1. Rinkos subalansavimas ir kainos
Tai, kaip visuomenė sprendžia pagrindinę ekonomikos problemą – ribotų išteklių paskirstymą tarp konkuruojančių tikslų – priklauso nuo visuomenės ekonomikos sistemos, kurią savo ruožtu formuoja:
1. Gamtiniai ištekliai.
2. Gyventojų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas ir kt.
3. Turimas gamybos aparatas, atsargos.
4. Istorija, kai ilgainiui susiklosto atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas.
5. Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai ir kt.
Beje, šie veiksniai ne tik lemia ekonomikos sistemą, bet ir ekonomika veikia šiuos veiksnius, pavyzdžiui, teisinę sistemą, poreikius ir pan.
Vienas iš minėtosios pagrindinės ekonomikos problemos sprendimo būdų – sukoncentruoti visus sprendimus viename centre, 0 kitas visiškai decentralizuoti rinkos sistemą. Antruoju atveju pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ir gali mokėti už prekę ar paslaugą (priklauso nuo naudingumo), o pardavėjas – už kokią kainą apsiima gaminti ir parduoti tą prekę. Rinkoje pirkėjai su pardavėjais susitinka ir mainosi prekėmis bei paslaugomis. Kainos nusistovi tokios, kad rinka susibalansuoja – norimų pirkti ir norimų parduoti prekių kiekiai tampa lygūs. Jeigu išauga vartotojų noras įsigyti daugiau prekių, kainos pakyla, atsiranda daugiau norinčiųjų gaminti ir taip vėl susiderina prekių gamyba su vartojimu.
Tokioje sistemoje pagrindinė kainos funkcija yra individų sprendimų, lemiančių gamybą ir vartojimą, suderinimas. Be to, kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie ne tobulą visuomenės išteklių naudojimą, kadangi parodo, kur gamintojas, investuodamas pinigus, gali gauti didesni pelną, 0 vartotojas – sutaupyti pinigų, pradėjęs vartoti kitą prekę. Ketvirta kainos funkcija – pajamų perskirstymas, pavyzdžiui, žemės, darbo jėgos ar kitų išteklių savininko naudai.
Šiuolaikinėje daugiašakėje, labai sudėtingoje ekonomikoje centrinis planavimas nepajėgus įvertinti tos informacijos ir niuansų, kurie atsiskleidžia, kai ekonomikai subalansuoti naudojamas rinkos kainų mechanizmas. Štai kodėl centralizuotai valdomoje ekonomikoje labai dažnai prekių trūksta arba būna per daug, kas signalizuoja apie klaidingą išteklių išdėstymą.
Jeigu iš anksto neįmanoma nustatyti kokios nors gėrybės kainos, todėl ne aišku, kam ją atiduoti, taikoma tokia rinkos forma kaip aukcionas. Čia gėrybės plaukia tiems, kurie pasiryžę daugiau sumokėti. Pavyzdžiui, 1992 m. pardavinėjant investicinius čekius Lietuvoje, pirkėjai bei pardavėjai savo kainų siūlymus pateikdavo užantspauduotuose vokuose. Aukcione atplėšus vokus paaiškėja didžiausia kaina, už kurią pardavėjai nori parduoti, ir mažiausia kaina, už kurią pirkėjas gali nusipirkti. Nesunku suprasti, kad tokiame aukcione naudingiausia skirti realią, tinkamą kainą, nes, bandant per daug uždirbti, prekės nepavyks įsigyti. Aišku, vyriausybė turi efektyviai kovoti prieš bandymus naudotis slaptais susitarimais ir pan. dirbtinio kainų reguliavimo būdais.
