Turinys:
Įvadas
Užimtumas
Daugiau galimybių pažeidžiamoms gyventojų grupėms
Perspektyvos
Nedarbo poveikis žmogaus socialinei raidai
Nedarbas ir nusikalstamumas
Nedarbo poveikis fizinei būklei
Psichologinis ir psichopatologinis nedarbo poveikis
Nedarbo mažinimo priemonės
Moters dalyvavimas darbo rinkoje
Sumažėjusi darbuotojų paklausa
Technologijos
Išvados
Klausimai
Naudota literatūra
Kiekvienas žmogus turi turėti darbą, skatinantį jo socialinę raidą.
Nuo XX amžiaus pabaigos ekonominės raidos tikslai vis sunkiau suderinami su žmogaus socialinės raidos reikmėmis. Daugelyje šalių teigiami ekonominiai pokyčiai ( užimtumo padidėjimas, finansų rinkos stabilumas, daug pelningai dirbančių įmonių) egzistuoja greta vis blogėjančiu žmogaus socialinės raidos rodiklių: daug skurstančių žmonių, didėjanti pajamų nelygybė, nemažėjantis nedarbas ir įsigalinti socialinė atskirtis. Konkurencijos sukeltas darbo santykių liberalizavimas atsisakant nedarbo draudimo, kitų alternatyvių pajamų ir lanksčių užimtumo formų plėtra daugelyje šalių padidino socialinę nelygybę ir nesugebėjo išlaikyti “ gerų” darbo vietų – stabilaus, pelningo ir visos darbo dienos užimtumo.
Europos Sąjungos šalyse labiau siekta išsaugoti darbuotojų socialines garantijas, todėl per pastaruosius dvidešimt metų “ dirbančių skurdžių” ženkliai nepasikeitė, tačiau labai padidėjo nedarbas.
Nedarbo didėjimą Europoje labai paskatino politiniai ir ekonminiai Rytų ir Vidurio Europos šalių pokyčiai. 1992-2000 metais nedarbas Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Slovakijoje, Slovėnijoje padidėjo 300-900 proc., kartu atsirado daug kitų destruktyvių socialinių reiškinių.
Tačiau XX amžiaus pabaiga taip pat pasižymi dideliais ekonominiais ir socialiniais laimėjimais. Daugelyje pasaulio šalių padidėjo gamybos pajėgumai ir pakilo gyvenimo lygis, pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė, įvairesnė ir prieinamesnė tapo socialinė parama, tobulėjo darbo jėgos kvalifikacija ir pagerėjo darbų sauga.
Nepaisant nedidelio pagerėjimo 1999-2000 metais, Vokietijoje buvo toks nedarbo lygis, kokio nebuvo nuo karo pabaigos ir 1930 metų, kai šalis išgyveno pasaulinę ekonominę krizę.
Panašių darbo srities problemų turi ir kitos daugiau ar mažiau ekonomiškai pažangios šalys.
Tik nuo konkrečių politinių sprendimų ir ekonominės elgsenos priklausys tolesnė pasaulio ūkio ir visuomenės raida. Užimtumo neskatinanti gamybos (ūkio) plėtra riboja visuomenės socialinę plėtrą ir sukelia ekonominės ir socialinės raidos tikslų prieštaravimą.Tad būtina užtikrinti darbo ir kapitalo interesų suderinamumą, kad nebūtų ribojama verslo plėtra ir būtų užtikrintas socialinis stabilumas.
Užimtumas lemia žmogaus socialinę raidą ir užtikrina darnią visuomenės plėtrą.
Užimtumas
Šiuolaikinėje visuomenėje labai padidėjo užimtumo vaidmuo. Kylant valstybės gerovei, kartu su ekonomine stiprėja ir socialinė darbo funkcija( saviraiškos sąlyga, socialinio aktyvumo pagrindas ir pan.). Kita vertus, konkretaus asmens gerovė pirmiausiai sukuriama darbu.
Bet kuriame visuomenės gyvenimo lygmenyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikalingais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Nesant šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos.
Žmogaus socialinės raidos teorija teigia, kad sveika ir kvalifikuota darbo jėga yra geriausias plėtros pagrindas, o žmonėms turi būti suteikta daugiau galimybių dalyvauti rinkos ekonomikoje ir konkuruoti jos sąlygomis bei turėti iš to naudos.
Daugeliui įvairių šalių gyventojų (daugiau nei 90 proc.) pagrindinė dalyvavimo rinkos ekonomikoje forma yra darbas, kitaip tariant, jų užimtumas. Taigi “didesnes galimybes dalyvauti rinkos ekonomikoje ir konkuruoti jos sąlygomis” reikia suprasti kaip būtinybę suteikti žmonėms daugiau užimtumo galimybių ir gerinti jų galimybes konkuruoti darbo rinkoje.
Taigi galima teigti, kad užimtumas yra lyg tiltas, jungiantis ekonomikos augimą ir žmogaus raidą.
