Turinys
Turinys……………………………………………………………1
Įvadas………………………………………………………………………………….2
1.Nedarbo atsiradimo priežastys:………………………………………3
1.1 Nedarbo tipai, rūšys ir jų atsiradimo priežastys…………………………………………………………………………….7
1.2 Minimali alga ir jos įtaka darbo jėgos rinkai………………………………………………………………………………….14
2.Socialinės – ekonominės nedarbo pasekmės……………………..19
3.Nedarbo mažinimo priemonės…………………………………………….23
3.1 Nedarbo pasekmių nagrinėjimas siaurąja prasme………………………………………………………………………………..26
3.2 Šalies BNP nuostoliai dėl nedarbo…………………….27
4.Išvados ……………………………………………………………………………32
5.Literatūros sąrašas…………………………………………………………….33
Įvadas
Viena pagrindinių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų nedarbo mažinimas ir naujų darbo vietų kūrimas. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu. Lietuvai perėjus iš planinės ekonomikos link rinkos ekonomikos reikėjo pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų. Tai negalėjo nepaveikti mūsų šalies gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis.
Šalies ūkio plėtros spartėjimas šiandien suteikia vilčių įveikti iškylančias problemas: sukurti naujas darbo vietas, užtikrinti, kad šalies gyventojai iš savo darbo ar socialinės apsaugos programų gautų reikiamas pajamas. Tačiau problemos neišsispręs savaime, jei ūkio plėtros rezultatų nemokėsime nukreipti visos visuomenės labui, jei nepajėgsime investuoti į tuos, kas vieninteliai gali sukurti tolesnę šalies pažangą – į Lietuvos žmones.
Šio referato tikslai – išsiaiškinti kokios yra nedarbo atsiradimo priežastys ir kokie yra sprendimo būdai.
Šiame referate apžvelgiame, kokios yra nedarbo atsiradimo priežastys, rūšys, tipai.
1. Nedarbo priežastys
Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas išesmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinių ir kvalifikuotų darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja ) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikį užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
• Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
• didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
• nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
• gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
• aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemai darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.
Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.
Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepanašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir propagavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie ‚pilną užimtumą‘ kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3 -6 proc. šalies darbo jėgos.
Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo
našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrengimus, elektronines gamybos valdymo sistemas. .Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5 – 6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „senose‘ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.
Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T.Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau nei gyvenimo pragyvenimo reikmenų kiekis. Tik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T.Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse . Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo gyventojų skaičiaus augimo silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas“, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinio ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo emigruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „pigios darbo jėgos“ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu. Pasaulio Banko duomenimis, tolesnis ekonominių santykių plėtimas su besivystančiomis šalimis sumažins bendrą darbo paklausą šiame dešimtmetyje 1-3 proc., o tarp žemos kvalifikacijos darbininkų 2-5 proc.
1.1 Nedarbo tipai, rūšys ir jų atsiradimo priežastys.
Šiandieniniame gyvenime bedarbiais žmonės tampa dėl labai įvairių priežasčių. Galbūt laikinai būti be darbo arba „tarp darbų“ atitinka kai kurių žmonių poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi skirstymas į tipus. Ekonomistai išskiria tokius nedarbo tipus:
frikcinį (tekamąjį).
struktūrinį
ciklinį
Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Terminą „tekamasis“ arba „frikcinis“ nedarbas ekonomistai vartoja kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį greitai gauti artimiausioje ateityje. Šis terminas tiksliai atspindi reiškinio esmę: darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienas konkrečiu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria „tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai, kiti ieško naujo darbo atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Taigi visada atsiras žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Pavyzdžiui, darbuotojams pakeisti vieną darbą į kitą užtrunka tam tikrą laiką. Kol jie pradės dirbti, vyriausybės statistiniuose duomenyse jie bus įteisinti kaip bedarbiai. Bedarbiais laikomi ir tie žmonės, kurie ieško darbo pirmąkart gyvenime. Sezoniniai darbuotojai nedirba keletą mėnesių per metus savo noru. Tarp jų yra, pavyzdžiui, virėjų, padavėjų ar pardavėjų, kurie užsidirba gyvenimui vasaros ir žiemos kurortuose. Jų laikinasis nedarbas rudens ir pavasario laikotarpiais taip pat prisideda prie nedarbo statistikos.
