R1.6 pav. Inovacinės ir neinovacinės veiklos skirtumai
[pic]Šių skirtumų suvokimas, vykdant inovacinę veiklą, leidžia priimti
adekvačius valdymo sprendimus.Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, apimantį
naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra
sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo
inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka.
Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška
aprėpia įvairias fazes (1.7 pav.):1. Naujos idėjos atsiradimą;
2. Naujovės sukūrimą ir pirminį įdiegimą;
3. Naujovės panaudojimo metodų paskleidimą;
4. Naujovės paskirstymą tarp naudotojų ir vartotojų;
5. Naujovės naudojimą ir vartojimą;
6. Naujovės sunykimą.1.7 pav. Inovacinės veiklos fazės
[pic]Vidiniame inovacijų įgyvendinimo mechanizme konkrečioje įmonėje ar
organizacijoje sąveikauja daugelis subjektų, pradedant – savininkais,
vadovais, specialistais (technikai, technologai, finansininkai ir t.t),
baigiant – darbininkais. Kiekvienas iš šių subjektų ne tik atlieka tam
tikras funkcijas (savo kompetencijos ribose) inovacijos įgyvendinimo
procese, bet ir daro tam tikrą poveikį (palaiko, skatina, remia, trukdo ir
pan.) sąlygojamą vidinių nuostatų. Tai savo ruožtu gali spartinti ir
lėtinti inovacijų įgyvendinimą. Ko pasekoje, vadovas turi dėti visas
pastangas, kad būti suformuotos personalo teigiamos nuostatos inovacijų
diegimo atžvilgiu.Kaip buvo minėta, inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai
inovacijų diegimo mechanizmai, bet ir sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji
dar vadinama – inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip
elementų bei sąveikos mechanizmų visuma sudaranti prielaidas žinių
transformavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai (1.8
pav.):1. Inovacijų politika
2. Inovacijų infrastruktūra
3. Įmonės
1.8 pav. Inovacijų sistema
[pic]Inovacijų politiką formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldos
institucijos (LR Seimas, LR Vyriausybė, ministerijos – pagrindinai Ūkio bei
Švietimo ir mokslo, apskričių administracijos ir savivaldybės) per
įvairius teisės aktus, strategijas ir programas. Pagrindinis inovacijų
politikos vystymo kryptys yra:1. Inovacijų kultūros skatinimas;
2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas;
3. Mokslo orientavimas į inovacijų kūrimą ir diegimą versle.Inovacijų infrastruktūrai priskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir
verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros,
finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo
organizacijos. Tarp pagrindinių reikėtų paminėti:- Lietuvos inovacijų centras;
– Mokslo institutai;
– Universitetai;
– Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra;
– Nacionalinė regionų plėtros agentūra;
– Lietuvos ekonominės plėtros agentūra;
– Bankai.Pagrindinis inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys –
teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms
ir įgyvendinančioms inovacijas. Inovacijų paramos paslaugas galima
suskirstyti į šias pagrindines grupes:1. Informavimas apie technologinę plėtrą;
2. Partnerių paieška;
3. Naujų technologijų paieška;
4. Inovacinių projektų finansavimas;
5. Technologinės konsultacijos;
6. Marketingo paslaugos;
7. Pagalba vykdant tyrimus;
8. Patentavimas ir licencijavimas.Pats svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir
pačios inovacijų sistemos) yra inovacinės įmonės. Inovacinė įmonė – įmonė,
formuojanti ir diegianti inovacijas. Galima išskirti šiuos pagrindinius
inovacinės įmonės bruožus:1. Orientacija į pokyčius;
2. Pastovūs informaciniai kanalai;
3. Komandinis darbas;
4. Decentralizacija;
5. Rizika – kaip savaime suprantamas dalykas;
6. Biurokratizmo ir formalumų nepaisymas;
7. Iniciatyvumo skatinimas.Inovacinė įmonė yra ne ta kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė
naujas žinias gaminant naują produktą, bet ta, kuri tai padariusi,
nesustoja vietoją, o toliau ieško galimybių bei kuria planus, ką reikėtų
atnaujinti perspektyvoje. Kitaip tariant – įmonė neturi sustoti vietoje,
inovacijų formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas
procesas.Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujovės
gyvavimo ciklą. Išskirtinos šios gyvavimo ciklo stadijos (1.9 pav.):1. Kūrimas;
2. Įvedimas;
3. Augimas;
4. Branda;
5. Pabaiga.
1.9 pav. Inovacijų gyvavimo ciklas
[pic]Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais parametrais
kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efektyvumas ir
t.t.