Užimtumas tampa svarbiausia ekonomine galimybe, teikiančia žmonėms pajamų, leidžiančių įsigyti prekių ir paslaugų, būtinų jiems normaliai gyventi.Šiuo atveju prie užimtumo priskiriamas ne tik pajamas garantuojantis samdomas darbas, bet ir visi gyvenimo būdai, susiję su ekonomine veikla. Daug žmonių ekonomiškai silpnose šalyse dirba savo fermose arba yra sau dirbantys, dažnai neoficialiai, asmenys. Darbas gali neduoti ir jokios materialiosios naudos. Žmonės gali užsiimti neatlyginama namų ūkio ar bendruomenine veikla teikdami visuomenei reikalingas paslaugas – augindami vaikus ar slaugydami ligonius arba pagyvenusius žmones, dalyvaudami savanorių organizacijose arba religinėse grupėse.
Žmonės vertina darbą dėl daugelio priežasčių, ne tik dėl uždarbio. Darbas leidžia jiems būti naudingiems visuomenei, tobulinti kvalifikaciją, pritaikyti savo kūrybines galias. Jis suteikia visuomenės pripažinimą, kuris skatina orumą ir savigarbą, teikia galimybių bendradarbiauti, veikti vienas kitą. Tinkamai pasirinktas užimtumas atveria daug galimybių – padedama žmonėms ne tik
ekonominiu, bet ir socialiniu, politiniu požiūriu. Pavyzdžiui, daugelyje pasaulio šalių nuo moters užimtumo statuso priklauso jos vaidmuo priimant sprendimus šeimoje ir bendruomenėje.
Daugiau galimybių pažeidžiamoms gyventojų grupėms
Kai kurios gyventojų grupės patiria rasinę, etninę, su lytimi, amžiumi ir fizinėmis savybėmis susijusią diskriminaciją. Antai 52 proc. Indijos gyventojų yra raštingi, tačiau kai kuriuose bendruomenėse, kurias galima laikyti kastomis arba gentimis, raštingieji sudaro tik 30 procentų.
Nelygios moterų galimybės būdingos visame pasaulyje –1995 metų pranešime apie žmogaus socialinę raidą pasaulio šalyse daroma išvada, kad “jokioje visuomenėje moterys neturi tokių pačių galimybių kaip vyrai”. Išsilavinimo ir sveikatos apsaugos požiūriu lyčių skirtumai yra mažiausiai aktualūs, tačiau moterų galimybės dalyvauti ekonominiame ir politiniame gyvenime yra kur kas mažesnės. Moterys užima tik 12 proc.visų vietų parlamente ir tik 14 proc. administracinių ir valdymo postų.
Darbo vietose moterys patiria tokių galimybių ribojimų, kurie vyrams netaikomi. Moterims tenka didžiausia atsakomybė už šeimą ir bendruomenę ir tris ketvirtadalius jų laiko trunkantį neatlyginamą darbą. Tokia atsakomybė nesiderina su pajamų teikiančiu darbu. Nieko stebėtino, kad 70 proc.(1,3mlr.) pasaulio vargšų sudaro moterys, o vidutinis moterų uždarbis pasauliniu mastu sudaro 75 proc. vidutinio vyrų uždarbio. Ekonomiškai stipriose šalyse moterų nedarbo vidurkis 1993 metais buvo 8,1 proc., vyrų – 7 procentai. Didžiausias skirtumas yra Ispanijoje, kur moterų nedarbas sudaro 24 proc., vyrų – 10 procentų. Europoje tarp ne savo noru užimtųjų ne visą darbo laiką daugiau moterų negu vyrų.
Plėsti moterų galimybes gauti darbą ir naudotis turtu yra svarbiausias žmogaus socialinės raidos tikslas pasaulyje. Daugiau užimtumo galimybių turėtų turėti kitų trijų grupių asmenys: pagyvenę, jauni ir neįgalūs asmenys.
Ekonomiškai stiprių šalių jaunimo nedarbo lygis daugiau negu dvigubai viršija nacionalinį vidurkį.
Perspektyvos
Užimtumo galimybių plėtimas atsižvelgiant į naujus žmonių poreikius ir troškimus yra vienas svarbiausių žmogaus raidos veiksnių ateityje.
Visose šalyse stengiamasi susieti ekonomikos augimą su užimtumu taikant jo didinimo schemas ir užtikrinant greitą žmonių kvalifikacijos tobulėjimą.
Ekonomiškai stiprioms šalims greitai progresuojanti technologinė revoliucija žada didesnį našumą ir išsilaisvinimą nuo sunkaus, nuobodaus darbo. Tačiau technologijos naujovės padės nedaugeliui, o nuskurdins daugelį žmonių, jeigu nebus įgyvendinamos specialios užimtumo apsaugos programos.
Pastarųjų metų daugelio šalių duomenys rodo užimtumo didėjimo lėtėjimą, palyginti su ekonomikos augimu.