Didysis anglų ekonomistas ir mokslininkas Alfred‘as Marshall‘as (1842 – 1924) apibūdino ekonomiką kaip „mokslą apie žmonių elgseną verslo sritije“.
Ekonomika — tai menas pasiekti gyvenime kiek galima daugiau.
GEORGE BERNARD SHAW
Kas yra pinigai?
Pinigai … nėra prekybos ratai: jie yra tepalas, kurio dėka tie ratai sukasi sklandžiau ir lengviau.
DAVID HUME,
XVIII a. škotų filosofas
Šiandien nerasime nė vienos žmogaus veiklos srities, kur būtų galima apsieiti be pinigų. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes gautus pinigus keičiame į kitas mums reikalingas prekes ir paslaugas, grąžiname skolas, kaupiame turtą.
Mažiems sandoriams savo šalyje mes naudojame vario ir nikelio bei vario, cinko ir alavo, taip pat aliuminio ir magnio monetas. Tos monetos— tai vadinamieji biloniniai pinigai, t. y. sutartiniai, simboliniai pinigai, nes metalo, iš kurio jos pagamintos, vertė yra mažesnė už jų nominaliąją vertę. Jei 5 centų monetą išlydysime, tai gauto lydinio vertė bus mažesnė negu 5 centai. Daugumai visų sandorių naudojami popieriniai pinigai.
Abiejų formų pinigai yra mainų priemonė, tai, ką galime duoti mainais už kurį nors mums reikalingą daiktą ar paslaugą. Taigi, pinigai yra priemonė, kuria savo prekes ir paslaugas mainome į mums reikiamas prekes ir paslaugas.
Pinigai (money) — visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato, cirkuliacijos ir mokėjimo priemonių funkciją.
Pinigai: pradedant druska ir baigiant skaitmenimis
Pinigai turi tarnauti gyvenimui, bet jokiu būdu ne gyvenimas pinigams.
V. JURGUTIS
Pinigai dažnai vadinami „visų prekių preke”. Jie yra vienas įspūdingiausių žmonijos išradimų. Pinigai, kaip ir kalba, papročiai, atsirado gaivališkai, neišvengiamai visose tautose tam tikro ūkinio išsivystymo laikotarpiuose. Amžiams bėgant, pinigai keitėsi. Pirmieji pinigai buvo gana paplitę, didelę ir pastovią vertę turėjo populiarūs daiktai. Kuriose tautose, kurie daiktai tapo pinigais, priklausė nuo kultūrinių, ekonominių kiekvienos tautos sąlygų. Dažnai pinigais tapdavo labiausiai parduoti tinkami tos tautos pagrindinio verslo prekės: gyvulių augintojams pinigai — gyvuliai, žvejams — žuvys, medžiotojams — kailiai, žemdirbiams — grūdai.
Tautos gyvenusios prie Viduržemio jūros, turėjo bendrą piniginį vienetą — jautį. Kad gyvuliai buvo pinigai, patvirtina tai, jog daugelyje tautų žodžiai „pinigai” ir „gyvuliai” yra bendros kilmės: lotynų kalbos žodis “pecus” reiškia gyvulį, o žodis “pecunia”— pinigus. Romos senatas atlyginimą savo kareiviams dažnai mokėjo druska. Iš čia (salt — druska) kilęs ir anglų kalbos žodis salary — atlyginimas. Pinigais yra buvę galvijai, kriauklės, akmenys, kašaloto dantys, dramblio šeriai, grūdai, tabakas. XVII a. Amerikos kolonijose tam tikrų juodų arba baltų kriauklelių vėriniai buvo mainų priemonė tarp vietinių Amerikos gyventojų ir iš Anglijos atvykusių kolonistų.
Pirmykščiais laikais pinigais būdavo ne vienas kuris daiktas, o daugybė daiktų, kurių savitarpio vertės santykius paprastai nulemdavo vietiniai papročiai. Pavyzdžiui, senovės Vokietijoje 6 kiaulės buvo lygu vienam jaučiui, o suaugęs vergas — vienam arkliui.
