Turinys
Įvadas……………………………………………………….…….………2 psl.
1. Inovacijų apibrėžimas…………………………………………..…4 psl.
1.2 Inovacijų reikšmės……………………………………..5psl.
2.Organizacija – kas tai?……………………………………………….6psl.
2.1 Organizacijos vertybės, normos ir elgesio būdai…………7psl.
3.Novatorius………………………………………………..8psl.
4.Smulkiojo verslo plėtra…………………………………..10psl.
5. Diskontuotų pinigų srautų metodas………………………………………………..13psl.
Išvados……………………………………………………………………….14psl.
Naudota literatūra………………………………………………………..15psl
Įvadas
Organizacija (gr. organizo – sutvarkau, surengiu): 1)kieno nors struktūra,sandara, sistema. 2)Žmonių kolektyvas susidaręs ar sudarytas tam tikrai veiklai ar darbui, dažnai turintis atskirą turtą ir valdymo organus.
Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus.
Inovacijų tikslas: mokslo tyrimų rezultatų ir išradimų panaudojimas siekiant plėtoti ir atnaujinti gaminamos produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą. Norint sėkmingai veikti sudėtingoje konkurencijoje, reikėjo nuolat tobulinti gamybos, pardavimo ir technologinius ir kitus procesus.
Uždaviniai: Ribotos smulkiojo verslo finansinės, darbo ir techninės galimybės turėtų skatinti veiklos koncentraciją, tačiau, kaip rodo žmonių pasirinktų veiklos rūšių gausa, kol kas einama universalizacijos, išteklių išskaidymo keliu. Taip smulkusis verslas, lyg apsidrausdamas nuo netikėtumo vienoje srityje, dar labiau blogina savo padėtį, kai ima įvairinti savo veiklą. Valstybės parama dažniausiai nepasiekia šio verslo, todėl reikia orientuotis tik į savus išteklius. Tokią padėtį Vyriausybė žada taisyti. Tai galėtų būti naujos verslo politikos pradžia, išplečianti smulkių įmonių galimybes ne tiek remiant atskiras įmones, kiek laisvai leidžiant joms pačioms spręsti savo problemas.
Objektas: Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų objektas. Tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės (valstybės ir valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai, konsultacinės institucijos ir kt.). Todėl pirmiausia būtina inovacijas įvardyti įsisavinimo kontekstu, kaip pažangos procesą, kuriame tikslingai bendradarbiauja įmonės ir jų partneriai.
Metodai: Diskontuotų pinigų srautų metodas yra laikomas pačiu universaliausiu verslo vertinimo metodu, todėl yra plačiai taikomas vertinant investicijų efektyvumą.
Metodo pagrindą sudaro būsimųjų pinigų srautų dabartinės vertės suradimas arba diskontavimas.
Galima išskirti šiuos pagrindinius diskontuotų pinigų srautų metodo etapus:
a)vertinimo momento nustatymas;b)būsimųjų pinigų srautų prognozavimas;
c)individualios diskonto normos įvertinimas;d)būsimųjų pinigų srautų diskontavimas;d)būsimųjų pinigų srautų dabartinės vertės nustatymas;
Gyvename gilių permainų laikais. Naujųjų informacijos ir komunikacijos technologijų įsigalėjimas iš esmės keičia žmonių, organizacijų ir valstybių būseną. Pasaulinės ekonomikos konkurencija verčia vyriausybes mėginti keisti savo šalių ekonomines ir socialines struktūras į informacijos visuomenę. Įvairios pasaulio šalys kuria savo informacijos politikas, kuriomis siekiama formuoti informacijos visuomenės raidą. Lietuva pirmiausia siekia įgyvendinti nebrangią ir veikmingą telekomunikacijos infrastruktūrą, kuri leistų žmonėms ir organizacijoms komunikuoti. Veiksmingi telekomunikacijų tinklai yra vienas svarbiausių elementų modernioje informacijos ir žinių visuomenėje.
kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos, ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos, finansinės institucijos ir kt.).
