TURINYS
ĮVADAS………………………………………………………………………………………3
1. PRIVATIZACIJA…………………………………………………………………………4
1.1. Privatizacijos samprata ir jos esmė………………………………………………………………….4
1.2. Galimi privatizacijos keliai…………………………………………………………..6
1.3. Privatizacijos sėkmės vertinimą įtakojantys faktoriai……………………………..7
1.4. Privatizacijos nauda ir trumpalaikiai padariniai, jos kritika…………………………….7
2. PRIVATIZACIJA LIETUVOJE…………………………………………………………………………..11
2.1. Privatizavimo institucijų struktūra ir jų kaita Lietuvoje………………………………….11
2.2. Privatizavimo Lietuvoje būdai ir metodai………………………………………………………..12
2.3. Privatizavimo etapai Lietuvoje………………………………………………………………………..16
2.3.1. Pirmasis privatizavimo etapas Lietuvoje…………………………………………………..17
2.3.2. Antrasisi privatizavimo etapas Lietuvoje………………………………………………….19
2.4. Privatizavimo pasekmės Lietuvoje…………………………………………………………………..25
IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………27
LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………28
ĮVADAS
Privatizacija – įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės vaidmuo fondų bei įmonių valdymo srityje mažėtų, o privačiojo sektoriaus – didėtų. To siekiama norint užtikrint įmonių našumą, pelningumą ir konkurencingumą. Tik patyręs, siekiantis pelno bei sugebantis laviruoti pasiūlos bei paklausos pusiausvyros sąlygomis kompanijos vadovas gali užtikrinti efektyvų kapitalo panaudojimą.
Lietuva atkūrusi nepriklausomybę, kaip ir daugelis kitų šalių, buvusių Sovietų Sąjungos sudėtyje, pradėjo vykdyti privatizacijos procesą. Iki šių dienų visas procesas šalyje jau yra perėjęs keletą etapų ir pasiekęs tikrai daug rezultatų.
Darbo tikslas: apžvelgti privatizavimo procesą ir jo problemas Lietuvoje
Darbo uždaviniai: išanalizuoti privatizacijos sąvoką ir esmę, galimus privatizavimo kelius, jos sėkmę lemiančius faktorius, naudą ir padarinius, Lietuvos privatizavimo institucijų struktūrą, jos funkcijų ir sudėties kitimą nuo pat privatizacijos pradžios, Lietuvos privatizavimo būdus ir metodus, privatizavimo istoriją (etapus) Lietuvoje bei atskleisti pagrindines privatizacijos šalyje pasekmes.
1. PRIVATIZACIJA
1.1. Privatizacijos samprata ir jos esmė
Privatizacija (taip pat – denacionalizacija) – turto perdavimas iš visuomeninės arba valstybinės nuosavybės privačiai nuosavybei, taip pat turto valdymo perleidimas privačioms įmonėms. Siaurąja prasme privatizuoti reiškia paversti privačia nuosavybe. Plačiąja – privačios nuosavybės atkūrimą – asmens teisės gyventi, vadovaujantis savo protu, pripažinimą. Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės veiklos mastai mažėtų, o privačiojo sektoriaus vaidmuo vis didėtų. Taip pat privatizavimas gali būti apibrėžiamas, kaip pagrindinis veiksnys šaliai transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas faktorius, sąlygojantis ekonominių reformų greitį ir sėkmę. Apie privatinės nuosavybės svarbą byloja istorija. Jau graikų filosofas Aristotelis prieštaravo komunistinei nuosavybei, teigdamas: „ … tuo, kas bendra dideliam skaičiui žmonių, mažiausiai rūpinamasi. Kiekvienas daugiausia galvoja apie savo paties, o ne apie bendrus interesus, ir tik tuomet, galvoja apie bendrus interesus, kada paliečia jį patį kaip individą. Šalia viso kito, žmonės yra linkę apleisti tas pareigas, kurias jie tikisi atliks kiti…“
Tačiau pati privatizacijos sąvoka pradėta naudoti tik 1948 m. ir buvo išpopuliarinta žurnalo „The Economist“ XX a. devintajame dešimtmetyje. Privatizacija paprastai siejama su pramonės ar paslaugų įmonėmis, tačiau gali būti taikoma bet kokiam turtui, pvz., žemei, keliams ir kt. Nuo XX a. pabaigos kai kuriose šalyse privatizacijos objektais tampa ir tokios valstybės anksčiau teiktos paslaugos kaip sveikatos apsauga, švietimas ir municipalinės paslaugos.
