Turinys
Įvadas 3p.
Finansai rinkos ekonomikoje 4p.
Valstybės vaidmuo rinkos ekonomikoje 6p.
Naudota literatūra 10p.
Įvadas
Per daugelį amžių kiekviena visuomenė yra susidūrusi su pagrindine ekonomikos problema: ką ir kam gaminti, esant ribotiems ištekliams. Apskritai galima sakyti, kad XX amžiuje dvi konkuruojančios ekonominės sistemos davė visiškai skirtingus atsakymus: komandinę ekonomiką, tvarkomą centralizuotos valdžios, ir rinkos ekonomiką, grindžiamą privačia iniciatyva. Šiandien, pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje, visam pasauliui tapo aišku, kad centralizuotos, komandinės ekonomikos modeliui nepavyko laiduoti ekonominio augimo, pasiekti pakenčiamo gyvenimo lygio ar bent užtikrinti, kad jų piliečiai jaustųsi ekonomiškai saugiai.
Vis dėlto daugelis žmonių nėra susipažinę su pagrindiniais alternatyvaus modelio – rinkos ekonomikos – principais ir veikimo mechanizmais arba juos supranta neteisingai, nepaisant jos akivaizdžių laimėjimų įvairių visuomeninių struktūrų šalyse nuo Vakarų Europos iki Šiaurės Amerikos ir Azijos. Iš dalies taip yra todėl, kad rinkos ekonomika nėra ideologija, bet daugybė laiko patikrintų veiklos būdų ir institucijų, rodančių, kaip individai ir bendruomenės gali gyventi ir ekonomiškai klestėti. Rinkos ekonomika pačia savo prigimtimi yra decentralizuota, lanksti, praktiška ir kintanti. Joje svarbiausia yra tai, kad nėra centro. Iš tiesų, vaizdingai sakant, privačią rinką kuria „nematoma ranka“.
Rinkos ekonomika, nors ir praktiška, remiasi pagrindiniu asmens laisvės principu: vartotojas gali laisvai pasirinkti konkuruojančius gaminius ir teikiamas paslaugas, gamintojas savo nuožiūra pradeda verslą arba jį plečia, pasiryžęs rizikuoti ir laimėti, darbininkas turi teisę pasirinkti darbą ar profesiją, stoti į profsąjungą arba keisti darbovietę.
Kaip tik ši laisvės, rizikos ir galimybės laimėti garantija jungia šiuolaikinę rinkos ekonomiką ir politinę demokratiją.
Rinkos ekonomikoje taip pat būna neteisybės ir piktnaudžiavimo – pasitaiko ir rimtų pažeidimų – tačiau neginčijama, kad šiuolaikinė privačios iniciatyvos ir verslininkystės dvasia, derinama su politine demokratija, labiausiai padeda išsaugoti laisvę ir suteikia didžiausias galimybes ekonomiškai augti ir klestėti.
Finansai rinkos ekonomikoje
Prekių, paslaugų ir darbo jėgos rinkose kainos išreiškiamos kokiomis nors atsiskaitymo priemonėmis arba pinigais. Tačiau rinkos ekonomikoje prekiaujama ir pačiais pinigais, kadangi vieni žmonės nori sutaupyti pinigų ateičiai, o kiti – tarp jų nemaža verslininkų – nori skolintis pinigų ir panaudoti juos šiandien. Mokestį už naudojimąsi pinigais, vadinamą palūkanų norma, nustato rinkos, kuriose keičiamasi šiomis lėšomis.
Apskritai kalbant, labai svarbi bankų ir kitų rinkos ekonomikos finansinio sektoriaus įstaigų funkcija – suvesti tuos, kurie turi santaupų ir gali jas investuoti, su tais, kurie gali efektyviausiai panaudoti šias lėšas ir dėl to yra pasirengę mokėti už jų naudojimą. Kaip ir kur įdėti lėšas šiose rinkose sprendžiama decentralizuotai – taip pat, kaip daromi gamybos ir vartojimo sprendimai prekių ir paslaugų rinkoje.
Namo pirkimas
Žmonės, uždirbantys pakankamai pinigų, įstengia sutaupyti pinigų pačiam didžiausiam pirkiniui, kokį tik žmonės paprastai perka per gyvenimą,- namui.
Šioje situacijoje labai svarbus finansinių įstaigų, ypač bankų, vaidmuo. Bankai atlieka dvi tarpusavy susijusias funkcijas. Pirma, jie priima indėlius iš taupytojų, norinčių saugiai laikyti pinigus ir gauti už juos palūkanas. Antra, jie skolina pinigus tiems, kurie gali įrodyti, kad finansiškai pajėgūs po tam tikro laiko grąžinti paskolą. Paskolų gavėjai ir skolintojai, žinoma, nėra vien atskiri asmenys, bet ir privačios kompanijos, pageidaujančios taupyti pinigus arba norinčios jų skolintis ir įdėti juos į naujus ar plečiamus verslus.
Rinkos ekonomikoje pakankamai pinigų susitaupę žmonės kartais būna taupytojai, o kartais skolintojai. Bankai, norėdami prisivilioti indėlininkus, siūlo palūkanų normą, konkuruojančią su kitų bankų ir taupomųjų institucijų norma.
Kai žmonės kreipiasi į banką kaip potencialūs skolininkai, prašydami paskolos, bankai turi įsitikinti, kad jų pajamų pakanka grąžinti skolai mėnesinėmis įmokomis per tam tikrą laikotarpį, tada reikalinga suma tikriausiai bus paskolinta. Tačiau iš jų kaip skolininkų ims didesnį procentą negu tas, kurį mokėdavo jiems kaip indėlininkams: skirtumas tarp jų yra banko įplaukų norma, padengianti finansinių operacijų išlaidas.
Skolinimas ir kapitalo įdėjimas
Tos pačios tvarkos laikomasi, kai verslininkai nori gauti lėšų, kurias ketina įdėti į naujų gamyklų, parduotuvių ir įrengimų statybą. Kaip ir kitose rinkos ekonomikos šakose, konkurencija tarp bankų nulems, kad palūkanų normos bus kiek galima žemesnės, nors gerai ir efektyviai tvarkomuose bankuose jos garantuos pakankamas įplaukas. Be to, kadangi piniginės lėšos, skiriamos paskoloms, yra ribotos, jų gavėjai – asmenys ir kompanijos – varžysis tarpusavy norėdami gauti banko sutikimą. Ši konkurencija laiduos, kad banko paskolos bus skiriamos pačioms pelningiausioms investicijoms, ir tai bus daroma kur kas
efektyviau nei tuomet, kai dėl skolinimosi ir paskolų sprendimus priima vyriausybė.