PINIGINĖS POLITIKOS TIKSLAI IR ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS
1. Piniginės politikos tikslai.
2. Piniginės politikos įgyvendinimo pavojai.
3. Konfliktai tarp piniginės politikos tikslų.
1. Piniginės politikos tikslai
Pagrindiniai piniginės politikos tikslai yra šie:
1. Didelis užimtumas.
2. Stabilios kainos.
3. Tinkamas valiutos kursas.
4. Spartus ekonomikos kilimas.
Didelis užimtumas yra savaime suprantamas bet kurios makroekonominės politikos tikslas. Iškyla klausimas, kokio užimtumo lygio siekti. Yra 2 potencialiai prieštaringi kriterijai. Vienas – tai nedarbo procentas. Šis kriterijus yra efektyviausias, norint maksimizuoti gamybą. Ribinės analizės metodais subalansuojami tiesioginiai nuostoliai dėl to, kad darbuotojai netenka darbo, ir nauda, kurią duoda neužimtos darbo jėgos lankstus panaudojimas. Antrasis kriterijus – tai infliacijos nespartinantis nedarbo procentas (INNP). Kurį šių kriterijų reikėtų rinktis Centriniam bankui? Aišku, kad ir koks būtų efektyvus pirmasis kriterijus, Centrinis bankas neturėtų siekti tokio nedarbo lygio, kuris būtų žemesnis už INNP, nes žemesnio už INNP procento negalima ilgai išlaikyti – spartėja infliacija. Toks nedarbas, kurio jau pakanka, kad būtų galima išvengti infliacijos spartėjimo, vadinamas infliacijos nespartinančiu nedarbo lygiu arba natūraliuoju nedarbu.
Per ilgesnį laiką faktinis nedarbo lygis artėja prie INNL. Žemesnis jis negali būti, nes tada infliacija vis spartėtų. Dėl to galiausiai būtų imtasi griežtos piniginės politikos, kuri vėl padidintų nedarbą. Priešingai, kada nedarbas viršija INNL, darbo ieškantys darbingi žmonės sudaro atlyginimus ir kainas mažinantį spaudimą, o mažesni atlyginimai bei kainos pradeda mažinti nedarbą.
Stabilios kainos – antrasis piniginės politikos tikslas. Kokią žalą daro infliacija? Reikėtų skirti prognozuojamą ir neprognozuojamą infliaciją.
Tiksliai prognozuojama infliacija sukelia trejopus nuostolius:
– nepatogu nuolat keisti kainų etiketes ir perrašinėti kainas, greitai pasensta pirkėjo žinios apie vienos ar kitos prekės tikslią kainą;
– kadangi kainos negali būti keičiamos be paliovos, tai tarp pasikeitimų tam tikrą laiką jos būna nepusiausviros;
– infliacija skatina laikyti per mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai labiau praranda realią vertę – jos nekompensuoja didesnės nominaliosios palūkanos, kurios gaunamos už kitų formų turtą.
Tačiau infliacija, su kuria mes praktiškai susiduriame, nėra tiksliai prognozuojama. Taigi, atsiranda nuostoliai dėl:
– nepakankamo ekonomikos indeksavimo;
– neefektyvaus investuojamų pinigų paskirstymo;
– iškreipto pajamų ir turto paskirstymo;
– netikrumo ir nesaugumo.
Esant neprognozuojamai infliacijai mūsų ekonomika nėra pakankamai indeksuojama. Dažniausiai yra apmokestinamos ne realiosios, o nominaliosios palūkanos. Pavyzdžiui, jeigu palūkanų norma yra 12 , o infliacija 10 , mokesčių mokėtojas, mokantis trečdalio palūkanų dydžio mokestį, po apmokestinimo realiai gauna 2 mažiau pelno: (12 (2 : 3) – 10) 2. Esant 29 pelno mokesčio tarifui, realusis pelnas sumažėtų 1,48 : (12 (1-0,29) – 10) 1,48. Tuo tarpu skolininkams leidžiama per daug atimti iš apmokestinamų pajamų, t. y. tiek, kiek sudaro išmokamos palūkanos. Be to, amortizaciniai atskaitymai, kuriuos ūkio subjektai gali atimti iš apmokestinamų pajamų, būna per daug maži, nes remiasi greičiau pradine, o ne atstatomąja verte.
Kai ūkio subjektai dėl infliacijos patiria skirtingą mokesčių naštą, skatinamas visuomeniškai neefektyvus investuojamų pinigų paskirstymas, nes, atskaičius mokesčius, vis mažiau galima pasikliauti pelnu ir vis sunkiau nustatyti tikrąjį į vieną ar kitą pramonės šaką investuoto kapitalo efektyvumą.
Kita neprognozuojamos infliacijos pasekmė yra ta, kad ji veikia pajamų ir turto paskirstymą. Aišku, ji daro nuostolius kreditoriams, o yra naudinga skolininkams. Be to, ji gali padėti ar pakenkti darbo užmokesčio gavėjams, priklausomai nuo to, ar ar darbo užmokestis atsilieka nuo kainų, ar ne.
Dar viena infliacijos daroma žala yra tai, kad atsiranda netikrumo ir nesaugumo jausmas. Gyventojai nebegali pasikliauti ateities planais, nes nežino, kokia ateityje bus reali dabar turimų pinigų vertė. Žmonės yra linkę taupyti juodai dienai, o neprognozuojama infliacija už tokį elgesį baudžia, bet ne skatina.
Infliacija padidina vyriausybės pajamas palyginti su išlaidomis. Taip yra dėl to, kad:
– dalis mokesčių sistemos yra taikoma nominaliems dydžiams, taigi nominalusis, o ne realusis pelnas yra apmokestinamas;
– vyriausybė yra didžiausias skolininkas ekonomikoje, o dėl infliacijos krinta reali vyriausybės skolos ir išmokamų palūkanų vertė;
– esant infliacijai vyriausybė turi pajamų ir iš teisės leisti pinigus (senjoražo). Ji gali pagaminti lito banknotą už centus, o mainais už tai gauna vieno lito vertės prekių ir paslaugų.
Trečiasis piniginės politikos tikslas yra tinkamas valiutos kursas. Valiutos kursas yra nacionalinių pinigų kaina, kuri krinta iki lygio, kuriam esant panašių keliose šalyse gaunamų prekių kainos yra maždaug vienodos, skiriasi tik dėl pervedimo ir transportavimo išlaidų. Jeigu pagal vyraujančias palūkanų normas panašių prekių kainos keliose šalyse labai daug skirtųsi, prekiautojai
pirktų prekes ten, kur jos pigios ir pervežtų į tas šalis, kur jos brangios, ir iš kainų skirtumo gautų pelno. Tų prekių kainos pirmosiose šalyse pakiltų, o antrosiose nukristų. Kartu pakiltų pirmosios šalies valiutos kaina. Prekių arbitražas truktų tol, kol panašių prekių kainų skirtumai, esant naujam valiutų keitimo kursui, neprašoktų pervedimo ir gabenimo išlaidų. Taigi valiutų kursai sumažintų skirtingų šalių panašių prekių kainų skirtumus.