Makroekonominis nestabilumas: nedarbas ir infliacija
JAV ir kitų išsivysčiusių šalių patirtis parodė, kad ilgalaikis ekonominis šalių augimas nebuvo tolygus. Ekonomikos augimą pakeisdavo jos smukimas bei depresija, augo nedarbas bei kainų lygis (infliacija). Ekonomika, kaip ir gamta, vystosi cikliškai. Atskiri ekonominiai ciklai vienas nuo kito skiriasi tiek trukme, tiek ir intensyvumu.
Tačiau visiems jiems yra būdingos tos pačios fazės:
piko (viršūnė), kai ekonomikoje yra visiškas užimtumas. Šioje ciklo fazėje kainų lygis turi tendenciją kilti;
nuosmukio (recesijos), gamybos apimtys ir užimtumas pradeda mažėti, bet kainos nemažėja;
krizės (depresijos), kai kainos pradeda mažėti, didėja bedarbių skaičius (kai kaimynas praranda darbą – ekonomikos nuosmukis, kai pats prarandi darbą – depresija;
pagyvėjimo, kai gamybos apimtys pradeda augti, didėja užimtumas.
Ekonomikos cikliškumą dauguma ekonomistų aiškina bendrųjų išlaidų lygiu. Jei bendrosios išlaidos (AE) yra nedidelės, tai daugeliui įmonių netikslinga gaminti daugiau produkcijos. Aukštesnis AE lygis reiškia, kad gamybos augimas atneša papildomą pelną, todėl gamyba, užimtumas ir pajamos auga.
N E D A R B A S
1. Nedarbas ir jo rodikliai
2. Nedarbo priežastys
3. Nedarbo tipai. Natūralusis nedarbo lygis
4. Nedarbo pasekmės ir nuostoliai
5. Užimtumo ir nedarbo reguliavimas
1. Nedarbas ir jo rodikliai
Nedarbas – rinkos ekonomikos objektyviai sąlygota ir neišvengiama problema. Nedarbas gali būti nagrinėjamas mikroekonomikos ( individo) ir makroekonomikos (šalies ūkio) lygyje. Individo lygyje nedarbas – tai asmens negautos pajamos. Makroekonomikos lygyje nedarbas – tai neracionalus ekonominių išteklių (darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, kurios paruošimui sunaudotos lėšos) panaudojimas, nesukurta BVP dalis, ekonomikos destabilizavimas. Nedarbo lygis yra traktuojamas kaip vienas iš šalies ūkio sveikatos rodiklių.
Tačiau nedarbas yra ne tik ekonominė, bet ir socialinė, moralinė bei psichologinė problema. Su ja siejama įvairūs nusikaltimai, ligos, neviltis, skurdas.
Siekiant išsiaiškinti nedarbo problemą, reikia aptarti su juo susijusias sąvokas.
Darbas ekonomine prasme yra ta veikla, už kurią mokama.
Gyventojai – nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu požiūriu aktyvius ir neaktyvius.
Prie ekonominiu požiūriu aktyvių gyventojų priskiriami:
dirbantys gyventojai:
dirbantys pagal darbo sutartį visą ar ne visą darbo laiką; laikinai nedirbantys dėl ligos, atostogų; dirbantys pagal specialų grafiką; besimokantys; streikuojantys ir kt.;
dirbantys savarankiškai (IĮ savininkai, dirbantys pagal verslo liudijimą ir kt.);
bedarbiai:
-neturintys darbo, teikiančio pajamų;
– ieškantys darbo (besikreipiantys į darbo biržas ar į darbdavius, pasiruošę dirbti ).
Darbas ekonomine prasme yra ta veikla, už kurią mokamas atlyginimas.
Darbo jėga – visi sulaukę darbingo amžiaus (nuo16 metų iki pensinio amžiaus) užimti gyventojai ir bedarbiai.
Prie ekonominiu požiūriu neaktyvių gyventojų priskiriama: moksleiviai ir studentai, lankantys dieninio mokymo įstaigas, asmenys, gaunantys senatvės, lengvatines ar invalidumo pensijas, namų šeimininkės ir asmenys, prižiūrintys vaikus, netekę vilties rasti darbą ir jo beieškantys, kiti asmenys, kurie nenori dirbti.
