LIETUVOS CENTRINIO BANKO FUNKCIJOS
Referatas
KLAIPĖDA, 2006 m.
Įvadas
Kiekviena valstybė turi centrinį banką, nes valstybei jis yra labai svarbi institucija. Centrinis bankas yra pagrindinis valstybės bankas, kurio pagrindinis tikslas yra vykdyti valstybės pinigų politiką. Taip pat centrinis bankas vienintelis valstybėje turi teisę vykdyti pinigų emisiją, jis taip pat registruoja komercinius bankus ir kontroliuoja jų veiklą ir atlieka dar daug kitų funkcijų.
Taigi šio darbo tikslas yra išsiaiškinti kokias funkcijas atlieka Lietuvos centrinis bankas.
Darbo uždaviniai:
1. Aptarti tris pagrindines priemones, kuriomis centrinis bankas kontroliuoja ir reguliuoja pinigų pasiūlą šalyje
2. Aptarti bankų priežiūrą.
3. Aptarti valiutos emisiją
4. Sužinoti apie užsienio valiutų rezervo tvarkymą
5. Sužinoti apie Lietuvos banko teikiamas paslaugas bei jų įkainius.
Dėstymas
Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai palyginus neseniai. Vieni iš seniausių bankų – Anglijos bankai ir Švedijos bankas – buvo įsteigti XVII a. pabaigoje. Šiandien bet kurioje šalyje yra savas centrinis bankas. Jis įgyvendina du pagrindinius uždavinius:
• Centrinis bankas turi užtikrinti ekonominės raidos tolygumą. Jis turi užkirsti kelią finansinei panikai. Įgyvendindamas šį uždavinį centrinis bankas vaidina paskutinės pakopos kreditoriaus vaidmenį. Paskutinės pakopos kreditorius suteikia kreditus finansinėms įstaigoms ir firmoms, kai šioms gresia finansinė krizė.
• Antroji užduotis – užtikrinti žemą infliacijos lygį ir kartu neleisti smarkiai kilti nedarbo lygiui.
Pagrindinė centrinio banko funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje. Šiam tikslui jis naudoja tris pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą.
Rezervų reglamentavimas
Rezervų norma yra privaloma čekinių depozitų sumos dalis, kurią bankai turi laikyti atsargoje. (Privalomas rezervas yra ir terminuotiems indėliams; jis nustatomas atskirai ir yra daug mažesnis). Rezervų normą komerciniams bankams nustato centrinis bankas kaip procentinį dydį. Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke ir grynieji pinigai jo seifuose.
Privalomas rezervas – tai rezervų minimumas, viršyti jį bankai visada gali. (pavyzdžiui, šiuo metu Kanadoje grynųjų pinigų rezervas čekiniams depozitams iki pareikalavimo – 10 proc., terminuotiems indėliams – 4 proc.).
Centriniam bankui nesunku apskaičiuoti, kiek padidės pinigų pasiūla, jei jis pakeis privalomo rezervo normą. Jei kiekvienas litas grynais pinigais, padėtas į banko einamąją sąskaitą, sukelia 1/R litų prieaugį čekiniuose depozituose, tai privalomo rezervo normą sumažinęs nuo 20 proc. Iki 15 proc., centrinis bankas vietoje 5 litų sulauks 6,67 litų prieaugio pinigų pasiūloje kiekvienam naujam litui (1/0,2= 5; 1/0.15=6.67). kiatip tariant, pinigų pasiūla padidės maždaug trečdaliu.
Atviros rinkos operacijos
Tai – vyriausybės vertybinių popierių (obligacijų ir iždo vekselių) pirkimas ir pardavimas rinkoje. Jo esmė ta, kad tokiais veiksmais tiesiogiai keičiamas rezervų kiekis komerciniuose bankuose, taigi keičiama (kartotiniu dydžiu) ir pinigų pasiūla.
Atviros rinkos operacijos turinys toks. Tarkime, centrinis bankas padaro išvadą, kad pinigų pasiūla per maža, ji ima trukdyti didinti gamybą. Jis nusprendžia padidinti pinigų pasiūlą. Tam tikslui centrinis bankas ima pirkti rinkoje vyriausybės vertybinius popierius už bendrą 10 mln. litų sumą. tiek išauga bankų rezervai; prasidės kartitinis depozitinių sąskaitų sumų augimas. Jei rezervo vienas litas padidina pinigų pasiūlą 2,5 lt, tai reiškia, kad pinigų pasiūla padidės 25 mln. Lt.
Kai ši operacija atliekama tarp centrinio ir komercinių bankų, grynųjų pinigų čia išvis nenaudojama: centrinis bankas tiesiog įrašo savo knyguose (užfiksuoja), kad obligacijas pardavęs komercinis bankas dabar padidino savo rezervą, privalomai laikomą centriniame banke, ir todėl gali atitinkamai (keleriopai) išplėsti paskolines operacijas.
To paties efekto – pinigų pasiūlos padidėjimo – sulauks ir ekonomika tuo atveju, kai šalies vyriausybė savo didesnėms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomų finansinių išteklių. Ji gali parduoti savo vertybinius popierius (paprastai trumpalaikius – nuo 3 mėn. iki metų) centriniam bankui, kuris „pirks“ juos taip, kad tam tikrai sumai vyriausybei atidarys depozitinę sąskaitą.
Analogiškai veikiama, kai siekiama sumažinti pinigų paklausą. Šiuo atveju centrinis bankas parduoda vyriausybės vertybinius popierius atviroje rinkoje.
Diskonto norma
Centrinis bankas, suteikdamas dalį komercinių bankų rezervų, kartu tais pinigų ištekliais gali jiems ateiti į pagalbą, t.y. paskolinti pinigų. Nors tai, kaip jau minėjau, atliekama vien įrašais atitinkamose sąskaitose, paskola iš centrinio banko prilygsta gryniesiems pinigams ir komercinis bankas jos dėka padidina savo rezervus iki reikiamo lygio, užkerta kelią kartotiniam pinigų pasiūlos sumažėjimui.