Be to, pati inovacinė veikla yra nevienalytė pagal
proceso dalyvius,
kuriuos galima suskirstyti taip (1.10 pav.):1. Idėjų generatorius – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis inovacijas
intelekto bei žinių dėka;
2. Inovacijų vadybininkas – inovacinės veiklos dalyvis, mokslo ir
praktikos jungiamoji grandis;
3. Savininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kurio gamybinėje bazėje ir
dėl kurio finansavimo diegiamos inovacijos;
4. Vadovas – inovacinės veiklos dalyvis, vadovaujantis inovacinio
produkto kūrimui;
5. Darbininkas – inovacinės veiklos dalyvis, kuriantis galutinį
inovacijų produktą;
6. Vartotojas – galutinis inovacinės veiklos rezultato naudotojas.
1.10 pav. Inovacinės veiklos dalyviai
[pic]
Šis inovacinės veiklos skirstymas į dalyvius yra daugiau sąlyginis.
Realiai praktikoje minėtų dalyvių funkcijas atlieka organizacijos arba
kelias funkcijas atlieka vienas iš dalyvių. Tačiau šis, kad ir sąlyginis
skirstymas, padeda tiksliau identifikuoti atskirų inovacijų įgyvendinimo
dalyvių interesus bei motyvus.
2. INOVACINIAI PROJEKTAI
Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo,
technikos ar technologinių naujovių realizavimas, kuriant konkurentišką
produkciją, plėtojant gamybą ar paslaugas.Kaip ir pati inovacija, kaip sąvoka, taip ir inovacinis projektas
akumuliuoja dvi dedamąsias (2.1 pav.):- naujas žinias,
– komercinis pritaikymą.
2.1 pav. Inovacinio projekto dedamosios
[pic]Būtent “naujos žinios” ir yra pagrindinė dedamoji, apibrėžianti skirtumą
tarp inovacinio projekto ir verslo plano. Apibūdinimas “naujos žinios” yra
ganėtinai platus. Svarstymai šiuo klausimu yra ganėtinai įvairūs (2.2
pav.).
2.2 pav. Žinių naujumo lygiai
[pic]Tačiau vertinant inovacinius projektus dominuoja nuostata, kad įmonėje
ar organizacije plėtojant inovacijas, žinių naujumas turi pasireikšti bent
jau ūkio šakos, kurioje veikia įmonė ar organizacija, lygmenyje.Tai akivaizdžiai rodo ir inovacinių projektų vertinimo kriterijai (2.3
pav.):- novatoriškumas,
– aktualumas verslo plėtrai,
– įgyvendinimo ir lėšų poreikio pagrįstumas.
2.3 pav. Inovacinių projektų vertinimo kriterijai
[pic]
vertinat tradicinius verslo planus novatoriškumo ir dalinai aktualumo
verslo plėtrai kriterijai nėra taikomi.Inovacinių projektų įgyvendinimas, reikalauja investicijų. Investicijos
patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis.
Investicijas galima klasifikuoti pagal atskirus požymius.
Pagal investicijų objektus investicijos būna:
1. Daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių
atsargomis bei žaliavomis.
2. Nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos
kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei
technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės
investicijos, netiesioginė reklama.
3. Finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius
instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius
popierius.
Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:
1. Tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas
investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį
investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai,
turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę
situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo
procesą.
3. Netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per
įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi
investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti
investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį.
Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia
investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu
investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra.