Tarptautinė prekyba
Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai.
1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu.
2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šalių ekonominį pagrindą?
Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių manų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, negu jos įsigijimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jei efektyviau.
Tarptautinės prekybos pranašumai:
Skatindama tarptautinį darbo pasidalijimą ir specializaciją, leidžia efektyviau panaudoti turimus išteklius, iš to naudos gauna visi prekybos partneriai.
Didina konkurenciją, kuri priverčia šalies gamintojus taikyti technikos naujoves, skatina mažinti prekių gamybos kaštus bei kainą, gerinti jų kokybę.
Leidžia pasiekti produktų gausos ir didina jų įvairovę.
Sudaro sąlygas masto ekonomijos efektui realizuoti.
Tarptautinės prekybos prieštaravimai:
Vartotojams naudingas importas, o ne eksportas: padidėjo prekių įvairovė ir vartojimas, sumažėja jų kainos. Tuo tarpu gamintojams naudinga eksportuoti prekes, nes jie gauna papildomų pajamų; importas jiems nuostolingas, nes mažina gamybą, o kartu ir užimtumą.
Tarptautinės prekybos struktūra
Tarptautinės prekybos pobūdis
Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis.
Tarptautinės prekybos plėtros lygį rodo ir eksporto bei bendrojo vidaus produkto santykis arba eksporto kvota nuo bendro vidaus produkto. Kai kurių valstybių šis rodiklis yra didesnis negu 100% t.y. šalies eksporto vertė viršija bendrąjį vidaus produktą. Tokio tipo valstybės ekonomika dažnai vadinama eksportine.
Pirmoje devintojo dešimtmečio pusėje tarptautinės prekybos didėjimo tempai sulėtėjo iki 2,6 procentų palyginti su 5 procentais 8-ame dešimtmetyje. Tai atsispindėjo procesuose, susijusiuose su tarptautinio darbo pasidalijimo perėjimu į kokybiškai naują lygį. 1994-1995m. tarptautinės prekybos apimtis padidino visi 20 didžiausių pasaulio prekiautojų. 1995m. tarptautinės prekybos apyvarta pasaulyje buvo beveik 2,5 karto didesnė negu 1980m. per pastarąjį penkmetį tarptautinė eksporto ir importo prekyba plėtojosi Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Viduriniuose Rytuose.
Pastaruoju metu tarptautinei prekybai įtakos turėjo tokie veiksniai:
1. Vokietijos susivienijimas (Vokietijos importo paklausa didėjo daugiau kaip dešimt kartų greičiau per metus nei gaminama produkcija);
2. Vykstantys reeksporto procesai prekyboje tarp Honkongo ir Kinijos;
3. Šiaurės Amerikos importo apimties didėjimas, prasidėjus ekonominiam pagyvėjimui (1992m. importo fizinė apimtis augo penkis kartus greičiau, negu gaminama produkcija);
4. Lotynų Amerikos importo apimties padidėjimas, kaip 1991-1992m. ekonomikos struktūrinio pertvarkymo ir didesnio jos atvirumo prekybai rezultatas.
Dabartiniu metu prekybos augimas viršija gamybos augimą. Nuo 1973m. iki 2003m. pasaulinė prekyba didėjo 4,6 procentais palyginti su pasaulinės gamybos augimu 28 procento. Tai pasaulinės ekonomikos raidos ir besitęsiančių ilgalaikių sąlygų pokyčių rezultatas. Tačiau tarptautinei prekybai būdingi neekvivalentiniai mainai, dėl kurių susidaro didžiulių nuostolių. Pirmiausia šie nuostoliai susiję su tradicinėmis „kainų žirklėmis“. Užbaigtiems gaminiams kainos padidintos, o žaliavoms sumažintos. Tai sukelia besivystančių šalių nepasitenkinimą, nes jos daugiausia eksportuoja žaliavas. Tuo tarpu išsivysčiusios šalys iš nupirktų žaliavų pagamintus gaminius parduoda aukštesnėmis kainomis. Todėl žaliavų kainos – viena aktualiausių tarptautinės prekybos problemų.
Besivystančios šalys norėtų pačios gaminti iš turimų žaliavų ir medžiagų pramonines prekes ir eksportuoti jas į išsivysčiusias valstybes. Tačiau besivystančių šalių eksportas į išsivysčiusias šalis sukelia pastarųjų nepasitenkinimą dėl pigios užsienio darbo jėgos. Vadinasi, pramonės gaminių eksportas iš silpna išsivysčiusių
šalių – antra iš aktualiausių tarptautinės prekybos problemų.
Tačiau neekvivalentinė tarptautinė prekyba vyksta ir tarp pačių išsivysčiusių šalių. Toks neekvivalentiškumas turi objektyvų pagrindą, susijusį su nacionalinių ūkių išsivystymo skirtumais. Šių problemų sprendimas turi įtakos tarptautinės prekybos prekinei struktūrai.
Tarptautinės prekybos prekinė struktūra
Svarbiausi pasikeitimai, įvykę tarptautinės prekybos prekinėje struktūroje per pastarąjį dešimtmetį, – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas; gatavų gaminių dalies padidėjimas. Gatavi gaminiai sudaro 72 procentus bendros prekybos prekėmis.