VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS
UNIVERSITETAS
VERSLO EKONOMIKOS KATEDRA
EKONOMIKA
ATLIKO:
PRIĖMĖ: J.Vėlyvis
VILNIUS
2002
KONKURENCIJA, JOS MODELIS
IR EKONOMINIS EFEKTYVUMAS
Visos įmonės, kaip įmanydamos siekia kuo didesnio pelno. Tad kaip įmanydamos stengiasi plėsti savo veiklą, kurios gali būti apibūdinamos produkto apimties, kaštų, pelno kategorijomis.
Savaime suprantama, jog įmonė negalės veikti, jeigu jos vidutinės pajamos bus mažesnės už vidutinius kintamuosius kaštus. Jei ši sąlyga patenkinta, įmonė didins gamybos apimtį, jeigu pelningumas didės, arba mažins ją, jei pelningumas mažės.
Didėjant gamybos apimčiai, pelnas didės, kol ribinės pajamos bus didesnės už ribinius kaštus. Kiekviena parduota prekė padidins bendrąsias pajamas didesne suma, negu padidėjo bendrieji gamybos kaštai, susiję su tos ribinės prekės gamyba. Kai didėjantys ribiniai kaštai susilygina su ribinėmis pajamomis, būtina sustabdyti gamybos apimties augimą, nes kiekviena papildomai parduota prekė duos ribines pajamas, kurios padidina buvusias pajamas tokiu dydžiu, kaip kad ribiniai kaštai, susiję su prekės vieneto gamyba, padidina bendruosius kaštus. Taigi, skirtumas tarp bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų nebedidėja. Tas skirtumas vadinamas – pelnu
Visos aukščiau išvardintos taisyklės turi prasmę tik tada, kai žinomos prekių kainos, tokiu atveju galima nustatyti pajamas ir pelną.
Bendrovė, norėdama padidinti realizacijos apimtį, gali sumažinti savo materialinių gėrybių kainas. Tačiau ar kito įmonės nepaseks jos pavyzdžiu, to įmonė negali žinoti ir tuo labiau kontroliuoti kitų įmonių elgsenos. Įmonė gali tik stebėti rinkos paklausos kitimus.
Pagrindinės rinkos struktūros sudėtis: pardavėjų skaičius, produkto identiškumo laipsnis, įėjimo į rinką barjerų dydis, atskirų įmonių gamybos apimties lyginamasis svoris.
Esama kelių pagrindinių rinkos struktūrų ir organizavimo formų. Svarbiausias kriterijus analizuojant prekių rinką yra konkurencija, t.y. daug ar mažai yra pardavėjų šakoje. Galima skirti keturias pagrindines rinkos struktūras ir organizavimo formas:
1.)Tobula konkurencija
2.) Monopolija
3.) Oligopolija
Realybėje sunku rasti tobulos konkurencijas arba grynos monopolijos pavyzdžių. Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Šio modelio nėra realybėje ir neturėtų būti pavyzdžiu krašto ekonomikai. Nors šis modelis paremtas realiomis rinkos funkcijomis, bet didelio abstraktumo dėka yra tik vien tyrimo priemonė, kurią labai patogu naudoti tiriant ekonominę tikrovę.
Tobulos konkurencijos rinkos aplinka apibūdinama keturiomis sąlygomis:
1.) Didelis dalyvių skaičius
2.) Produkto vienareikšmiškumas
3.) Įėjimo ir išėjimo laisvė
4.) Išsami informacija.
Pirmasis ir antrasis reikalavimai privalo užtikrinti vieną – jokia firma rinkoje neįgauna monopolinio poveikio.
Trečioji ir ketvirtoji sąlygos turi apsaugoti nuo monopolinio pelno atsiradimo. Pramonės šakų, kurias tiksliai patenkintų tobulos konkurencijos sąlygos, praktiškai nėra. Tobula konkurencija yra išeities taškas, kurio analizė padės ištirti ekonomiką, kaip visumą.
Į rinką galima pažvelgti iš vartotojo ir iš gamintojo pusės kartu.
Vartotojo ir gamintojo elgsenos efektyvumas. Vartotojo teorija teigia, kad vartotojas maksimizuoja savo naudą, kai jo perkamų produktų ribinis naudingumas lygus tų produktų kainai. Vartotojas gali pasiekti šią sąlygą priimdamas sprendimą, kokį prekių kiekį pirkti.
Vartotojo mokama kaina už produktą sudaro jo ribinius kaštus. Siekdamas maksimaliai patenkinti savo poreikius, jis didina perkamų prekių kiekį, kol ribiniai kaštai yra mažesni už ribinį naudingumą. Taigi vartotojo elgsenos efektyvumas rodo, kokiu mastu vartotojui pavyksta operuojant perkamų prekių kiekiu.