Visame pasaulyje vyksta struktūriniai poslinkiai. Sugriuvus socializmo sistemai atsirado globalizmas. Daugelį funkcijų, kurias vykdė valstybė, perima kitos institucijos. Gerovė dar netvirta nei Europoje, nei JAV. Pamažu įsitvirtina šeimyninės vertybės ir religija, taigi padėtis privatizacijai yra labai palanki. Privatizavimas susideda iš tarpusavyje susijusių procesų, priklausančių nuo ekonomikos būsenos. Rinkos ekonomikos šalyse, pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje, pagrindinis etapas yra valstybinio turto perėjimas į privačias rankas, siekiant atskirti ir pašalinti politinius sprendimus, ir taip didinti kapitalo panaudojimo
efektyvumą. Besivystančiose šalyse taip pat to siekiama, tačiau kapitalo rinkos plėtra, privatizavimo proceso kūrimas yra ne ką mažesnis tikslas. Nors privatizavimo patirtis įvairiose šalyse skiriasi, privatizacijos argumentai išlieka tokie patys:
našumas (efektyvumas);
nuosavybės teisės;
ištekliai;
pajamos.
Našumo problema pagrįsta valstybės valdomų įmonių neefektyvumu įvairiose šalyse. Viešosios nuosavybės neefektyvumas yra paremtas valstybės valdomų įmonių pelningumo stoka, jų sąlyginai aukštais įdarbinimo lygiais, faktu, kad jos dažniau moka didesnius, nei rinkos nustatyti, atlyginimus, jų jautrumu politiniams pokyčiams, mažesniu priešinimosi darbo sąjungoms, incidentais dėl korupcijos ir silpnu ar klaidingu vadovavimu. Dėl to valstybės įmonės brangiai kainuoja, yra techniškai neefektyvios, perpildytos ne visada pakankamai kvalifikuotų darbuotojų.
Privačios nuosavybės teisės argumentas teigia, jog privati nuosavybė yra tobulesnė nei valstybės nuosavybė. Net jei rinkos ir nėra tobulos, jos remiamos, nes skatina didinti produktyvumą, būdingą privačiai nuosavybei. Privatūs savininkai stengiasi veikti kuo efektyviau, gauti kuo didesnį pelną, neprarasti nuosavybės. Tuo tarpu valstybės įmonių vadovai ir darbuotojai, priešingai, nerizikuoja. Jie stokoja vadovavimo bei veikimo iniciatyvos bei noro kuo intensyviau dirbti. Dėl to yra tarsi užkertamas kelias optimaliam efektyvumui, kuo produktyviau panaudojant turimą turtą .
Trečiasis privatizacijos argumentas yra susijęs su netinkamu išteklių paskirstymu ir panaudojimu. Tai lemia visuomeninio turto ir valstybės valdomų įmonių kontrolė bei jos kišimasis į ekonomiką. Tai ypatinga politika, prieštaraujanti numatytam tikslui – didinti našumą – bei turinti nenumatytų veiksmų, pavyzdžiui, reikalavimas valstybės valdomoms įmonėms įdarbinti papildomai žmonių ten, kur produktyvumas sparčiai mažėja.
Ketvirtasis argumentas susijęs su pajamomis. Jis teigia, kad valstybės valdomo įmonių atidavimas privačioms rankoms reikštų valstybės išlaidų mažinimą ir biudžeto deficito balanso atstatymą. Pirma, šalis, turinti didelį biudžeto deficitą bei skolų užsienio šalims, galėtų jas padengti privatizuojant įmones, kurios veikia nuostolingai ir turi būti remiamos vyriausybės. Antra, privatizavimas duoda papildomų pajamų, kurios gali būti panaudojamos einamosioms išlaidoms padengti arba vyriausybės skoloms mažinti.
Dažniausiai literatūroje yra sutinkami trys pagrindiniai privatizacijos tikslai:
Padidinti efektyvumą siekiant naudos vartotojams;
Kuo labiau didinti privačiojo sektoriaus dalį ekonomikoje;
Paduoti valstybinį turtą gaunant pačią didžiausią naudą.
1.2. Galimi privatizacijos keliai
Įvairiose šalyse buvo svarstomi du socialistinės santvarkos keitimo kapitalistine keliai: „šoko terapija“ ir laipsniškas keitimas.
„Šoko terapijos“ šalininkai buvo įsitikinę, jog ekonomika vystysis tuo sėkmingiau, kuo greičiau bus sukurta kapitalistinei valstybei būdinga rinka. Jie manė, jog privatizuoti reikia kuo greičiau ir nesiejant to su kapitalistinei valstybei būdingų teisinių bei finansinių institucijų kūrimu. Buvo manoma, jog atsiradus poreikiui šios institucijos susiformuos savaime.
