Šio darbo tyrinėjimo objektas yra privatizacija bei jos bruožai Lietuvoje. Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės vaidmuo fondų bei įmonių valdymo srityje mažėtų, o privačiojo sektoriaus – didėtų. To siekiama norint užtikrint įmonių našumą, pelningumą ir konkurencingumą. Tik patyręs, siekiantis pelno bei sugebantis laviruoti pasiūlos bei paklausos pusiausvyros sąlygomis kompanijos vadovas gali užtikrinti efektyvų kapitalo panaudojimą.
Lietuva atkūrusi nepriklausomybę, kaip ir daugelis kitų postkomunistinių šalių, pradėjo vykdyti privatizacijos procesą. Iki šių dienų visas procesas jau yra perėjęs keletą etapų ir pasiekęs tikrai nemažų rezultatų. Šiame darbe, pirmiausia, plačiau apžvelgiama, kas yra privatizacija bei kokia jos nauda. Išanalizavus tai, bandoma pristatyti Lietuvos privatizavimo institucijų struktūrą, jos funkcijų ir sudėties kitimą nuo pat privatizacijos pradžios. Savaime aišku, kad skirtingos šalys, didindamos privataus sektoriaus dalį kapitalo valdyme, naudojo ir skirtingus metodus. Todėl toliau darbe yra aptariami Lietuvos privatizavimo būdai ir metodai.
Galiausiai, išsiaiškinus privatizavimo ypatybės, aprašomi Lietuvos privatizavimo etapai. Per visą mūsų šalies privatizavimo istoriją į privačias rankas buvo atiduota tūkstančiai įmonių už šimtus milijonų litų. Taigi labai aktualu tai, kiek realios naudos iš viso to gavo Lietuvos visuomenė. Todėl darbas baigiamas, atskleidžiant tikrąsias Lietuvos išdalinimo privačioms rankoms pasekmes.
1.Privatizacija Lietuvoje
1.1 Privatizacija, jos esmė
Privatizavimas yra kertinis akmuo šaliai transformuojantis iš planinės į rinkos ūkio sistemą ir lemiamas faktorius, sąlygojantis ekonominių reformų greitį ir sėkmę. Privatinės nuosavybės svarba buvo pripažįstama per visą žmonijos istoriją. Jau graikų filosofas Aristotelis prieštaravo komunistinei nuosavybei, teigdamas: „ … tuo, kas bendra dideliam skaičiui žmonių, mažiausiai rūpinamasi. Kiekvienas daugiausia galvoja apie savo paties, o ne apie bendrus interesus, ir tik tuomet, galvoja apie bendrus interesus, kada paliečia jį patį kaip individą. Šalia viso kito, žmonės yra linkę apleisti tas pareigas, kurias jie tikisi atliks kiti…“ .
Visame pasaulyje vyksta struktūriniai poslinkiai. Sugriuvus socializmo sistemai atsirado globalizmas. Daugelį funkcijų, kurias vykdė valstybė, perima kitos institucijos. Gerovė dar netvirta nei Europoje, nei JAV. Pamažu įsitvirtina šeimyninės vertybės ir religija, taigi padėtis privatizacijai yra labai palanki. Dabar privatizacija – jau nebenaujas, tačiau vis dar labai populiarėjantis žodis. Siaurąja prasme privatizuoti reiškia paversti privačia nuosavybe. Plačiąja – privačios nuosavybės atkūrimą – asmens teisės gyventi vadovaujantis savo protu pripažinimą. Privatizacija yra įvairių priemonių įgyvendinimas siekiant, kad valstybės veiklos mastai mažėtų, o privačiojo sektoriaus vaidmuo vis didėtų Privatizavimas susideda iš tarpusavyje susijusių procesų, priklausančių nuo ekonomikos būsenos. Rinkos ekonomikos šalyse, pavyzdžiui, JAV ar Didžiojoje Britanijoje, pagrindinis etapas yra valstybinio turto perėjimas į privačias rankas siekiant atskirti ir pašalinti politinius sprendimus ir taip didinti kapitalo panaudojimo efektyvumą. Besivystančiose šalyse taip pat to siekiama, tačiau kapitalo rinkos plėtra, privatizavimo proceso kūrimas yra ne ką mažesnis tikslas. Nors privatizavimo patirtis įvairiose šalyse skiriasi, privatizacijos argumentai išlieka tokie patys: našumas (efektyvumas), nuosavybės teisės, ištekliai ir pajamos.
Našumo problema pagrįsta valstybės valdomų įmonių neefektyvumu įvairiose šalyse. Viešosios nuosavybės neefektyvumas yra paremtas valstybės valdomų įmonių pelningumo stoka, jų sąlyginai aukštais įdarbinimo lygiais, faktu, kad jos dažniau moka didesnius, nei rinkos nustatyti, atlyginimus, jų jautrumu politiniams pokyčiams, mažesniu priešinimosi darbo sąjungoms, incidentais dėl korupcijos ir silpnu ar klaidingu vadovavimu. Dėl to valstybės įmonės brangiai kainuoja, yra techniškai neefektyvios, perpildytos ne visada pakankamai kvalifikuotų darbuotojų.
Privačios nuosavybės teisės argumentas teigia, jog privati nuosavybė yra tobulesnė nei valstybės nuosavybė. Net jei rinkos ir nėra tobulos, jos remiamos, nes skatina didinti produktyvumą, būdingą privačiai nuosavybei. Privatūs savininkai stengiasi veikti kuo efektyviau, gauti kuo didesnį pelną, neprarasti nuosavybės. Tuo tarpu valstybės įmonių vadovai ir darbuotojai, priešingai, nerizikuoja. Jie stokoja vadovavimo bei veikimo iniciatyvos bei noro kuo intensyviau dirbti. Dėl to yra tarsi užkertamas kelias optimaliam efektyvumui, kuo produktyviau panaudojant turimą turtą .
Trečiasis argumentas yra susijęs su netinkamu išteklių paskirstymu ir panaudojimu. Tai lemia visuomeninio turto ir valstybės valdomų įmonių kontrolė bei jos kišimasis į ekonomiką. Tai ypatinga politika, prieštaraujanti numatytam tikslui – didinti našumą – bei turinti nenumatytų veiksmų, pavyzdžiui, reikalavimas valstybės valdomoms įmonėms įdarbinti papildomai žmonių ten, kur produktyvumas sparčiai mažėja.
Ketvirtasis argumentas susijęs su pajamomis. Jis teigia, kad
valstybės valdomo įmonių atidavimas privačioms rankoms reikštų valstybės išlaidų mažinimą ir biudžeto deficito balanso atstatymą. Pirma, šalis, turinti didelį biudžeto deficitą bei skolų užsienio šalims, galėtų jas padengti privatizuojant įmones, kurios veikia nuostolingai ir turi būti remiamos vyriausybės. Antra, privatizavimas duoda papildomų pajamų, kurios gali būti panaudojamos einamosioms išlaidoms padengti arba vyriausybės skoloms mažinti.
Dažniausiai literatūroje yra nusakomi trys pagrindiniai privatizacijos tikslai:
1. Padidinti efektyvumą siekiant naudos vartotojams;
2. Kuo labiau didinti privačiojo sektoriaus dalį ekonomikoje;
3. Paduoti valstybinį turtą gaunant pačią didžiausią naudą.
Privatizavimas – svarbiausia rinkos formavimo sąlyga – sparčiai plėtojamas postsocialistinėse šalyse . Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje nuosavybė buvo visuotinė, tačiau privatizavimas, prasidėjęs 1990 – 1991 m. jau yra pasiekęs nemažų mastų. Lietuva – viena iš pirmųjų postkomunistinių šalių, pradėjusių dideliu mastu valdyti ir privatizuoti valstybės bei savivaldybių turtą. Privatizavimo proceso pagrindinis tikslas – sėkmingai privatizuoti valstybei priklausančius objektus, pritraukti investicijas, galinčias pagyvinti Lietuvos ekonomiką, skatinančias išlaikyti esamas ir sukurti naujas darbo vietas, atnaujinti gamybą ir sukurti tam tikrą infrastruktūrą, kurią derėtų pačią privatizuoti. Žvelgiant į Lietuvos privatizacijos istoriją, ją galima būtų suskirstyti į kelis etapus. Pirmasis etapas prasidėjo 1991 m. ir galėjo būti pavadintas: „ privatizacija už investicinius čekius“. Antrasis etapas prasidėjęs 1996 m. yra vadinamas: „ privatizacija už grynuosius pinigus“.
1.2. Privatizavimo institucijų struktūra ir jų kaita Lietuvoje
Dabartinė Lietuvos privatizavimo institucijų struktūra susideda iš LR Vyriausybės, Privatizavimo komisijos, Valstybės turto fondo, Lietuvos Respublikos Seimo. Šios skirtingos institucijos, savaime suprantama, turi ir skirtingas funkcijas bei užduotis.
1 paveikslas. Lietuvos Respublikos dabartinė privatizavimo institucijų struktūra
LR Vyriausybė:
1. formuoja nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo politiką;
2. tvirtina privatizuojamų objektų sąrašą;
3. tvirtina privatizavimo programas, sandorius ir projektus;
4. sustabdo ir nutraukia programų įgyvendinimą;
5. sudaro įmonių, kurios yra svarbios infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai atrankinio konkurso komisijas.
