2. Nominalusis ir realusis BNP. Bazinis kainų lygis. Faktinės kainos. Sugretinamosios kainos. Kainų indeksas.
BNP – pagrindinis nacionalinio produkto rodiklis. Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma.
Sumuodami visų baigtinių prekių ir paslaugų kainas, išmatuojame šalies metinės produkcijos dydį. Kintant kainoms, mes negalime būti tikri, kad paskaičiuotų pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų kiekis padidėjo atitinkamai. Galimas dalykas, kad tam tikra dalis BNP vertės prieaugio gauta dėl kainų lygio padidėjimo. Tad, norėdami lyginti metų BNP rodiklius, turime eliminuoti prekių kainų kitimo įtaką.
Tuo tikslu naudojamas bazinis kainų lygis – pasirinktų kurių nors metų prekių kainų lygis. Visų kitų metų BNP matuodami bazinių metų kainomis, gauname tikslius duomenis apie realųjį BNP dydį. Einamųjų metų kainos, naudojamos ir kitų metų BNP apskaičiuoti, vadinamos sugretinamosiomis kainomis. Apskaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis, nustatomas nominalusis (piniginis) BNP, apskaičiuojant sugretinamosiomis kainomis – realusis BNP. Realaus bendrojo nacionalinio produkto padidėjimas per tam tikrą laiktotarpį vadinamas ekonominiu augimu. BNP kitimo tempai priklauso nuo gamybos apimties ir kainų svyravimo.
Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus. Kainų indeksas yra santykis tarp prekės (paslaugos) arba jų grupės vertės faktinėmis kainomis ir jų verrtės sugretinamosiomis (bazinio laikotarpio) kainomis.
Populiariausias iš visų naudojamų kainų indeksų yra vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksas (VKI – vartojimo kainų lygis; CPI – Consumer Price Index). Daugelyje šalių jis paprastai apskaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečių šeimos vieno mėnesio išlaidų apibrėžtam tipiškam prekių ir paslaugų „krepšiui“ įsigyti santykis su ankstesnių metų to paties laikotarpio (arba kurio kito mėnesio) išlaidomis tam pačiam krepšiui.
Be VKI, naudojami ir kiti kainų indeksai – pavyzdžiui, didmeninių kainų, atskirų prekių grupių kainnų indeksai. Realiajam BNP apskaičiuoti naudojamos specialus kainų indeksas, vadinamas BNP defliatoriumi. Šis indeksas išreiškia BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainų kitimą. Paprastai jis nedaug skiriasi nuo vartojimo kainų indekso. Vartojimo prekių kainų indeksas (VPI) rodo, kaip pakito vartotojų perkamų prekių ir paslaugų vidutinės kainos. Pastaraisis indeksas parodo prekių ir paslaugų, kurias pirko tipiška miestiečių šeima, kainų pokyčius. Šiuo atveju vertinamos kainos tokių prekių kaip maistas, automobiliai, butas, baldai, medicininės paslaugos ir kt..
Kuomet auga gaminamų prekių paslaugų kainos, tai aišku, didėja ir žmonių išlaidos. Todėl suprantamai, kad kainų defliatorius ir vartojimo prekių indeksas kinta vienodai, ypač jei stebima ilgą laiką.
BNP apskaičiavimas sudedant visų įmonių ir ūkinių organizacijų metinę produkciją (išeigą) ir iš gautos sumos atimant taripį produktą faktiškai reiškia, kad kiekvienos įmonės indėlis į BNP lygus vertei, kurią toji įmonė pridėjo prie įsigytų medžiagų ir patarnavimų (marksistinėje ekonomikos teorijoje ši produkcijos vertės dalis atitiktų įmonės grynųjų pajamų ir amortizacijos sumą).
13. Antiinfliacinės priemonės. Nedarbo ir infliacijos stabilizavimo politika.
Kovai su antiinflaicija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa atitinkama vyriausybės ūkio politiką. Atskirų priemonių arsenale yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė , indeksavimas.
Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos tramdymo būdas – visiškai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą (nustatnt kiekybines ribas). Stabdant kainų ir darbo užmokesčio augimą -, infliacija paprasčiausiai smaugiama. Tokį vyriausybės įsikikišimą sąlygojo faktas, kad infliacija daugiausia sąlygojama „infliacinės psichologijos“ – pirkėjų ir pardavėjų manymo, kad kainos, pernai padidėjusios ir toliau kils.
Tačiau, praktika rodo, kas tokios priemonės sukelia tik trumpalaikį efektą. Neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Kuomet vyriausybė paleidžia veikti ekspansines politikos priemones, t.y. padidina visuminę paklausą, kainų lygio stabilizavimas sukelia žymų nedarbo sumažėjimą. Tačiau, pasibaigus tokio reguliavimo laiui, ekonomika „atsiima“, ką praradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir „ įšaldymu“ spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis.
Kiek sėkmingesnė galėtų būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, kuri, vyriausybės tarpininkavimu, įdiegiama savanorišku bedarbių ir profsajungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Tokia politika populiari mažose valstybėse, kurios smarkiai susijusios su tarptautine ekonomine konjunktūra. Tačiau, tai negali ilgai tęstis.
Ekonomikos teorija tvirtina, kad nei laikina, nei nuolatinė kainų kontrolė negali iš esmės pakeisti infliacijos ir nedarbo ryšio. Ji gali pagerinti padėti laikinai.
Pajamų indeksavimas – skirtas kompensuoti žalą,
kurią padaro infliacija daugumai visuomenės narių. Indeksavimas – tai darbo užmokesčio ir algų, pensijų, gyvybės draudimo polisų nominaliosios vertės, palūkanų normos ir netgi pajamų mokesčio derinimas su gyvenimo kaštų kitimu. Tam tikru mastu indeksavimas naudojamas daugelyje šalyių – pirmiausia profsajungų sutartyse su darbdaviais dėl darbo užmokesčio, taip pat ir kitais atvejais.
Darbo užmokesčio indeksavimas. Keli būdai galintys darbuotojams padėti apsisaugoti nuo infliacijos. Vienas – išsiderėti, kad jų uždarbiai, sudarant darbo sutartis, būtų pritaikomi prie infliacijos tempų. Tačiau šis būdas neapsaugo nuo staigios, netikėtos infliacijos.