ĮVADAS
Auganti konkurencija vidaus rinkoje bei atsiveriančios galimybės kitose šalyse skatina Lietuvos įmones skverbtis į užsienio rinkas. Savo produkciją eksportuoja ne tik stambiosios kompanijos, bet ir vidutinės įmonės. Pasiruošimas tarptautinei prekybai yra sudėtingas procesas, reikalaujantis daug pastangų bei gilios firmos ir jos aplinkos analizės. Akivaizdu, jog įmonės galimybių, plėtoti savo verslą tarptautinėje rinkoje, įvertinimas yra brangus tiek laiko, tiek pinigų atžvilgiu. Tačiau yra geriau atlikti išsamų tyrimą bei analizę ir tam skirti pakankamai laiko bei pinigų, nei investuoti į netinkamą bei neatsiperkančią sritį (šalį) ir prarasti dar daugiau.
Įmonės rengdamos tarptautinės veiklos projektus neišvengiamai susiduria ir su įvairiomis rizikomis. Ypatingas dėmesys eksportuojant produkciją į kitas šalis (ypač į nestabilios politikos valstybes) turėtų būti skiriamas politinės aplinkos įvertinimui, t.y. politinės rizikos nustatymui.
Šio darbo tikslas – supažindinti su politine rizika bei aptarti jos valdymo Lietuvoje galimybes.
Tam, kad jis būtų pasiektas keliami tokie uždaviniai:
• Išskirti politinės rizikos rūšis;
• Apžvelgti politinės rizikos analizės būdus;
• Išanalizuoti Politinės rizikos draudimo Lietuvoje aplinkybes.
Įmonių vadovai suvokdami bei įvertindami politinės rizikos faktorių, gali ne tik išvengti potencialių nuostolių, bet ir įgyti konkurencinį pranašumą.
1. Politinės rizikos rūšys ir analizės metodai
Vienas iš pagrindinių tarptautinio verslo rūpesčių yra tas, jog politinis klimatas gali taip pasikeisti, kad dėl to pablogės įmonės padėtis tam tikroje aplinkoje. Politiniai veikmai, kurie gali neigiamai paveikti kompaniją yra vyriausybės vykdoma nacionalizavimo politika, nepriklausomai nuo to ar išmokamos kompensacijos, ar ne; įvairūs įmonių veiklos suvaržymai, žala nuosavybei ir personalui bei kt.
Politinė rizika yra daugiamatė ir apima tokias rizikos rūšis [1 p.222]:
• Pervedimo rizika (Transfer risk) – tai rizika kylati iš vyriausybės politikos, kuri riboja kapitalo, atsiskaitymų, prekių, technologijų ir darbo jėgos judėjimą iš ar į šalį.
• Operatyvinė rizika (Operational risk) – tai rizika atsirandanti dėl užsienio šalies valdžios politikos, reglamentų, administracinių procedūrų, tiesiogiai varžančių įmonės valdymą bei produkcijos, marketingo, finansų ir kitų verslo funkcijų vietinį įgyvendinimą.
• Nuosavybės / Kontrolės rizika (Ownership/Control risk) – tai rizika kilusi kaip užsienio šalies valdžios politikos ar veiksmų, kurie varžo nuosavybės teises ir/arba tarptautinės kompanijos vietinių operacijų kontrolę, rezultatas.
• Bendra nestabilumo rizika (General Instability risk) – tai rizika, susijusi su šalies, kurioje numatoma plėtoti verslą, politinės sistemos pasikeitimu.
Tam kad būtų galima įvertinti numatomų užsienio investicijų politinę riziką, vadybininkams reikalinga informacija, tiesiogiai susijusi su tam tikros šalies situacija, bei analizės struktūra. Politinės rizikos įvertinimą galima pavaizduoti schema, apimančia ankščiau minėtus aspektus (1 paveikslas).
Sukilimas?
Nuvertimas?
Maištas?
Išorinė agresija?
Nacionalizacija?
Intervencija?
Rekvizicija?
Priverstinis pardavimas?
