Nobelio ekonomikos premija
Nobelio ekonomikos premija – Nobelio premijos nominacija, prestižiškiausias ir garbingiausias pasaulyje apdovanojimas už nuopelnus ekonomikos mokslui. Tai labai didelės pagarbos ženklas. Jį kasmet įteikia Švedijos karališkoji mokslų akademija. Apdovanojimą sudaro auksinis medalis, diplomas bei piniginė premija, kuri paskutiniaisiais metais yra lygi 10 milijonų Švedijos kronų (apie 1 milijonas eurų arba 1,3 milijono JAV dolerių).
Premija ekonomikos srityje nebuvo Alfredo Nobelio testamento dalis, tačiau 1969 metais Nobelio Fondas, gavęs Švedijos Banko paramą, įtraukė ir šį apdovanojimą šalia penkių, jau seniai teikiamų apdovanojimų sąrašo.
Apdovanojimo nugalėtojas paskelbiamas iš anksčiau atrinktų nominantų. Jis paskelbiamas po Apdovanojimo Komiteto, Akademijos socialinių mokslų tarybos pasirinkimų bei visos Akademijos slapto balsavimo. Laureatas paskelbiamas kiekvieną spalį, o apdovanojimas įteikiamas Stokholme gruodžio 10 dieną.
Laureato nustatymo tvarka
Kandidatų bei laureatų atrinkimu yra atsakingas Ekonomikos Premijos Komitetas. Kiekvienais metais mokslininkams, Nobelio Akademijos nariams įvairių universitetų profesoriams daugybėje pasaulio šalių išsiunčiama tūkstančiai laiškų su prašymais nurodyti pretendentus Ekonomikos premijai gauti. Laiškai siunčiami:
• Mokslų Akademijos nariams Švedijoje bei kitose užsienio šalyse;
• Komiteto, atsakingo už Alfredo Nobelio Atminimo Premiją Ekonomikos Moksle, nariams;
• Ekonomikos premijos laureatams;
• Bent šešiems universitetams ar koledžams Mokslų Akademijos atrinktiems tais metais;
• Kitiems mokslininkams, kurie Akademijos nuomone gali teikti savo kandidatūras.
Speciali ekspertų komanda ir laureatų atrinkimo komitetas, išnagrinėję susidariusį sąrašą, Akademijai pateikia rekomendacijas. Savo ruožtu Akademija balsuoja dėl lemiamo laureatų sąrašo. Rezultatai skelbiami iš karto po balsavimo kiekvienų metų spalio viduryje.
2007 metų Nobelio ekonomikos premija
Spalio 15 dieną buvo paskelbti Nobelio premijos laureatai ekonomikos srityje. Jais tapo trys amerikiečių profesoriai padėję pamatus „Optimalių mechanizmų teorijos pagrindams“. 2007 m. gruodžio 10 d. premijas gaus Leonidas Hurwiczas, Erikas Maskinas ir Rogeris Myersonas, kurie pradėjo žmonijai suprasti Optimalaus resursų pasiskirstymo proceso ypatybes. Kiekvienas iš trijų laureatų gaus po 1/3 bendros sumos. Įdomu tai, kad jiems reiks dalintis tarpusavyje. Teorija, kurią sukūrė 1917m. Maskvoje gimęs Hurwiczas, o paskui išplėtojo jo bendražygiai, turi tiesioginį ryšį ribotų resursų taupiam pasiskirstymui.
Tai pati švenčiausia tema ekonomikoje, kuri prasideda nuo aksiomos apie amžiną resursų trūkumą rinkoje. Anksčiau analizuojant optimalų resursų panaudojimą buvo naudojama rinkų teorija. Jos trūkumas buvo tas, kad siūlomi jos receptai efektyviai veikė tik idealiomis sąlygomis, kurių sunku arba neįmanoma pasiekti realiame gyvenime. Optimalių mechanizmų teorija klausimą iškelia kitaip: ji neieško teisingo pasiskirstymo kelių, o užsiima paieška pačio efektyviausio pasiskirstymo mechanizmo esamomis sąlygomis.
Taip Hurwiczas ir kiti surado, kad prekių individualiam vartojimui( pvz. medžiagų, maisto, rūbų) paskirstymui daugeliu atvejų efektyviausias mechanizmas yra dvigubas aukcionas, kur kainas nustato ne tiktai pardavėjai, bet ir pirkėjai. tuo pat metu teorija aiškina, kodėl rinkos mechanizmai blogai veikia dirbant su bendraisiais ištekliais kaip vanduo, resursai, keliai, o taip pat televizijos ir radijo eteris. Jiems dėl ekonomiškai efektyvaus pasiskirstymo gali būti panaudotas kitas metodas, pvz. mokesčiu įvedimas naudotojam.