1.Inovacijų apibrėžimas
Apibendrinant, inovacijų apibrėžimas ir jų vartojimas yra labai platus. Mokslinėje literatūroje, gamybos, technologijų, vadybos ir kitose srityse esama įvairių nuomonių, todėl iki dabar nėra nusistovėjusio vieno inovacijų apibrėžimo. Tačiau galima įvertinti inovacijų įvairovę, praktikoje egzistuojančias klaidingas inovacijų apibrėžimo interpretacijas, kurios didžia dalimi apsunkina jų supratimą ir pritaikymą.
Pastebėtina, kad mokslininkų, gamybininkų, verslininkų ir kitų visuomenės narių inovacijos apibrėžimo formulavimas, tikslų iškėlimas bei jo supratimas iš esmės skiriasi. Kiekviena suinteresuota žmonių grupė įvardina inovacijas tik jai reikšmingame kontekste, kuris gali iš esmės skirtis nuo kitos grupės apibrėžimo, nes formuluojama pagal kitą kontekstą. Todėl diskusijų metu gana sudėtinga suprasti vienam kitą ir atrasti bendrą atskaitos tašką, jei nėra iš anksto susitarto bendro apibrėžimo konteksto.
1.2 Inovacijų reikšmės
Pateikiamos kai kurios inovacijai mokslo,
gamybos, technologijos ir vadybos kontekste suteikiamos reikšmės:
Mokslinės inovacijos – sėkmingas mokslinių naujovių kūrimas, jų pritaikymas ir panaudojimas įvairiose srityse;
Gamybinės inovacijos – naujų gamybos, tiekimo, platinimo ir kitų metodų įtvirtinimas;
Technologinės inovacijos – naujų technologijų sukūrimas ir senų atnaujinimas bei praplėtimas, diegiant jas įvairiose srityse;
Vadybinės inovacijos – vadybos, darbo organizavimo, darbo sąlygų keitimas ir įgyvendinimas.
2. Organizacija – kas tai?
Joks žmogus,kad ir kokia iškili asmenybė jis būtų, negali gyventi ir veikti visiškai izoliuotai, savarankiškai. Net grupė, komanda negali gyvuoti nepriklausydama nuo kitų grupių, bendruomenės, visuomenės. Grupės (komandos) jungiasi į organizacijas (susivienijimus). Išimtiniais atvejais organizacija gali būti vientisa, lyg monolitas, tačiau dažniausiai organizacija – tai blokinis, panelinis, karkasinis darinys. Žmonėms joje būtina organizuotis ir bendrai veikti. Vadinasi, organizacija – tai visuomenės ląstelė su fiksuotais tikslais, veikla, erdve ir žmonėmis (veikėjais). Ji egzistuoja tarp „dviejų ugnių: nuolat kyla prieštaravimų su makroaplinka – su ja pačia sudarančiais padaliniais bei individais. Apskritai gamtoje, o juo labiau visuomenėje, kiekvienas reiškinys ar darinys gali egzistuoti tiek, kiek jis naudingas (bent jau nekenkiantis), tikslingas, pozityvus. P. Drucker (1992) suformulavo visuomenės bei organizacijos priešpriešos priežastis. Mes pritariame tam, kad visuomenei būtinas stabilumas, o organizacijai būtini pokyčiai, raida, keitimasis. Dėl bendros gerovės visuomenė stengiasi daryti įtaką, reguliuoti organizacijos veiklą, nors šiai būtinas savarankiškumas, autonomija. Nuolatinius prieštaravimus tarp visuomenės ir organizacijos sukelia jų ryšių prigimtis, pobūdis, specifika, o ypač tarpusavio atsakomybės ypatybės. Visuomenei ir jų nariams (kiekvienam iš mūsų) vis labiau reikia socialiai orientuotų organizacijų, kurias visuomenė ne visada nori ir ne visada gali įsteigti, o pačios organizacijos ne visada suinteresuotos tokia pakraipa.