Kalbant apie Valstybės turto fondo kompetenciją Lietuvos privatizacijos procese, reikia pasakyti, kad jis veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal atskiras sutartis su savivaldybėmis Valstybės turto fondas taip pat gali veikti kaip atskiros savivaldybės atstovas, privatizuojantis savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Dalyvaudami bendrovių valdymo organuose – tarybose ir valdybose – Valstybės turto fondo specialistai turi galimybę geriau pažinti įmonę, jos administraciją, veiksmingiau daryti tiesioginę įtaką įmonės veiklai, operatyviai priimti vienokius ar kitokius sprendimus, turinčius įtakos įmonės finansinei ir ūkinei būklei. Pagrindinės Valstybės turto fondo funkcijos yra:
1. paruošti ir pateikti privatizuojamų objektų sąrašą LR Vyriausybei tvirtinti;
2. nustato privatizavimo būdą ir sąlygas;
3. sudaro privatizuojamo objekto vertinimą bei nustato pradinę kainą;
4. restruktūrizuoja valstybės kontroliuojamą įmonę;
5. ieško investuotojų objektui privatizuoti;
6. Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius;
7. kontroliuoja privatizavimo sandorių vykdymą, kol bus įvykdytos sąlygos;
8. perduoda dokumentus nuosavybės teisę įgijusiam asmeniui;
9. kaupia duomenis apie privatizavimo darbus ir k.t.
Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, atliekanti privatizavimo priežiūros funkcijas ir veikiantį pagal šį įstatymą bei Vyriausybės pavirtintus nuostatus. Privatizavimo komisija yra atskaitinga Seimui ir ją sudaro 13 narių. Ji pritaria ar nepritaria objektų privatizavimo programų , sandorių bei investuotojų sąrašų projektams.
Privatizavimo komisija turi teisę:
1. pritarti arba nepritarti objektų privatizavimo programų projektams;
2. pritarti ar nepritarti strateginių investuotojų sąrašo projektui;
3. tam tikrais atvejais sustabdyti objekto privatizavimo vykdymą;
4. įpareigoti Valstybės turo fondą atlikti jai svarstyti pateiktų dokumentų papildomą ekspertizę ir k.t.
Žvelgiant į visą Lietuvos privatizavimo istoriją, privatizavimo institucijų struktūra kito. Pradedant 1991m. visuotinės nuosavybės perleidimo privačioms rankoms procesą vykdė:
· Centrinė privatizavimo komisija;
· Miestų ir rajonų privatizavimo tarnybos ir komisijos;
· Ekonomikos ministerijos Privatizavimo komisija;
· Ministerijos (įmonių valdytojai).
Lietuvos Respublikos Tarybos nutarimu 1991 m. balandį buvo sukurta Centrinė privatizavimo komisija. Jai suteiktas valstybinio turto pardavėjos vaidmuo, o valstybinio turto savininkais liko ministerijos steigėjos ir savivaldybės. Ministerijos ir savivaldybės buvo suinteresuotos privatizuoti jų valdomą turtą, o Centrinės privatizavimo komisijos
buvo sparčiai vykdyti įmonių išvalstybinimą. Galima teigti, kad tuometinėje privatizavimo organizacinėje struktūroje buvo sukurta privatizavimo interesų priešprieša.
Iki 1995 m. būtent šios institucijos ir vykdė privatizaciją Lietuvoje. Toliau institucijos keitėsi. 1996 m. darbą tęsė jau kitos ( išskyrus Ministerijas) privatizavimo institucijos, kaip antai Privatizavimo komisija, Valstybinė privatizavimo agentūra.
1.3. Privatizavimo Lietuvoje būdai ir metodai
Vyriausybė, vykdydama privatizaciją, turi nuspręsti, kaip valstybinis turtas bus perduodamas į privačias rankas. Šį sprendimą labai sunku priimti, nes be ekonominių veiksnių, privatizacijai įtakos turi ir politika. Paprastai parenkant metodą atsižvelgiama į turto nuosavybės istoriją, valstybinių įmonių finansinę ir konkurencinę padėtį, Vyriausybės ideologinį požiūrį į rinką ir kontrolę ir kitus veiksnius. Šio proceso sudėtingumas reiškia, kad skirtingos šalys taiko daugybę skirtingų privatizacijos metodų. Lietuvoje daugiausia taikomi šie skirtingi metodai:
1. privatizacija restitucijos būdu;
2. privatizacija parduodant valstybės nuosavybę;
3. investicinių čekių privatizavimas;
Privatizacija restitucijos būdu tinkama tada, kai žemė arba kita lengvai apibrėžiama nuosavybė, kuri anksčiau buvo nusavinta, gali būti grąžinta tikrajam savininkui ar paveldėtojui. Pagrindinis šio metodo trūkumas yra tas, kad dokumentai, kurių reikia nuosavybės teises įrodyti, dažnai būna prieštaringi.
Privatizacija parduodant valstybės nuosavybę yra tada, kai vyriausybė parduoda savo nuosavybę į atitinkamą turtą už tam tikrą užmokestį. Ši kategorija skirstoma į dvi grupes: tiesioginis pardavimas, t.y. valstybinių įmonių pardavimas individams, korporacijoms ar investuotojų grupei ir akcijų privatizavimas, kai vyriausybė parduoda visą arba kažkokią dalį valdomą įmonės akcijų viešo pasiūlymo metu. Tos privatizacijos formos yra panašios į privačiojo sektoriaus pradinį viešąjį pasiūlymą