Pagrindiniai nedarbo rodikliai
Darbo jėgos panaudojimo laipsnį parodo nedarbo lygio rodiklis. Jis yra apskaičiuojamas kaip bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos procentinis santykis;
U Bedarbiai
Ur = ——x 100 %; NL = ———— x 100 %
LF Darbo jėga
kur , Ur – nedarbo lygis, U – bedarbiai, NL – nedarbo lygis LF – darbo jėga
Lietuvoje nedarbo lygį skaičiuoja Darbo birža ir Statistikos departamentas. Jų nedarbo lygio rodikliai yra skirtingi dėl to, kad šios institucijos skirtingai interpretuoja bedarbių sąvoką.. Darbo birža skaičiuoja tik tuos bedarbius, kurie yra užsiregistravę valstybinėse teritorinėse darbo biržose. Statistikos departamentas bedarbiams priskiria asmenis nepriklausomai nuo to, ar jie registruoti darbo biržoje ar ne, statistikus domina tik pats darbo/nedarbo faktas. Todėl Statistikos departamentas priskaičiuoja daugiau bedarbių, nes ne visi bedarbiai registruojasi darbo biržose. Statistikos departamento skaičiuojamas nedarbo lygis visad yra didesnis ir realesnis nei alstybinės darbo biržos. 2005 m. rugpjūčio mėn. bendras nedarbo lygis Lietuvoje Darbo biržos duomenimis buvo 4-5 proc., Statistiko departamento duomenimis –apie 10 proc. Pastaruoju metu nedarbo lygis ir bedarbių skaičius Lietuvoje sumažėjo (2004 m. gegužės mėn. palyginus su 2004 m. gegužės mėn. sumažėjo nuo 11,2 iki 8,1) ne dėl ekonomikos plėtros, o dėl to, kad didelė dalis darbo jėgos išvyko dirbti į užsienį .
Situacija Lietuvos darbo rinkoje 2005 m. rugpjūčio 1 d.
Įregistruota bedarbių iš jų:
— 94774
Moterų 58493 (61,7)
Vyrų 36281 (38,3)
Jaunimo 7690(8,1)
Ilgalaikių bedarbių 27431 (28,9)
Nedarbo lygis:
bendras – 4,5 proc.
moterų – 5,5 proc.
vyrų – 3,4 proc.
jaunimo – 1,6 proc. Tiksliai nustatyti nedarbo lygį yra sudėtinga ir dėl to, kad egzistuoja dalinis nedarbas, kai žmonės dirba ne visą darbo dieną, paslėptas nedarbas, susijęs su šešėlinės ekonomikos egzistavimu, kai nelegaliai dirbantieji darbo biržoje registruojasi kaip bedarbiai. Asocialūs asmenys, kurie praradę viltį rasti darbą, nesiregistruoja darbo biržoje.
Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių ) gyventojų amžiaus santykis.
Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių ) gyventojų amžiaus santykis.
Be to, nedarbas yra nagrinėjamas jo trukmės požiūriu (trumpalaikis ir ilgalaikis), atskirų regionų požiūriu, atskirų gyventojų grupių (jaunimo, priešpensinio amžiaus žmonių nedarbas), dalinis nedarbas ir kt. Lietuvoje daugiausia bedarbių tarp Alytaus (Akmenėje – 11,2 proc.) ir Tauragės apskričių gyventojų., mažiausiai registruota bedarbiais (3,3 proc.)– Kauno apskrityje.
2. Nedarbo priežastys
Nedarbo ir jo lygio priežastis skirtingai nurodo neoklasikai ir keinsisitai.
Neoklasikų nuomone visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Tai vyksta kintant darbo užmokesčio dydžiui. (Darbo jėgos ir darbo pasiūlos bei paklausos veikimo mechanizmas) Nedarbo didėjimo atveju darbo užmokestis mažėja, o mažėjant nedarbui – didėja. Nedarbas neoklasikų nuomone atsiranda dėl netinkamos darbo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis, t. y. jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuriame darbo jėgos paklausa atitiktų darbo jėgos pasiūlą.