tokį didelį kiekį

informacijos, kutis būtinas, norint subalansuoti visas ekonomikos šakas,

bet ir tai, kad prekių trūkumas dažnai geriau tenkino daugybės “

skirstytojų“ ekonominius interesus, nei prekyba subalansuotoje rinkoje.

Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų

dūdelę“: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams pasikeičia ir kainos;

tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkčiai,

mažinti ją. Nors rinka verčia gamintojus “ šokti pagal vartitojų dūdelę“,

tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kad vartotojai taip pat “ šoka

pagal gamintojų dūdelę“. Rinka visus įtraukia į sudėtingą sąveiką:

pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, o pirkėjai reaguoja į gamintojų

norą parduoti.

Mišrioji ekonomika prilyginama pereinamojo laikotarpio

visuomenei, kuriai budingas posūkis ir į naują civilizaciją ir į naują

vystymosi stadiją. Manoma , kad šiuo metu vykstantys civilizacijs

transformaciniai procesai gali būti apibudinti kaip pereinamojo laikotarpio

į naują metacivilizaciją reiškiniai. Pirmiausiai atkreipiamas dėmesys į

tai, kad didėja visuomeninių santykių socialumas, žmogus palaipsniui tampa

istorinio proceso subjektu , o ne vien objektu, vis labiau ryškėja

prieštaravimai tarp ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, tarp

ekonomikos socialičkumo ir žmogaus individualumo, tarp inovacijų ir

tradicijų.

1. Apie šiandieninę ekonomiką

“Apie tikslų šiuolaikinės technologijomis pagrįstos ekonomikos

atsiradimo laiką ir kur tai įvyko savaime suprantama kalbėti neįmanoma.

Ekonominė plėtra – pasklidęs ilgalaikis procesas, tik ateities stebėtojui

atveriantis tam tikras koncepcines atodangas, leidžiančias daryti teorines

išvadas…” (Martynas Rusteika)

Kiekviena žmonijos karta įsivaizduoja gyvenanti didžiųjų permainų

laikais, kuomet vyksta kažkas iš esmės svarbaus, pakeisiančio ateities

pasaulio gyvenimą. Tačiau tai tik žmogiškosios pasaulėžiūros kuriama

iliuzija, dalinai pritaikytina ir pranašiškiems šiandienos procesų

interpretatoriams, teigiantiems, kad naujoji ekonomika neatpažįstamai

pakeis tiek verslą, tiek ir žmonijos gyvavimo būdus.Dauguma ekonomistų

sutinka, kad kapitalistinė ekonomika ir jos augimas ilgainiui įgauna

lėtėjimo savybę. Šiame kontekste “naujoji ekonomika” užgimsta maždaug kas

50 metų. Taigi tokia “naujoji ekonomika” yra viena iš daugelio “naujųjų

ekonomikų” progresijos, kuri tęsiasi paskutinius keletą šimtmečių,

pradedant nuo XVIII amžiaus D. Britanijos industrinės revoliucijos.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Austrijos ekonomistas Joseph Schumpeter

paskelbia modelį, paremtą nuolatine esminių resursų kaita. Anot jo, maždaug

kas 50 metų technologinės revoliucijos sukelia “kūrybingos destrukcijos

bangas”, kurios į antrąjį planą nustumia įsikaraliavusias pramonės šakas ir

į pirmąją vietą išstumia naujas. Pastarosios koncepcijos šalininkai

išryškina tokią technologijų pasikeitimų chronologiją:

garo mašinos išradimas, kuris įgalino industrinę revoliuciją (1780-1840);- geležinkelių išpopuliarėjimas, žymiai supaprastinęs susisiekimą (1840-

1890);

– elektros energija ir visuotinė elektrifikacija (1890-1930);

– automobilių išpopuliarėjimas ir pigus kuras (1930-1980).Anot ekonomistų, šiuo metu išgyvename ko gero svarbiausią “kūrybingos

destrukcijos bangą”, kurią sukėlė informacinės technologijos ir

telekomunikacijos (ITT – puslaidininkiai, kompiuteriai, programinė įranga,

telekomunikacijų priemonės) ir su jomis susiję globalizacijos procesai. Tad

prie aukščiau išvardintų keturių punktų galime pridurti dar vieną:- informacinės technologijos ir telekomunikacijos (1980 – dabartis).

Technologijų šalininkai argumentuodami teigia, kad IT revoliucija gali

tapti svarbesne už bet kokią ankstesnę ekonomikos transformaciją.

Pirmiausiai smarkiai greitėja pačių pokyčių vyksmas. Paskaičiuota, kad

radijas 50-ies mln. vartotojų ribą pasiekė per 38 metus, televizija – per

14 metų, internetas – per 4 metus, GSM mobilusis ryšys – per 3 m., WAP

mobilaus ryšio technologija – per 2 m., SMS žinučių siuntimas – per keletą

mėnesių. Specialistai prognozuoja, kad jau per ateinančius
metų

pasaulyje bus pasiekta vieno milijardo interneto vartotojų riba. Tai rodo,

kad informacijos apsikeitimo ir integracijos sparta toliau plėtojasi su

pagreičiu. Industrinės visuomenės laikais irgi vyko smarkios permainos,

tačiau jų vyksmo greitis buvo nepalyginamai lėtesnis. Verslas buvo

prognozuojamas ir planuojamas dešimtmečiams į priekį. Naujosios ekonomikos

sąlygomis sunku nuspėti net ir po poros metų lauksiančius pasikeitimus –

rinkos transformuojasi nuolat ir greitai. Regint tokius pokyčių mastus ir

tempus drąsiai prognozuoti galima tik dar didesnius ir gilesnius pokyčius.

Tad pomodernioji ekonomika yra hiperpermainų ekonomika, kasdien pateikianti

vis naujų neprognozuotų permainų.

Šiuolaikiniame pasaulyje yra dvi pagrindinės ekonominės sistemos –

socializmas ir kapitalizmas, kuris skirtingas kiekvienoje šalyje. Ekonomika

– tai žaidimas. Pvz. šaškėmis ar šachmatais. Šaškių galimybės vienodos,

šachmatų – ne. Tačiau reikia laikytis taisyklių. Teisingumas yra taisyklių

laikymasis. Ar galima sakyti, kad vienas žaidimas teisingesnis už kitą?

Kiekvienai sistemai nebūdingas amoralumas. Ir tam tikri elementai gali būti

taisytini jos viduje.

1. Kapitalistinis modelis

Kapitalizmas plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė sistema,

kurioje visos arba dauguma gamybos priemonių yra privačioje nuosavybėje ir

gamyba yra orientuota į rinką. Šiai sistemai taip pat būdinga tai, kad

investicijas, gamybą, paskirstymą, pajamas ir kainas nulemia rinkos jėgos

(pačių rinkos dalyvių veiksmai), o ne valstybinė valdžia (skirtingai nuo

socializmo ir komandinės ekonomikos). Visoms šiuolaikinėms Vakarų

ekonomikoms būdingas tam tikras kapitalizmo laipsnis.

[pic] Adamas Smitas laikomas vienu iš kapitalizmo teorijos pradininkų

Rinka kapitalizme suprantama kaip teikianti informaciją, ką, kiek,

kaip ir kuo gaminti, o pagrindinė valstybės funkcija – užtikrinti tobulą ir

sąžiningą konkurenciją, laiduoti privačios veiklos galimybes, užtikrinti

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.

Matomi 2181 žodžiai iš 7237 žodžių.

Panašūs įrašai