Dabar mums atrodytų, kad tokiais „pinigais“ naudotis labai nepatogu ir tikrai nemanytume, jog jie gerai atlieka pinigų funkcijas. Be to, jie turėjo didelių trūkumų: brangu buvo juos laikyti ir transpuortuoti, daugelis iš jų buvo visiškai nedalomi. Vergai ir galvijai nėra dalomi ir gyvena tik ribotą laiką, o, sakykim, rugiai, kviečiai, ryžiai, arbata ir tabakas ilgainiui sunyksta. Todėl jie negali būti laikomi visą laiką kaip vertės atsarga (sankaupa). Tai labai nepatogu, nes žmonės, parduodantys daiktus, ne visada nori tuojau pat įsigyti kitų daiktų. Jiems reikėtų kažko tokio, ką jie galėtų ramiai laikyti, kol prireiks. Taigi pinigų vaidmeniui jiems reikia tokio daikto, kurį jie galėtų atidėti į šalį ir nė kiek nepraradusį vertės panaudoti vėliau. Jau labai seniai už tokias savybes žmonės labai vertino metalus, ypač tauriuosius, auksą ir sidabrą.
Spėjama, kad auksas ir sidabras pirmiausia virto pinigais turtingame Tigro ir Eufrato slėnyje, senovės Babilonijos žemėse apie 2500 m. pr. Kr. Tuo laiku Mažosios Azijos ir Egipto gyventojai mainydavo auksą, sidabrą ir varį į prekes bei paslaugas. Pirmieji metaliniai pinigai neturėjo mums įprastos monetų formos. Metaliniai pinigai buvo gabalų, juostų, vielos, žiedų, spiralių, plytelių ir net miltelių pavidalo. Manoma, kad pirmąsias monetas pradėjo kaldinti Lydijos karalius Gigas, gyvenęs VII a. pr. Kr.
Taurieji metalai palyginti su tradicinėmis prekėmis, kur kas geriau atliko visas pinigų funkcijas ir tapo pinigais todėl, kad jie turi daug gerų natūralių savybių:
· yra tvirti ir negenda, nepraranda savo fizinių savybių;
· yra vienos rūšies;
· gali būti dalomi, smulkinami ir vėl sulydomi;
· yra reti ir, būdami nedidelio svorio, įkūnija didžiulę vertę;
· jų laikymo ir transportavimo išlaidos, palyginti su brangumu, labai mažos.
Amerikos doleris yra kilęs iš XVI a. Bohemijoje kaldintos sidabrinės monetos, vadintos Joachimo moneta. Šis labai populiarus pinigas Anglijoje buvo
vadinamas doleriu. Šiandien ne tik JAV, bet ir Kanada, Zimbabvė, Australija Jamaika ir kt. vadina savo pinigus doleriais.
Žmonės vis ieškojo tinkamesnių priemonių mainams vykdyti, vertei išsaugoti ir kainai nustatyti, todėl pinigai tolydžio keitėsi. Pradėta plačiai naudoti auksu ir sidabru „padengtus” banknotus, kuriuos bet kada buvo galima išsikeisti į auksą ir sidabrą.
Nors praeityje daugelis šalių teikė pirmenybę sidabrui, tačiau baigiantis XIX šimtmečiui, pinigų standartu, praktiškai priimtu visame pasaulyje, tapo auksas. Tačiau jis yra labai brangus, be to, jo pasiūlos nepakako nuolat didėjantiems mainų poreikiams patenkinti, o ypač tarptautiniams mainams. Todėl vartoti šalies viduje buvo išleistas aukso pakaitalas — banknotai, o taip pavaduotas auksas tapo prieinamas piniginiams rezervams kurti bei tarptautiniams atsiskaitymams.
Banknotas (bank — note) — neprocentiniai emisijos bankų išleidžiami pasižadėjimai — kreditiniai piniginiai ženklai, atstovaujantys metalinius pinigus kaip cirkuliacijos ir mokėjimo priemones.
Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant galingai Tano dinastijai (618 – 907 m.). Popieriniai pinigai yra metalinių pinigų pakaitalai, ženklai. Po Pirmojo Pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartoti auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigais ir pigaus metalo nukaldintomis monetomis.
Kokie yra popierinių pinigų privalumai? Visų pirma tai nedidelės jų gamybos išlaidos, gerokai mažesnės už nominaliąją vertę. Antra, viena iš svarbiausių sąlygų perkamajai galiai išlaikyti yra jų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė, kuri, atsižvelgdama į besikeičiančią pinigų paklausą, reguliuoja cirkuliuojančių pinigų kiekį.
Pinigai galėjo atsirasti ir įsigalėti tik valstybėje ir esant jos numatytai tvarkai. Taip pat ir savo tikrąją — monetos — formą jie galėjo įgauti tik valstybėje.
Moneta (coin) vadinsime tokį piniginį metalo gabalą, kuriame yra išspaudinti tam tikri valstybės ženklai, liudijantys, kad tam gabalui valstybė suteikinti mokėjimo galią.
Kai kurie gryni metalai yra minkšti ir iš jų nukaltos monetos greitai sudiltų. Todėl, kad monetos būtų kietesnės, primaišoma kitų metalų (ligatūros) ir šis kiekis yra tvirtai fiksuojamas.
Be to, kiekvienos šalies monetų įstatymas numato, kokiu procentu monetoms leidžiama nudilti, kad jos dar galėtų kursuoti. Vidutiniškai yra apskaičiuota, kad per 50 metų moneta netenka 4,2% pradinio svorio.
Kad vartojama moneta kuo mažiau nudiltų, svarbu jos forma. Šiuo požiūriu geriausi būtų rutulio formos pinigai, bet jie nepatogūs vartoti. Todėl įsigalėjo ritinio formos monetos. Taip pat būtina, kad monetos svoris atitiktų pažymėtąjį. Mūsų litų monetos turi rumbuotus, o centų monetos — lygias briaunas. Kodėl? Tai palikimas iš tų laikų, kai dantimis būdavo tikrinamas metalo gerumas. Rumbuotos briaunos neleisdavo monetų nukramtyti, nes būtų žymu.
Ilgainiui pinigai tapo daug sudėtingesni ir už popierinius banknotus. Šiandieną pagrindinė pinigų masė yra įrašai bankų kompiuteriuose — einamosios sąskaitos.
Iš Lietuvos pinigų istorijos
Istorikai tvirtina, kad pirmųjų pinigų vaidmenį Lietuvoje atliko gintaras ir brangiųjų žvėrelių kailiai. Plėtojantis mainams ir užsienio prekybai, tokie pinigai negalėjo atlikti visų pinigų funkcijų. Imta vartoti graikų, romėnų, arabų monetos. X a. jas pakeitė sidabro lydiniai. Jei buvo lazdelės formos ir juos naudojo net penketą amžių. X a. Lietuvoje pasirodo Bizantijos, vokiečių ir skandinavų pinigai. Dar vėliau paplito lenkų ir čekų grašiai, rusų grivinos. XIV a. pradžioje paplito Prahos grašiai. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje buvo apyvartoje ir kitų valstybių pinigai. Pirmieji tikrai lietuviški pinigai pasirodė XIV a. pabaigoje. Seniausios lietuvių monetos greičiausiai buvo smulkūs sidabriniai pinigėliai, kurių vienoje pusėje iškaltas ieties smaigalys su mažu kryžiuku bei raide V, antroje pusėje — heraldikos ženklai — Vytis, Gediminaičių stulpai, — kurie ir šiandien yra Lietuvos valstybės simboliai. XV a. monetų kalybos centras buvo Vilniuje. Čia kalamos monetos buvo taisyklingos formos, turėjo įrašus lotynų kalba. Lietuviškos auksinės monetos pasirodė 1547 m.