Priverstinis sandorių persvarstymas?
Sutarčių panaikinimas?
Importo suvaržymai?
Lokaliniai reikalavimai?
Apmokestinimas?
Kainų kontrolė?
Užsienio personalo apribojimai?
Darbo kodeksas/streikai?
Eksporto reikalavimai?
Diskriminacija?
Suvaržymai dividentų, honorarų, palūkanų, įmokų ar kapitalo susigrąžinimui?
Valiutos kursas ?
1. Paveikslas. Politinės rizikos analizė [1 p.223].
Ši schema į kiekvieną aspektą žiūri kaip į barjerą, kuris turi būti įveiktas, pradedant nuo Bendros nestabilumo rizikos ir baigiant Pervedimų rizika. Tam, kad įmonės vadovybė patvirtintų investicijų projektą, privalu pereiti visus keturis politinės rizikos barjerus ir, žinoma, jis turi tenkinti norimą investicijų grąžos normą.
Kitas politinės rizikos analizės būdas yra Verslo aplinkos rizikos indekso BERI (Business Environment Risk Index) apskaičiavimas. Šis indeksas pradėtas naudoti nuo 1972 metų. Jis matuoja užsienio verslininkų diskriminaciją lyginant su vietiniais verslininkais, o taip pat ir bendrą šalies verslo klimatą. Kas ketvirtį daugiau nei 40 šalių praneša savo BERI indeksą. Bendras indeksas apima 15 veiksnių, kuriems suteikiami atitinkami svoriai, o taip pat yra išskiriami ir keturi subindeksai: politinis, valdymo, finansinis ir nacionališkumo [1 p.104]. Apskritai bendrasis BERI indeksas varijuoja nuo 0 iki 100 (1 lentelė).
1 lentelė. BERI ir subindeksų veiksniai bei jų svoriai.
Veiksniai Svoriai
Bendrasis BERI Politinis Valdymo Finansinis Nacionališkumo
Politinis stabilumas 3 6
Ekonominis augimas 2.5 5
Valiutos konvertabilumas 2.5 5 5 5
Darbo sąnaudų produktyvumas 2 3
Trumpalaikiai kreditai 2 5
Ilgalaikės paskolos/rizikingas kapitalas 2 5
Požiūris į užsienio investuotoją ir pelną 1.5 5 8
Nacionalizacija 1.5 5 8
Monetarinė infliacija 1.5 3 3
Mokėjimo balansas 1.5 3 3
Kontraktų
įvykdomumas 1.5 4 2
Biurokratinis sugaišimas 1 3 2 4
Komunikacijos: telefonas, faksas 1 3
Vietiniai vadovai ir partneriai 1 2
Profesionalios paslaugos ir kontraktoriai 0.5 3
Viso: 100 25 25 25 25
Kiekvienam iš BERI indekso veiksnių suteikiamas tam tikras laipsnis: 0 – nepriimtina, 1 – silpna, 2 – priimtina, 3 – aukščiau vidurkio ir 4 – aukščiausia. Tada dauginama iš nustatyto svorio ir galiausiai susumuojamos visų veiksnių gautos vertės. Taip randamas bendrasis BERI indeksas, kurio reikšmės gali būti tokios:
100 – 86 – nepaprastai stabili šalis, rizikos nėra;
85 – 71 – tipiška industrinė ekonomika, yra šiokia tokia veiklos rizika;
70 – 56 – nauja industrinė ekonomika, vidutiniška rizika;
55 – 41 – mažai išsivysčiusi šalis, didelė rizika;
40 – 0 – rizika labai didelė, nepriimtinos verslo sąlygos.
Tačiau yra abejojama šio indekso naudojimu praktikoje, dėl pačių rizikos rodiklių prigimties bei nepakankamų empirinių įrodymų vertinant subindeksus. Naudojami rizikos rodikliai turėtų būti papildyti specialiomis informacijos paslaugomis ir nuodugnia šalies ataskaita. Todėl politinė rizika turėtų būti įvertinta atsižvelgiant ir į kitus veiksnius.