Įvadas
Šiame darbe bandoma panagrinėti rodiklius, kurie remiantis atitinkama metodologija vadinami vedančiaisiais makroekonominiais rodikliais (leading macroeconomical indicators), ištikus bankų arba finansų krizėms (kai kuriais atvejais šalį ištinka dvejopa krizė – ir bankinio sektoriaus, ir valiutos; toks reiškinys vadinamas krizėmis – dvynėmis). Remiantis įvairia medžiaga bei studijomis, tiriančiomis panašius reiškinius, galima teigti, kad krizės ištikimo atvejis gali būti iš anksto numatomas (teoriškai – visada, bet praktikoje šimto procentų tikslumas, be abejo, neegzistuoja), stebint atitinkamų makroekonominių rodiklių dinamiką bei lyginant ją su teorijoje nustatytomis tendencijomis. Be abejo, atskirų rodiklių svyravimai bei pokyčiai ir su jais susijusios išvados nėra absoliučiai patikimi esamos ir būsimos šalies ekonominės situacijos indikatoriai, todėl pilnos visumos supratimui visada yra naudojamos rodiklių grupės – rodiklių rinkiniai. Beveik visais atvejais yra susiduriama su rodiklių atrinkimo problema, kadangi jų kiekis bei kokybinės charakteristikos turi padėti suformuoti optimalų šalies ekonominės situacijos vaizdą – tik tada galima daryti svarias ir pagrįstas, patikimas išvadas bei pakankamai tikslias prognozes, o pastarųjų tikslumas daro nemažą įtaką apsprendžiant ateity taikytiną ekonomikos politiką, fiskalinio bei finansinio sektorių gaires, kurios padėtų labiau apsidrausti nuo artėjančios krizės neigiamų padarinių arba, esant galimybei, išvengti ir pačios krizės.
Ekonominių prognozių tikslumas, patikimumas bei tinkama interpretacija yra vieni svarbiausių ekonominio prognozavimo tikslų, siekiant tinkamai vystyti ekonominę situaciją šalyje. Tai ypač svarbu Lietuvai, nes jai būdingi mažos atviros ekonomikos bruožai, ir, atsižvelgiant į įvairius tiek vidinius, tiek išorinius ekonominius veiksnius, mūsų šalies ekonominė situacija yra labai priklausoma nuo kaimyninių šalių – sąsajos pasireiškia tarptautinės prekybos partnerių diferenciacija, užsienio investicijų srautais, užsienio skolos struktūra. Mūsų ekonomika yra per maža ir per silpna, kad gyvuotų savarankiškai, todėl atliekant Lietuvos ekonominės situacijos analizes bei prognozes, neišvengiamai būtina įtraukti ir šalių – partnerių rizikos faktorius.
Tikslas – naudojantis JAV ekonomistų metodologija išanalizuoti pagrindinių finansinių makroekonominių rodiklių dinamikos tendencijas (remiantis empiriniais stebėjimais) ir svarbą, ir pagal gautas išvadas išnagrinėti analogiškų rodiklių dinamiką Lietuvoje kritiniais 1995 – 1996 metais, analizę pratęsiant iki šių dienų, bei pateikiant atitinkamas prognozes ir išvadas. Kadangi kai kurie JAV mokslininkų parinkti rodikliai reikšmingi tik krizių periodu, dabartinės Lietuvos situacijos analizė bus papildyta savarankiškai parinktais rodikliais, aprašant jų tinkamumo kriterijus.
1 dalis. Teorinės metodologijos apibendrinimas, remiantis G.L.Kaminsky ir C.M.Reinhart darbais.
Šioje dalyje pateikiama trumpa ir apibendrinta JAV ekonomikos specialisčių Gabrielos Kaminski (Gabriela Kaminsky) ir Karmenos Reinhart (Carmen Reinhart) publikacijų apžvalga. Didžiausias dėmesys yra skiriamas studijai, nagrinėjančiai ryšius tarp bankų ir finansų krizių , kadangi šioje studijoje aprašomi rodikliai yra tinkami tiek bankų, tiek finansų krizių numatymui ir charakterizavimui.
Minėtų autorių darbo esmė – naudojantis empiriniais duomenimis nustatyti ryšius tarp bankinių ir mokėjimų balanso krizių. Nagrinėti 76 valiutos ir 26 bankinių krizių atvejų duomenys įvairiose šalyse – tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose, kuriais naudojantis apskaičiuotas pasikliautinas intervalas, kurio ribose finansiniai ir makroekonominiai rodikliai iš anksto signalizavo apie gresiančius finansinius neramumus. Metodologija remiasi einamosios sąskaitos liberalizavimu atitinkamose šalyse, ekonominės situacijos stabilumu, kaimyninių šalių ekonomine padėtimi bei ateities planais.
Aprašomosios studijos pagrindinė išvada teigia, kad finansų ir bankų krizės yra susijusios gana stipriais ryšiais (nustatytus naudojant tuos pačius makroekonominis rodiklius, kurie bus nagrinėjami ir šiame darbe), bei leidžia tvirtinti, kad valiutos krizė dažnai seka po bankinio sektoriaus krizės (nors negalima neigti ir ciklinio rato egzistavimo, kai pati sunkiausia bankinio sektoriaus situacija susiklostydavo būtent po valiutos krizių). Antroji svarbi išvada nurodo, kad bankų krizės dažnai aplenkia mokėjimų balanso krizes, tačiau jos nebūtinai tampa valiutos krizės priežastimi, nepaisant fakto, kad nusilpusi bankų sistema daro stiprią neigiamą įtaką finansinei šalies padėčiai, kuri susiklosto dėl didelio mokėjimų balanso deficito ir fiksuoto valiutos kurso palaikymo (tolimesniuose šio darbo skyriuose bus aptariama ir Lietuvos situacija – ar mūsų šalies neištikusiai valiutos krizei turėjo įtakos tuometinis patenkinamas einamosios sąskaitos deficitas).
Taigi, toliau šioje dalyje plačiau aptarsime tik G.L.Kaminski ir K.M.Reinhart tyrinėtus makroekonominius rodiklius, turinčius įtakos šalies finansiniam stabilumui.
1.1 Makroekonominis bankinių krizių pagrindas
Geresnei pažinčiai su bankų krizių atsiradimo bendromis priežastimis nagrinėsiu 16
makroekonominių ir finansinių rodiklių variaciją prieškriziniu ir pokriziniu periodu. Rodikliai pasirinkti remiantis grynai teoriniais samprotavimais bei duomenų prieinamumu. Išsamumo dėlei turi būti naudojami mėnesiniai rodikliai, atspindintys krizių artėjimą, tačiau bendru atveju analizuojant ekonomines temas dažnai susiduriama su statistinių duomenų pakankamumo trūkumo problema bei atskirų šalių palyginamumo nepagrįstumu.
Rodikliai, susiję su finansiniu liberalizavimu, yra pinigų kiekio P2 multiplikatorius, vidaus kredito ir nominaliojo BVP santykis, realios indėlių palūkanų normos ir paskolų-indėlių palūkanų normų santykis. Kiti finansiniai rodikliai yra realiojo pinigų kiekio P1 balanso perviršis, realūs komercinių bankų indėliai, pinigų kiekio P2 ir oficialiųjų tarptautinių atsargų santykis . Rodikliai, susiję su einamąja sąskaita, įtraukia realaus valiutos kurso procentinius nuokrypius nuo pastovios tendencijos (kaip paskaičiuotas nukrypimas), importo ir eksporto vertes ir prekybos sąlygų rodiklį (valiutos kurso indekso padidėjimas reiškia nuvertėjimą). Rodikliai, susiję su kapitalo sąskaita, yra šie: oficialiųjų užsienio valiutos atsargų kiekis ir vidaus-užsienio realių indėlių palūkanų normų skirtumai (mėnesinės procentinės normos). Realųjį sektorių identifikuojantys rodikliai yra pramonės produkcija ir akcijų kainų indeksas (JAV doleriais). Galiausiai, finansinis kintamasis – fiskalinis deficitas, paskaičiuotas procentais nuo BVP.