Beje, kartais tokio tipo aukcionai gali sukurti paradoksų. Tokia rinkos forma dažnai taikoma parduodant naftingus sklypus. Kiekvienam aukciono dalyviui atsiranda stimulas voke nurodyti žemesnę kainą, negu, jo manymu, yra vertas sklypas, bet kiek didesnę, nei konkurentų siūloma kaina. Apie sklypų kokybę iš anksto galima spręsti tik iš nedidelio skaičiaus bandomųjų gręžinių potencialiam pirkėjui paskolintame naftingojo sklypo lopinėlyje. Todėl gali atsitikti taip, kad tas pirkėjas, kuriam „pasisekė“ pataikyti i vienintelę naftingą tame sklype vietą, nežinodamas, kad daugiau naftos sklype nėra, pasiūlys aukščiausią kainą, nes manys, jog ir kitose sklypo vietose yra tiek pat daug naftos. Aišku, sklypas atiteks jam, tačiau laimės neatneš. Lošimų teorijoje tokia situacija vadinama „Laimėjusiojo prakeikimu“ („the winner’s curse“). Todėl tam, kad pirkėjas neturėtų nuostolio, naudojamas „antrosios kainos aukcionas“ („second – price auction“). Jame laimi tas, kuris siūlo didžiausią kainą, bet sumokama ne ši, 0 antra didžiausia kaina. Tokiame aukcione optimalu siūlyti kokią kainą, kokią siūlytojas laiko teisinga.
2. Rinkos klaida
Nepakanka rinką suprasti tik kaip vietą, kurioje susitinka pirkėjas ir pardavėjas bei pasikeičia prekėmis, paslaugomis ar maino jas i pinigus. Šiuolaikinėje visuomenėje rinka – ištisas kompleksas specializuotų rinkų – nuo fondų biržos iki apmokėjimo kirpėjui – apima visus veiksmus, atliekamus keičiant prekes ar paslaugas ir pinigus. Vien tai, kad rinka egzistuoja, įrodo, kad visuomenė iš keitimosi prekėmis gali gauti naudos. Kadangi rinkoje ir perkama, ir parduodama savo noru, vadinasi, rinkoje yra tik laimėtojai (tiksliau, galvojantys, kad laimi!).
Mainai kainuoja tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Šie kaštai vadinami sandorio kaštais (transactions costs). Jie apima:
1. Sąnaudas, būtinas potencialiam pirkėjui ar pardavėjui surasti.
2. Prekės savybių nustatymo sąnaudas.
3. Sąnaudas, atsirandančias prekę parduodant pirkėjui bei nustatant, 0 vėliau ir užtikrinant nuosavybės teisę i prekę.
Kai kurioms prekėms rinkos neegzistuoja, kadangi sandorio kaštai viršija naudą, gaunamą prekiaujant preke. Toks atvejis vadinamas rinkos klaida (market failure).
Pavyzdžiui, jeigu gaminant kokią
nors prekę teršiama aplinka, dažnai būna, kad sunku surasti konkretų tokios „prekės“ kaip teršalai „pardavėją“ bei „pirkėją“. Čia rinka savaime, be papildomo valstybės poveikio, nesusiformuoja. Nagrinėdami tobulos konkurencijos rinką, laikysimės prielaidos, kad sandorio kaštai yra lygūs nuliui, 0 tai kartu reikš, kad visi rinkos dalyviai yra idealiai informuoti. Gyvenime taip būna anaiptol ne visada. Tačiau šiame rinkos analizės etape tokia prielaida leistina. Vėlesniuose skyriuose ši prielaida bus atitinkamai keičiama, siekiant ištirti kitus elgesio rinkoje atvejus.
Visiškas informuotumas reikš ir tai, kad subjektams žinomos visos jų pasirinktų alternatyvų pasekmės. 0 tai leidžia daryti paradoksalią išvadą, kad tobulosios konkurencijos rinka yra visiškai patikimų garantijų pasaulis. Tačiau tokia prielaida vėliau padės geriau suprasti draudimo bei informacijos rinkų vaidmenį sprendžiant problemas, atsirandančias dėl neapibrėžtumų.