Nors ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie turi būti sunaudojami gamyboje, ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso. Pastaraisiais metais vis didesnį mokslininkų sociologų nerimą kelia senkantys gamtiniai ištekliai ir didėjantis aplinkos užteršimas, besikaupiantys teršalai. Ar mes galime toliau plėtoti ekonomiką ir kartu apsaugoti savo aplinką bei gamtinius išteklius?
Gamtosaugos problema buvo svarbi anksčiau, yra svarbi ir dabar. Plėtojant gamybą, naudojant naujas technologijas, dažnai padaugėja ore, vandenyse bei žemėje teršalų. Beje, gamta ir pati sugeba neutralizuoti žalingų veiksnių pasekmes, tačiau viskam yra ribos, todėl žmogus turi rūpintis gamtosauga. Net neįmanoma aprašyti visų aplinkos teršimo būdų, taigi pats žmogus sukuria gamtosaugos problemas.
Jau prieš keletą dešimtmečių išsivysčiusios ekonomikos šalyse pastebėtas aplinkos taršos ir ten gyvenančių žmonių sveikatos ryšys. Pavyzdžiui, buvo konstatuota, kad Japonijos miestuose, kur stiprus užterštumas, gyventojų mirtingumas nuo širdies kraujagyslių, vėžio, kvėpavimo organų ligų yra keletą kartų didesnis nei švariose neužterštose vietovėse. Tai paskatino skirti lėšų, kad būtų pašalinti aplinkos teršalų šaltiniai. O JAV konstatuota, kad daugiau negu 50 proc. vėžinių susirgimų yra užterštos aplinkos pasekmė
Gamta labai užteršta sunkiaisiais metalais ten, kur išsidėstę metalo pramonės įmonių galvaniniai cechai, odos apdirbimo, tekstilės pramonės gamyklos. Pastaraisiais metais bent sumažėjo pesticidų pavojus žmogui. Būtina skirti lėšų nuolatiniams aplinkos apsaugos užterštumo tyrimams. Išsivysčiusiose šalyse ekologinės paskirties fondai užima nemažą bendrosios gamybinių fondų struktūros dalį, o pas mus – tik keletą procentų bendrosios įmonių fondų vertės. Nemažai įmonių visai neturi valymo įrengimų ir teršia aplinką.Žinoma, išlaidos gamtos apsaugai didina įmonės gamybos kaštus. Tačiau įsidėmėtina, kad investuotos lėšos į gamtos apsaugą – tai kartu investicijos į gyventojų sveikatą, o tai mažina sergamumą, didina žmonių darbingumą. Pagaliau mažinant aplinkos užteršimą didėja darbo našumas ir kartu nacionalinės pajamos.
Taigi aplinką reikia kontroliuoti, rinkti reikiamą informaciją apie jos būklę, šalinti ekologinės pusiausvyros sutrikimus. Tam tikslui reikalinga išsami informacija apie ūkinės veiklos padarinius, aplinkos pokyčius. Ir tai atlieka monitoringas. Tai dažnai vartojama sąvoka.
Monitoringu vadinama kompleksinė aplinkos pokyčių stebėjimo, vertinimo bei prognozavimo sistema.
Gamtos aplinkos apsaugą būtina analizuoti ir įvertinti viso pasaulio mastu. Reikalinga tiksli ir plati informacija, padedanti numatyti ūkinės veiklos padarinius. O šiuos klausimus nagrinėja globalinis monitoringas.
Ekologinis monitoringas, skirstomas į dvi dalis: pirmoji – aplinkos teršimo įvairiomis medžiagomis stebėjimas, o antroji – žmogaus ir kitų biologinių objektų pokyčių dėl ūkinės veiklos stebėjimas, vertinimas ir prognozė.
Priklausomai nuo kontroliuojamos teritorijos, skiriamas trijų lygių monitoringas: lokalinis, regioninis ir globalinis. Vis didesnę reikšmę įgauna globalinis monitoringas, sudarantis sąlygas kontroliuoti aplinkos teršimą pasaulio mastu, nes teršalai gali būti laisvai “importuojami” iš vienų valstybių į kitas.
Kas galėtų padengti aplinkos taršos kaštus?
1 pav. Pateiktas kontrolės kaštų priklausomumo nuo taršos kiekio grafikas. A tiesė vaizduoja bendruosius, būtinus visai visuomenei aplinkos taršos kontrolės kaštus. Tačiau visuomenei apsiimti padengti visas kontrolės sąnaudas būtų ekonomiškai netikslinga. Didesnę jų dalį privalo sumokėti patys taršos subjektai, o tai vaizduoja B kreivė (1.6.1 pav.). Susidariusį kontrolės kaštų skirtumą turės padengti visuomenė: tai daroma subsiduojant įmones ar kitu būdu.
Aplinkos A
taršos
kontrolės
kaštai B
Visuomeninės Įmonės aplinkos
aplinkos taršos taršos kontrolės
kontrolės kaštai kaštai
Aplinkos tarša
1 pav. Aplinkos taršos kontrolės kaštai
Aplinkos taršą galima veikti įvairiomis priemonėmis: ekologiniu auklėjimu; kontrole ir kt. Labai efektyvi priemonė yra ekologiniai mokesčiai už aplinkos komponentų (oro, vandens, dirvožemio) teršimą. Yra nustatyti teršimo įvertinimo kriterijai (taršos padaryta žala, išmetamų žalingų medžiagų kiekis, aplinkos atkūrimo kaina ir kt.). Į tai atsižvelgus ir nustatomi mokesčiai.
Kuo bus didesni mokesčiai už aplinkos teršimą, tuo teršėjams labiau rūpės mažinti taršą, ir visuomenė gyvens sveikesnėje aplinkoje. Ekologinių mokesčių sistema turi skatinti teršėjus greičiau pašalinti teršimo priežastis, o ne atsipirkinėti mokesčiais ar baudomis.
Antra, aplinkos apsaugos būklę galima gerinti specialiomis subsidijomis (finansine parama). Mokesčiai baudžia už teršimą, o subsidijos skatina tinkamai elgtis. Pavyzdžiui, finansuojant naujų ekologiškai švaresnių technologijų diegimą pasiekiami du tikslai: mažėja aplinkos tarša ir diegiama nauja
pažangi technologija.
Trečia, vienas perspektyviausių būdų įveikti užterštumo problemą – perdirbti aplinką teršiančias atliekas ( pavyzdžiui, popierius, pieno paketai, alaus skardinės, plastmasiniai buteliai nuo limonado ir kt.). Šios atliekos, perdirbtos, pakartotinai panaudotos gamybos procese, sakysim įpakavimui, negadins ir gamtovaizdžio.
2 pav. Parodyta antrinio atliekų perdirbimo (pagal medžiagų balansą) nauda. Kairėje pavaizduotos medžiagos, reikalingos produkcijai pagaminti. Tai – naujos medžiagos, gaunamos a kanalu iš aplinkos (gamtos), ir perdirbamosios atliekos, grįžtančios į gamybos procesą c kanalu. Medžiagos pereina gamybos – vartojimo procesą ir pasirodo kita forma, kaip “visiškai panaudotos medžiagos”(t.y. jos įgauna gatavos produkcijos formą). Tai parodyta dešinėje diagramos pusėje. Kai kurios panaudotosios medžiagos (pvz.,cheminės atliekos) yra gamybos pasekmė. Kitos medžiagos(pvz., alaus skardinės) yra vartojimo liekana.