Turinys 2
Įvadas 3
Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautinė prekyba 4
Tarptautinės prekybos politika ir jos priemonės 7
Tarptautinės investicijos 11
Tarptautinių investicijų rūšys ir ypatumai 12
Tarptautinės investicijos Lietuvoje 15
Išvados 17
Naudoti šaltiniai 18
Įvadas
Tarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.
Šiame darbe bus bandoma panagrinėti tarptautinių ekonominių santykių sąvoką apibrėžiančius elementus – tarptautinę prekybą, jos ekonomines prielaidas, pobūdį bei struktūrą, tarptautinės prekybos naudą, kurią gauna jos dalyviai, tarptautinės prekybos politiką ir aplinkybes, kurios skatina importo apribojimus, muitų bei kitų priemonių įvedimą, taip pat tarptautines investicijas, nepamirštant skirti dėmesio ir Lietuvos tarptautinių investicijų klausimui.
Tarptautinis darbo pasidalijimas ir tarptautinė prekyba
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šaluse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai:
1. jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu.
2. naudojamos įvairiosvaliutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis nei gamindamos tokias pat šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis stengiasi iš prekybos gauti naudos.
Tarptautinės prekybos pagrindą sudaro mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir kt.). gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokiaą produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, nei jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.
Tarptautinės prekybos prielaidos skatina šalių tarptautinius mainus. Šalys stengiasi gaminti tai, kas yra efektyviau. Kiekviena šalis specializuojasi sekti tą produktą, kurio gamyboje ji turi absoliutų pranašumą, t.y. sugebėjimą gaminti prekes, sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau nei kitose šalyse. Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasis pranašumas (šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali gaminti santykinai žemesniais nei kitos šalys kaštais). Atskiros šalys gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tada, kai skiriasi prekių gamybos alternatyvieji kaštai, t.y. kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau. Šalys specializuojasi gaminti tokias prekes, kurias jos gali pagaminti santykinai pigiau, bei mažesnėmis darbo sąnaudomis siekia absoliutaus pranašumo. Palyginamojo pranašumo principas taikomas tada, kai yra daugiau nei dvi prekės, taip pat esant santykinai skirtingiems gamybos veiksniams. Santykinai geresnis aprūpinimas vienu iš gamybos veiksnių leidžia racionaliau panaudoti prekės gamyboje ir ta prekė tampa santykinai pigi. Be to, tokios prekės bus gaminamos tokioje šalyje, kuri turi šį pranašumą. Pranašumą formuoja fizinio našumo skirtumai bei darbo sąnaudų poreikis, tačiau, jei šalys turi galimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir nesikiria fiziniu našumu, palyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų kainų šalių viduje, kadangi santykiniai gamybos veiksnių kaštai įvairiose šalyse skiriasi.
Tarptautinė prekyba suvokiama kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausių procesų sfera.
Integracinio pobūdžio prekybinės operacijos šiuo metu vystosi dviem pagrindinėm kryptim:
1. auga tiekimai kooperuojančioms užsienio įmonėms, kontroliuojamoms tos pačios korporacijos. Šiuo metu 500 stambiausių tarptautinių korporacijų vadovauja daugiau nei 30 tūkstančių įmonių įvairiose pasaulio šalyse.
2. stambios kompanijos sudaro ilgalaikes tarpusavio sutartis. Taip konkurentai pasaulinėje rinkoje tampa gerais partneriais, bendradarbiaujančiais tiek mokslo, tiek gamybos, tiek prekių realizavimo sferose.
Tarptautinė prekyba šalies viduje
Veiksniai, turintys įtakos šakos viduje:
1. Vartotojai mėgsta įvairaus asortimento prekes;
2. Ekonomija dėl gamybos masto. Užuot gaminusi, mažą kiekį kiekvienos rūšies prekių įvairiose
šakose, kiekvienai šaliai naudingiau specializuoti atskirų prekių gamybą;
3. Specializuojant tam tikrų šakų gamybą, atsižvelgiama į transporto kaštus. Prekybos šakos viduje reikšmingumas įvertinamas, naudojant šakinės prekybos indexą.
Tarptautinės prekybos intensyvumas šakos viduje priklauso nuo atskirų rinkų glaudumo. Pvz., ES šalys turi įvairių išteklių, jų rinkos glaudžiai susijusios. Šioms šalims santykinai yra mažiau svarbūs nuostoliai, informacijoa ir muitų barjerai. Tarp ES šalių vyksta prekyba tos pačios šakos prekėmis.
Prekės nauda atsiranda ne tiek dėla kainų santykinių skirtumų apnaudjimo, kiek dėl prekių įvairovės plėtojimo, specializavimo gilėjimo šakos viduje.
Kadangi kiekvienas tartautinis prekybinis sandėris įvyksta dalyvaujant pardavėjui ir pirkėjui, vienų šalių importas turi būti lygus kitų šalių eksportui. Taip galima apskaičiuoti bendrą eksporto ar importo vertę visoms šalims.
Tarptautinės prekybos pobūdis
Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir tt. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis.
Tarptautinės prekybos tarptautinės prekybos lygį rodo eksporto bei BVP santykis arba eksporto kvota nuo BVP (Lietuvoje šis rodiklis sudaro 40proc., vadinasi ji yra importinė valstybė. Tos šalys, kurių rodiklis yra virš 50proc., yra eksportinės, nes šalies eksporto vertė viršija BVP).
Tarptautinės prekybos nauda ir žala.