Gamintojų elgsenos teorija rodo, kad didžiausią pelną galima gauti pasirinkus tinkamą gamybos apimtį, kuriai esant ribinis gamintojo efektyvumas yra lygus gamintojo ribiniams kaštams tai prekei gaminti.
Visuomeninis efektyvumas – yra lyginama visuomenės gaunamą naudą su jos kaštais ūkiui funkcionuojant pagal tobulos konkurencijos principus.
Paprasčiausias būdas identifikuoti visuomeninę naudą ir visuomeninius kaštus. Ne visų gėrybių požiūriu tai teisinga. Pavyzdžiui, skiepai nuo užkrečiamų ligų duoda individualią naudą potencialiam ligoniui ir tuo pat metu visai visuomenei, kad jie neužsikrės. Tai išorinis teigiamas skiepų efektas.
Galimi ir išoriniai neigiami efektai, išoriniai kaštai, kurie padidina individualių kaštų sumą. Pavyzdžiui, jei gaminant produktus teršiama gamta, reikalingos išlaidos neigiamoms pasekmėms likviduoti. Šios išlaidos dažnai neįeina individualaus gamintojo kaštus, bet yra reikšmingos visai visuomenei.
Ekonomika sudaryta iš šakų turinčių tarpines organizavimo formas. Pavyzdžiui, JAV apdorojamosios pramonės prekių didžioji dalis gaminama oligopolijose susidedančiose iš palyginti nedidelio skaičiaus firmų, kurios kartais pasiekia milžiniškų gamybos mastų. Šios firmos aktyviai konkuruoja tarpusavyje.
Oligopolinė – tai tokia rinka, kurioje yra keletas stambių įmonių ir kiekvienos jų kainų ir gamybos apimties kitimas
paveikia kitų įmonių kainas ir gamybos apimtį. Tokio ryšio nėra nei tobulos konkurencijos, nei monopolinėje rinkoje.
Oligopolinėje rinkoje reikšmingais tampa ne tik ryšiai tarp gamintojo ir vartotojo, bet ir tarp gamintojų.
Oligopolija – rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitalai, produkciją tiekia nedaugelis firmų, tačiau nors kelios iš jų yra palyginti didelės. Firma yra santykinai didelė, jeigu jos sprendimas pakeisti gamybos apimtį, kaip įprastinė jos veiklos operacija, juntamai veikia rinkos kainą.
Oligopolija išsivysčiusios ekonomikos sąlygomis yra plačios ūkinės veiklos sinonimas.
Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios paprastai žinomos firmos tiekia lemiamą bendros produkcijos kiekį duotai rinkai.
Oligopolijos sąlygomis firmų konkurencija įgauna tiesioginę ir labai aktyvią formą. Konkurencija dažnai virsta ilgalaike kova, kurioje taktika planuojama kasdien, o kiekvienas esminis sprendimas paprastai sulaukia tiesioginio kontrsprendimo.
Oligopolijos ne taip smarkiai priklauso nuo rinkos jėgų, jos privalo rūpintis kainomis, pardavimui skatinti išleisti milijonus, tarp jų ir reklamai, stengtis perprasti savo konkurentų elgsenos modelius bei psichologiją.
Prekių kainų pastovumą skatina ir tai, kad jų keitimas susijęs su papildomais kaštais – prekių kainų pakeitimu, klientų informacija, kuri kelia jų nepasitenkinimą, apskaitos kartojimu naujomis kainomis ir pan. Kai firma gamina daugelio pavadinimų prekes, tie papildomi kaštai gana dideli.
Įmonė nustato prekės kainą, kuri būtų vidutinė galimiems pokyčiams, kintant paklausai.
Ši kaina nustatoma pasirinkus produkcijos apimtį, kuri leidžia maksimizuoti pajamas, t.y. kai ribiniai kaštai lygūs ribinėms pajamoms. Jeigu firma atitinkamai didina ir mažina gamybos apimtį, o ne kainą, kai paklausa kinta, ši kaina yra vadinama – “lipnia”.
Esant “lipniai” kainai, firmas iš rinkos pasiekia signalai apie prekių paklausos kitimą ne kainų, o realizavimo apimties kitimo forma.
Kainų stabilumas oligopolinėje rinkoje aiškintinas ir naudojant laužtą paklausos kreivę. Ypatingą formą ši kreivė įgauna dėl tos priežasties, kad į firmos prekių kainų kitimą reaguoja ne tik klientai, bet ir kitos firmos – prekiautojai.
Pavyzdžiui, jeigu viena įmonė sumažina kainą, ja paseka ir kiti prekiautojai, todėl įmonės realizavimo apimtis šiek tiek padidėja. Taip yra todėl, kad kitų prekiautojų elgsena daro individualios firmos paklausą neelastingą. Todėl įmonės bendrosios pajamos mažėja.