Laipsniško kelio šalininkai nerimavo, jog be kapitalistinės valstybės institucinių struktūrų, kurios gali atsirasti tik laipsniškai, privatizacija gali, užuot paskatinusi gerovės kūrimą, sukelti ekonomikos nuosmukį. Jie įtarė, jog sparti privatizacija gali sutelkti vertybes nedaugelio žmonių rankose, jiems vėliau šia galia įtakojant besiformuojančių institucijų kūrimąsi taip, jog jų įtaka ir turtas būtų ir toliau išsaugoti.
Laikoma, jog privatizacija geriausiai pavyko Kinijoje ir Vietname. Abi šios šalys laikėsi laipsniško kelio strategijos. Kai kada ginčijamasi, jog ten privatizaciją palengvino sąlyginai žemas ekonomikos išsivystymo lygis. Tačiau sąlyginai mažiau išvystytose buvusios Tarybų Sąjungos šalyse (pavyzdžiui, Kirgizijoje) privatizacija nevyko sėkmingiau nei kitose buvusiose respublikose.
1990 metų pradžioje daugelis ekonomistų skelbė darbus, siūlančius jų nuomone optimalius santvarkos pakeitimo kelius. Tuo metu daugelis jų pateikdavo išvadas, skatinančias kuo greitesnę liberalizaciją ir privatizaciją. Tačiau tuo pat metu Lenkija ir Slovėnija, kurios abi laikėsi laipsniško kelio strategijos, keitėsi daug sėkmingiau nei pasirinkusios šoko terapiją. Kai kuriais atvejais jos netgi pažengė toliau liberalizacijos bei privatizacijos keliu. Šiuo metu galima palyginti abiem keliais ėjusias šalis kurios viena lėčiau, kita greičiau, bet jau privatizavo didžiąją dalį valstybinių įmonių. Šie nauji duomenys rodo, jog šoko terapijos kelias buvo mažiau sėkmingas.
Ekonomikos nuosmukis privatizacijos metu neretai aiškinamas ankstesnių ekonominių ryšių su buvusia Tarybų Sąjunga nutrūkimu. Nutrūkę ryšiai ir būtinybė rasti naujas rinkas yra svarbi posocialistinių šalių problema, tačiau nėra akivaizdžios sąsajos tarp ryšių glaudumo ir šalies ekonominės padėties po privatizacijos. Pavyzdžiui, buvusi Jugoslavija buvo tiek geografiškai, tiek ir ekonomiškai daug geriau integruota į Vakarų Europą, tačiau santvarkos kaita ten pavyko daug prasčiau nei daugelyje kitų
Europos ar net ir buvusios Tarybų Sąjungos šalių.
Analitikai pastebi, jog privatizacija valdančiajai partijai yra labai naudinga politiškai, nes iškart sukuria privačius savininkus, kurie nedelsiant užsiima įvairaus tipo lobizmu, skatindami kurti jiems reikalingas valstybės institucijas ir apskritai toliau eiti privatizacijos keliu. Būtent todėl, nepriklausomai nuo ekonominių ir kitokių pasekmių, kartą prasidėjusį privatizacijos procesą sustabdyti labai sunku.
1.3. Privatizacijos sėkmės vertinimą įtakojantys faktoriai
Vertinant, kaip vienoje ar kitoje valstybėje pavyko privatizacija, ekonomistai atsižvelgia į vienuolika papildomų faktorių:
1. Valstybės geografinė padėtis.
2. Ankstesnis ekonomikos augimo greitis.
3. Nepriklausomybės turėjimas Tarybų Sąjungos laikais, standartine slenkstine data paprastai laikant 1989 metus.
4. Gamtiniai resursai.
5. Industrializacijos laipsnis.
6. Urbanizacijos laispnis.
7. 1989 pajamos vienam gyventojui.
8. Paslėptoji infliacija.
9. Ekonominė priklausomybė nuo buvusio Sovietų bloko.
10. Juodosios rinkos užsienio valiutos kursas mastas.
11. Socialistinės santvarkos galiojimo šalyje trukmė.
1.4. Privatizacijos nauda ir trumpalaikiai padariniai, jos kritika
Privatizacijos nauda
Nėra vieningos nuomonės, kokio didumo turi būti valstybei likęs pramonės sektorius. Manantys, jog valstybinio sektoriaus daugumoje sričių turi nelikti ar jis turi būti kiek įmanoma mažesnis, pateikia tokius argumentus:
• Našumas. Vyriausybė gali rūpintis įmonės darbo našumu tik tada, jei tampa politiškai reikšminga.
• Pertvarkymai. Dėl politinių priežasčių vyriausybė gali vengti įmonių pertvarkymo, ypač jei tenka atleisti dalį darbuotojų.
• Korupcija. Įmonės darbuotojai gali būti pasirenkami pirmiausia dėl politinių priežasčiu.
• Tikslai. Vyriausybė gali pirmiausia siekti ne komercinių, o socialinių tikslų (privatizacijos priešininkai šią ypatybę irgi pateikia kaip argumentą savo naudai).
• Kapitalas. Privačiai įmonei lengviau pritraukti didesnį kapitalą.
• Išlieka nepelningos įmonės. Nepelninga įmonė gali būti ilgą laiką palaikoma valstybės saskaita, kuomet labiau naudinga būtų leisti jai bankrutuoti.
• Politinė įtaka. Įvairūs politikai gali siekti, jog valstybinė įmonė pirktų vietinės gamybos (brangesnę) žaliavą, ribotų pardavimo kainas ar įdarbintų nereikalingų žmonių kovojant su nedarbu. Visa tai gali paversti valstybinę įmonę nepelninga.
Tačiau esama šalių, kur valstybinis sektorius yra pakankamai platus ir dirba veiksmingai. Neretai teigiama, jog tikrai laisvoje, demokratinėje ir skaidrioje valstybėje vyriausybė turi pakankamai (be kita ko ir politinių) priežasčių tinkamai valdyti įmonę: veiksmingas valdymas gali padidinti vyriausybės populiarumą, prisidėti, laimint rinkimus, tuo tarpu prastas daugelio įmonių valdymas gali būti ateinančių rinkimų pralaimėjimo priežastis.
Privatizacijos trumpalaikiai padariniai
Atlikus privatizaciją, pirmieji jos rezultatai neretai būna neigiami. Pavienės nedidelės firmos privatizacija šaliai gali ir neturėti didesnės įtakos, tačiau jei privatizuojama didesnė šalies ūkio dalis, tai neretai sutrikdo visą ekonomiką. Pavyzdžiui, Tarybų Sąjungoje, daugelis naujai privatizuotų įmonių pasirodė esančios nepajėgios išlikti naujomis sąlygomis, išlaidoms tiesiog viršijant pajamas. Rytų Vokietijoje ir Lenkijoje nedarbas po privatizacijos siekė 16 procentų (Lenkija kitur vis viena minima kaip sėkmingą privatizacijos kelią pasirinkusi šalis). Rusija nusmuko nuo vienos galingiausių pasaulio valstybių iki palyginus skurdžios, nors ir didelės, šalies. Iš kitos pusės, neretai tvirtinama, jog ūkio nuosmukis tokiose šalyse galėjo atspindėti bendrą socialistinės sistemos ekonomikos griūtį (gamybos priemonės daugelyje bankrutavusių įmonių daug metų nebuvo atnaujintos) ir nebūti sukeltas būtent privatizacijos. Tikimasi, jog neigiamos privatizacijos pasekmės vis viena turėtų praeiti ir ekonomikos atsigavimas pastebimas jau dabar.
Iš kitos pusės, jei privatizavimo procesas sukūrė tikrą konkurenciją, jo padariniai vartotojams gali būti ir labai teigiami. Pavyzdžiui, privatizavus daugelio Europos ryšių tinklus, konkurencija stipriai sumažino ryšio paslaugų kainas.
Privatizacijos kritika
Valstybinio sektoriaus, socializmo šalininkai pateikia tokius argumentus:
Pelno vaikymasis. Kiekvienas žmogus turi vieną balsą rinkimuose, tačiau rinkoje žmonės „renka“ savo pinigais, kurių jie turi ne po tiek pat. Turtingesni žmonės turi daugiau „rinkos balsų“. Todėl privati įmonė gali pradėti tenkinti ne daugumos, o „daugiausia užmokančių“ poreikius.
Korupcija. Privatizacijos metu neretai atsiranda galimybių piktnaudžiauti atsakingais postais, paverčiant tai asmeninio praturtėjimo šaltiniu (pavyzdžiui, privatizacija Rusijoje).
Visuomenė nebevaldo įmonės. Privačios įmonės veiksmai bei ketinimai nekontroliuojami valdžios struktūrų. Jie gali nesutapti su iš visuomenės pusės laukiamais ar deklaruojamais veiksmais. Tai svarbu privatizuojant nacionaliniam saugumui reikšmingas ūkio šakas. Pavyzdžiui, greičiausiai negalima laikyti lauktais ir numatytais dalies Lietuvos naftos sektoriaus bendrovės Mažeikių nafta pardavimo Williams kompanijai padarinių (nuosavybė buvo
Rusijai).