Manoma, kad tekamasis (frikcinis) nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu net pageidautinas. Kodėl pageidautinas? Todėl, kad daugelis žmonių, atsiradę „tarp darbų“ savo valia, pereina iš menkai apmokamo ir žemo produktyvumo darbo į geriau apmokamą, produktyvesnį darbą. Dėl to padidėja žmonių pajamos, tampa racionalesnis darbo išteklių pasiskirstymas, vadinasi, išauga ir realiojo nacionalinio produkto apimtis. Praktiškai šis nedarbo tipas nuolatos egzistuoja.
Struktūrinis nedarbas – nedarbo forma, kurią sąlygoja gamybos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų.
Tekamasis nedarbas labai susijęs su struktūriniu. Terminą „struktūrinis“ ekonomistai vartoja sudėties prasme. Laikui bėgant vartotojų paklausa ir technologija gerokai pakinta, o tai savo ruožtu kaičia visuminės paklausos darbo ištekliams sudėtį. Dėl tokių ūkinės veiklos pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, o paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Pavyzdžiui, buvo laikotarpis, kai daugelis liftų pastatuose kilnojosi kartu su „lifto operatoriais“ , o šiandien liftuose – savitarna. Liftininkai, praradę darbą dėl to, kad buvo įdiegti savaeigiai
liftai, tapo struktūriniai bedarbiais ir tokiais bus tol, kol susiras naujus darbus. Technologijos pokyčiai, žmonių migracija gali sukelti struktūrinį nedarbą, nes daugelis žmonių, turinčių aukštą kvalifikaciją išvažiuoja dirbti į užsienį, nes ten yra geresnės darbo ir gyvenimo sąlygos. „Iškritę“ iš aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų jaunuoliai dabar irgi sudaro struktūrinių bedarbių dalį.
Struktūrinį nedarbą atskirti nuo tekamojo nelengva. Esminis skirtumas tas, kad „frikciniai“ bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o „struktūriniai“ bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais ir pakeisti gyvenamąją vietą. Be to, frikcinis nedarbas – trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Ciklinis nedarbas – nedarbas, sąlygojamas bendrojo ekonomikos nuosmukio.
Ūkinės veiklos ciklo pasikeitimai taip pat sąlygoja nedarbą. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Tai gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpis, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficitu. Pavyzdžiui, kai JAV ekonomiką 1982m. ištiko ekonomikos nuosmukis, nedarbo lygis pakito iki 9,7.
Nedarbo rūšys:
Prislėgtasis nedarbas įsivaizduokite, kad jau kurį laiką neturite darbo nuolat jo ieškojote ėjote į visa galimas įdarbinimo įstaigas, bet viskas veltui. Tada tenka kreipti į gimines, draugus, darbo biržą. Kadangi nuotaika bloga, jaučiatės prislėgtas, tai darbo paieškos nutraukiate kaip beviltiškas. Todėl natūralu, kad į oficialios statistikos klausimą, ra ieškote darbo, atsakysite – ne. Taigi jūs kaip bedarbis, aktyviai neieškantis darbo, neįsiregistruojate į darbo biržą ir esate nelaikomas bedarbiu. Vadinasi, oficiali statistika, neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Faktiškas nedarbo lygis bus mažesnis nei realus, ir paprastai „ prislėgtieji“ sudaro apie 0,1 – 0,5 darbo išteklių.
Paslėptas nedarbas. Plaukti pasroviui likimo upe gali nevisi. Reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Tenka ieškoti bet kokio darbo. Ir tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos nei turima. Paslėptasis nedarbas į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse „paslėptojo“ nedarbo lyginamasis svoris visų darbo ištekliams priskirtinų gyventojų skaičiuje sudaro nuo 6 iki 9. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių bedarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, vėl sumažina nedarbo lygį.
Šešėlinis nedarbas. Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali, arba šešėlinė, darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Taip atsitiko todėl, kad ekonomikos reformos sukeltas neišvengiamas darbuotojų skaičiaus mažėjimas valstybiniame sektoriuje nebuvo kompensuotas jų skaičiaus didėjimu privačiose ūkio struktūrose. Darbininkai ir specialistai, atleisti iš valstybinių įmonių ir organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino jau veikiančiose šešėlinės ekonomikos struktūrose teisiškai neįforminę darbo santykių. Kita priežastis, skatinti neoficialų užimtumą, yra netobuli mokesčiai ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Nepaslaptis, kad siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaita dažnai įgauna atviro reketo formą.