Šalys prekiauja, todėl, kad dėl palyginamojo pranašumo patiria naudą. Jos naudoja pažangesnę technologiją, turi gausesnius gamybos išteklius arba specializuojasi gaminti prekes tokių šakų, kurioms būdinga ekonomija dėl gamybos masto. Pasaulinis ūkis patiria naudą, kai vyxta mainai tarp atskirų valstybių, bet tarptautinės prekybos teikiami privalumai, gali pavirsti trūkumais, o tuomet patiriama ir žala.
Oraganizacijos, prižiūrinčios tarptautinės prekybos sveiklą
BSTP – bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (veikia nuo 1947m.). BSTP tikslas – kuo didesnės pasaulinės prekybos liberalizavimo, svarbiausias veiklos uždavinys – suderinti įvairių šalių pozicijas; siekti muitų ir kitų apribojimų tarptautinėje prekyboje panaikinimo; taisyklių, atmetančių diskriminaciją, parengimas ir pritaikymas; geriausio režimo įvedimas ir pritaikymas.
PPO – pasaulinė prekybos organizacija (nuo 1996. 01. 01. paketė iki tol veikusį BSTP). Šiuo metu vienija 130 pasaulio valstybių. Tikslas – tęsti pasaulinės prekybos liberalizaciją, kuri lemtų didesnį investavimą, darbo vietų sukūrimą, tarptautinės prekybos suklestėjimą. Pagrindinis uždavinys – saugios ir prognozuojamos tarptautinės prekybos aplinkos verslininkams sukūrimas. PPO siekia sujungti į vientisą visą pasaulį aprėpiantį ūkį pasaulio šalių nacionalinę ekonomiką ir regioninį bendradarbiavimą.
Tarptautinis darbo psidalijimas
Siekdamos kuo geriau panaudoti tarptautinio darbo pasidalijimo privalumais, daugelis šalių savo teritorijojesukūrė ypatingas ekonomines zonas. Čia galima laisvai įvežti kapitalą, kurti gamyklas, samdyti vietinius gyventojus, disponuoti didžiąja pagamintos produkcijos ir pelno dalimi. Tokiuose rajonuose tiek importuojamos, tiek eksportuojamos prekės neapmokestinamos, o įmonės, naudojančios naujas, perspektyvias technologijas, netgi skatinamos įvairiomis ekonominėmis lengvatomis. Dabartinių metu pasaulyje yra daugiau kaip 600 tokių ypatingos ekonominės paskiirties zonų, beveik pusė iš jų – JAV teritorijoje. Šiose zonose investuojant kapitalą į ekonominę veiklą, galima gauti kur kas didesnį pelną. Tai naudinga ir vienai, ir kitai pusei.
Tarptautinė darbo migracija (TDM)
Darbas yra mažiau mobilus nei kapitalas.
TDM motyvai. Migracija apima tiek kaštus, tiek ir naudas. Kaštai apima transportavimo išlaidas ir praradimą atlyginimo tuo laikotarpiu, kai vyksta persikraustymas ir darbo paieška naujoje valstybėje.
Nauda:
1) didesni atlyginimai ir pajamos, kuriuos migrantas gali uždirbti užsienyje per likusį darbingą amžių.
2) geresnės išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybės migrantų vaikams.
Migracija kaip ir švietimas yra investavimas į žmogiškąjį kapitalą.
TDM poveikis gerovei
Kai nekvalifikuotas darbas juda iš 1-os valstybės į 2-ą, tai 1-oje valstybėje darbo užmokestis padidėja, o 2-oje sumažėja; bendras produktas 1-oje šalyje sumažėja, o 2-oje padidėja. Taip vyksta nacionalinių pajamų perskirstymas link darbo 1-oje valstybėje ir link nedarbo veiksnių 2-oje valstybėje. Bet
Aukštos kvalifikacijos darbininkų judėjimas turi skirtingą poveikį. Tokia migracija dar vadinama “smegenų nutekėjimu”. Valstybių, iš kurių migruoja šie darbininkai, švietimo ir apmokymo kaštai yra labai diedeli ir dėl emigracijos tokių darbininkų jos daug netenka. Valstybės, į kurias migruojama, skatina “smegenų atitekėjimą” įvairiais imigracijos įstatymais, kurie palengvina kvalifikuotų darbininkų migraciją, bet įveda kliūtis nekvalifikuotų darbininkų imigravimui. Šios šalys gali kompensuoti pirmųjų
valstybių nuostolius per padidintą pagalbą ar finansinius pervedimus.
Be to, paprastai sprendimai dėl migracijos yra daugiau ar mažiau laikini. Tai sąlygoja šalies ekonominė padėtis, darbo paklausa ir pasiūla.
Darbo jėgos migracijos pasekmės pagal tai, kas laimi ir kas pralaimi
• Laimi:
1. Patys migrantai
2. Jų darbdaviai
3. Darbuotojai, likę šalyje
• Pralaimi:
1. Šalies, į kurią atvyko migrantai, darbuotojai
2. Šalis, iš kurios išvyko darbdaviai
3. Šalis, iš kurios išvyko migrantai (išvyksta darbingi žmonės, lieka pensininkai ir pan,. kuriem reikia mokėti pašalpas; sumažėja darbojėgo pasiūla)
Migracija gali būti visuomenės senėjimo priežastimi. Be to, šalis į kurią atvyksta daug migrantų, patiria problemų dėl kultūrinės įtampos.
Q Kapitalo judėjimas
(mastai)
Prekyba
Gamyba
t (laikas)
Tarptautinės prekybos politika ir jos priemonės
Tarptautinės prekybos politika vykdoma įvairiomis formomis. Pagrindinės yra šios:
• Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo privalumais.
Laisvosios prekybos teikiama papildoma nauda dėlšių priežasčių: