TURINYS
1. Įvadas…………………………………………………………………………………………2
2. Trumai apie “Kapitalą”……………………………………………………………………….3
2.1. Ekonominė-socialinė aplinka……………………………………………………………….3
2.2. Pridedamosios vertės teorija………………………………………………………………..3
2.3.Prieštaravimas teorijoje apie darbo vertę……………………………………………………6
4. Išvados………………………………………………………………………………………11
5. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………..13
I. ĮVADAS
Kiekviena epocha turi savo didįjį ekonomistą, kartais ir ne vieną. Devyniolikto amžiaus vidurio Europa, apimta neramumų, grasinanti revoliuciniais pokyčiais, susiskirsčiusi į turtuolius ir vargšus, taip pat turėjo mokslininką – žurnalistą, ekonomistą – revoliucionierių, nenumaldomai bandantį ne tik paaiškinti procesus, vykstančius visuomenėje, bet ir perspėti apie artėjantį nenumaldomą pavojų bei pateikiantį šio pasaulio gelbėjimo planą.
Marksas buvo puolamas ir ginamas, jam meldėsi ir jo neapkentė, jis buvo paverčiamas statula ir čia pat griaunamas ir daužomas. Markso veikalai buvo peržiūrimi, perkainojami, paneigiami, bet po kurio laiko vėl ir vėl grįžtama prie jų nagrinėjimo.
Pasauliui Marksas įstrigo atmintin kaip revoliucionierius. Todėl tam, kad sugebėtume tinkamai įvertinti Marksą kaip ekonomistą, būtina atskirti jo mintis ir iškeltas idėjas nuo postmarksistinių ar leninių jo idėjų traktavimo.
Reikia įvertinti dar vieną aspektą: Marksas neabejotinai buvo savo epochos genijus, ir, sukurdamas savo politinės ekonomijos modelį, Marksas šio pasaulio suvokimą papildė kai kuriais naujais elementais.
Ekonomisto tikslas – nušviesti, paaiškinti šį pasaulį, ir turime pripažinti, kad Marksas sugebėjo jį supančioj aplinkoje įžvelgti tai, ko nematė kiti jo kartos mokslininkai.
Po Markso mirties pasaulyje įvyko didžiulės permainos. Matydami šias permainas, mes galime įvertinti Markso įžvalgumą, sugebėjimą matyti toli į priekį.
II. TRUMPAI APIE „KAPITALĄ“
Rašydamas „Kapitalą“, K. Marksas turėjo tikslą atskleisti esmines kapitalizmo kaip ekonominės ir socialines sistemos bruožus, tendencijas ir raidos dėsnius. Būdamas filosofu, jis pasirinko ne realųjį kapitalizmą, o savo sukurtą „tobulą“ kapitalizmą, iš kurio pašalinti realaus gyvenimo netobulumai, kurių įtaka kapitalizmo vystymosi tendencijoms, autoriaus manymu, buvo neesminė. Markso aprašytame kapitalizme nėra monopolijų, nėra profsąjungų bei kitų jo manymu, sistemos „netobulumų“.
Reikia pažymėti, kad pagrindinis šio kūrinio, turinčio virš 2 500 puslapių ir rašyto 18 metų, tikslas yra ne aprašyti kapitalizmą kaip socialinę ir ekonominę sistemą bei parodyti jos trūkumus, o įrodyti, kad ši sistema pasmerkta žlugti. Žinant šį tikslą, suprantama tampa Markso logika, kodėl jis aprašė ne realųjį, o tobulą kapitalizmą: įrodžius, kad tobulasis kapitalizmas pasmerktas žlugti, bus nesunku įrodyti, kad realus kapitalizmas, veikiamas realaus gyvenimo netobulumų, taip pat pasmerktas žlugti.
2.1. Ekonominė-socialinė aplinka
Pirmiausia pažvelkime į to meto ekonominę-socialinę aplinką, kurią stebėdamas Marksas darė savo išvada apie kapitalizmo sistemos funkcionavimą.
Tai buvo devyniolikto amžiaus vidurio Anglija. Joje dominavo dvi pagrindinės klasės: kapitalistai ir samdomi darbininkai; žemvaldžių klasė jau nebeturėjo reikšmingesnės įtakos.
Kapitalistų klasei priklausė visi gamybos įrankiai. Ši klasė gaudavo pelną pirkdama samdomų darbininkų darbo jėgą ir parduodama darbininkų pagamintą produkciją. Vyravo smarki konkurencinė kova, neleidžianti didėti kapitalistų gaunamam pelnui.
Darbininkų klasei nepriklausė gamybos įrankiai, todėl darbininkai negalėjo gauti pelno. Pragyvenimui darbininkai užsidirbdavo parduodami savo darbo jėgą.
To meto Vakarų Europos šalių ekonomika nebuvo išvystyta. Darbo diena buvo labai ilga, net iki 16 valandų per parą bei 84 valandų per savaitę. Darbo užmokestis nedaug viršijo sumą, būtiną darbininko gyvybei palaikyti. Neišvystyta ekonomika, net ir maksimaliai panaudodama savo išteklius, negalėjo visų norinčių aprūpinti darbu, todėl bedarbystė buvo didelė.
2.2. Pridedamosios vertės teorija
Pirmajame „Kapitalo“ tome, dar vadinamame „Kapitalo gaminimo procesu“, K. Marksas pateikia savo supratimą apie darbo kaip proceso metu gaunamą pelną ir įveda sąvoką „Pridedamoji vertė“. Savąją sąvoką jis priešpastato ankstesnių ekonomistų naudotoms sąvokoms:
„Iki fiziokratų pridedamoji vertė, – t.y. pelnas, pelno formą turinti pridedamoji vertė, – buvo aiškinama vien mainais, prekės pardavimu aukščiau jos vertės.“ ([6], p. 9)
Iki Markso tai buvo plačiai ekonomistų tarpe pripažinta sąvoka. Kai kurie ekonomistai, kaip pavyzdžiui, Džeimsas Stiuartas, išskyrė du skirtingus pelno gavimo būdus, pavadindamas juos pozityviu pelnu ir santykiniu pelnu:
„Pozityvus pelnas niekam nereiškia nuostolio; jis atsiranda iš
didesnio darbo, stropumo arba įgudimo ir padidina arba pagausina visuomeninį turtą … Santykinis pelnas reiškia kam nors nuostolį; jis pažymi turto pusiausvyros tarp dalyvaujančių svyravimą, bet nereiškia jokio visuomeninių fondų padidėjimo.“ ([6], p. 9),
Pagal tokį apibrėžimą, prekių kaina apima du skirtingus elementus:
1) tikrąją jų vertę
2) „pelnų iš perleidimo’ t.y. pelną, kuris gaunamas prekes parduodant.
Tokiu būdu „pelnas iš perleidimo“ atsiranda dėl to, kad prekių kaina yra didesnė už tikrąją jų vertę arba kad prekės parduodamos aukščiau jų vertės. Bet tada vienos šalies pelnas visada reiškia kitos šalies nuostolį. Nesukuriamas joks „visuomeninių fondų padidėjimas“. Atskiro kapitalisto pelnas visuomet yra „santykinis pelnas“, t.y., „pelnas iš perleidimo“; o prekės kaina yra aukštesnė už jos tikrąją vertę, t.y., prekė yra parduodama aukščiau jos vertės. Iš čia išplaukia išvada, kad jei visos prekės būtų parduodamos pagal jų vertę, tai nebūtų jokio pelno.
Marksas griežtai kritikuoja tokį požiūrį, pateikdamas kitokį pridedamosios vertės ir prekės kainos apibrėžimą.
Pagal Marksą, prekių kainos skiriasi pagal tai, kiek joms pagaminti buvo įdėta darbo. Kuo daugiau prekės gamybos metu buvo įdėta darbo, tuo prekės vertė didesnė.
Marksas aprašo tobulą kapitalizmą, taigi monopolijų nėra, ir visi kapitalistai savo pagamintas prekes parduoda rinkos kainomis, t.y., parduoda už tikrąją jų vertę. Bet tada iškyla pelno apibrėžimo problemą: jei visos prekės parduodamos už jų tikrąją vertę, tai nėra Džeimso Stiuarto apibrėžtojo santykinio pelno. O jei prekės kaina atitinka darbo, sunaudoto jai pagaminti, sąnaudas, tai nėra ir pozityvaus pelno, t.y., nėra jokio pelno.
Atsakydamas į šį klausimą, Marksas įsigilina į kapitalizmą kaip į socialinę sistemą. Kapitalizme, kaip klasinėje visuomenėje, yra dvi klasės:
– kapitalistai, valdantys gamybos priemones ir gaunantys pelną, bei
– darbininkai, neturintys pajamų iš nuosavybės
Čia Marksas įveda dar vieną prekių rūšį: darbo jėgą. Darbininkai, norėdami išlaikyti save ir savo šeimas, kapitalistinėje sistemoje priversti parduoti savo darbo jėgą.
Taigi darbo jėga – prekė, kuri parduodama rinkoje kaip ir bet kuri kita prekė – už rinkos kainą, kuri nustatoma kaip darbo kiekis, reikalingas šiai darbo jėgai pagaminti; kitais žodžiais tariant, iš darbininko perkama darbo jėga verta tokio visuomeniškai būtino darbo kiekio, koks yra būtinas palaikyti darbininko egzistavimui. Darbo jėga, pasak Markso, perkama ir parduodama už savo pilną kainą, tačiau tuo pat metu prekių, kurios yra pagaminamos naudojant šią darbo jėgą, vertė viršija darbo jėgos kainą.
Pasak Markso, tik dalis samdomo darbuotojo darbo laiko apmokama pagal tikrąją šio darbo vertę; likusią darbo laiko dalį darbininkas dirba kapitalistui nemokamai. Markso apibrėžime, pridedamoji vertė ir yra šis neapmokėtas darbas:
Darbininkas turi teisę tik į savo darbo jėgos vertę. Tuo tarpu kapitalistas, realizuodamas savo gaminius, gauna visą vertę, darbininko sukurtą per darbo dieną; o ši yra ilgesnė už tas valandas, kurios jam buvo apmokėtos.