“Ar jūs žinote, kad, kalbant apie rinką, poemų
yra daugiau sukurta nei pagaminta kitų
daiktų? Tad nieko nuostabaus, kad poetai
kartais turi atrodyti daug dalykiškesni už
tikruosius verslininkus. Juk jų prekę parduoti
yra žymiai sunkiau.”
ROBERT FROST, NEW HAMPSHIRE
Vienos šalys turtingos, kitos mažiau turtingos, tačiau kiekvienos iš jų ištekliai yra riboti. Reikia pasirinkti, kaip naudoti ribotus savo išteklius. Be to, kiekvienos šalies ekonomika yra nemažu mastu specializuota. Todėl bet kurioje ekonomikoje būtinai veikia tam tikri mechanizmai, padedantys atsakyti į pagrindinius ekonomikos organizavimo klausimus, susijusius su specializacija ir pasirinkimu :
· Kokios prekės ir paslaugos bus gaminamos? (Ką gaminti?) Kurį gamybos galimybių kreivės tašką vertėtų pasirinkti?
· KAIP bus šios prekės ir paslaugos gaminamos? Pavyzdžiui, ar automobilius gamins santykinai mažas darbininkų skaičius automatizuotomis mašinomis, ar daugybė darbininkų santykinai mažu įrengimų kiekiu?
· KAM prekės ir paslaugos bus gaminamos?
Yra du pagrindiniai mechanizmai, kuriuos pasitelkus, galima atsakyti į tris anksčiau paminėtus klausimus. Pirmiausia, galima atsakyti pagal Adam’o Smith’o “nematomosios rankos” principą. Jeigu žmonės dirba ir susitaria tarpusavyje be pašalinio kišimosi, tada apie jautienos ir duonos tiekimą mūsų pietums galvoja patys – mėsininkas ir duonkepys. Kitaip tariant, į tris klausimus galima atsakyti dėka sandėrių, vykstančių laisvoje rinkoje tarp jos dalyvių.
Vyriausybė pateikia antrą sprendimo kelią, t.y. vyriausybė nusprendžia kokias prekes ir paslaugas gaminti, kaip jas gaminti ir kam.
Kai kuriose rinkose dominuoja keletas didelių firmų, parduodančių prekes. Tuo tarpu, kitose rinkose prekiauja tūkstančiai pardavėjų. “Didžiojo trejeto” (“The big three”) automobilių kūrėjai (“General Motors”, “Ford” ir “Crysler” kompanijos) pagamina didžiąją dalį JAV parduodamų automobilių. Tokia gamyba, kurioje dominuoja keletas pardavėjų yra oligopolinė. Kai kurios rinkos yra dar labiau sukoncentruotos. Pavyzdžiui, jūsų gyvenamoje vietoje yra tik viena telefonų tarnyba. Telefonų kompanija užima monopolinę padėtį vietinėje rinkoje. Tuo tarpu kviečių augintojų yra tūkstančiai. Rinkos dalyvių skaičius turi reikšmingą poveikį kainos nustatymui. Vienas fermeris negali paveikti kviečių kainos. Tokioje tobulos konkurencijos rinkoje atskiras pardavėjas ar atskiras pirkėjas savo sprendimu negali paveikti (pakeisti) rinkos kainos. Kiekvienas pirkėjas ir pardavėjas prisitaiko prie kainos.
Tobulos konkurencijos rinkoje kainą lemia paklausa ir pasiūla.
PAKLAUSA. Panagrinėkime, pavyzdžiui, obuolių rinką, kurioje yra daug pirkėjų ir pardavėjų, negalinčių pavieniui paveikti rinkos kainos. Pirkėjų aukšta kaina veikia kaip atbaidantis veiksnys. Kuo aukštesnė kaina, tuo mažiau obuolių perka pirkėjai. Kodėl taip yra? Kai obuolių kainos kyla, pirkėjai pradeda pirkti apelsinus arba greipfrutus, arba jie paprasčiausiai sumažina vaisių vartojimą. Ir atvirkščiai, kuo žemesnė kaina, tuo daugiau bus perkama obuolių. Žemesnė kaina privilioja naujus pirkėjus į šią rinką, ir kiekvienas pirkėjas nori pirkti daugiau. Pirkėjų reakcija į skirtingus kainų dydžius pavaizduota paklausos kreivėje :
Taškai kreivėje A, B, C ir D atitinka eilutes A, B, C ir D paklausos lentelėje, kuri yra pateikta prie brėžinio. Pabrėžtina, kad paklausos kreivė atspindi ne tik tai, ko žmonės nori, bet taip pat ir tai, ką jie ura pasiruošę ir gali nupirkti. Paklausos kreivė ar paklausos lentelė tinka konkrečiam gyventojų skaičiui ir konkrečiam laikotarpiui. Aišku, kad mėnesinė obuolių paklausa viršys savaitinę obuolių paklausą. Be to, reikalingas obuolių kiekis bus mažesnis Virdžinijos valstijoje negu visose JAV. Teorinėje literatūroje, bendrose diskusijose, net jeigu ir nėra nurodyta, paklausos kreivė tinka tik konkrečiam laikui ir tik tam tikram gyventojų skaičiui.
Štai dar vienas paklausos kreivės pavyzdys. Tarkime, surasime visus galimus nuomininkus ir kiekvieno paklausime, kiek daugiausia jis norėtų mokėti už išsinuomotą butą. Pradėkime nuo viršaus. Vienas iš jų turėtų norėti sumokėti brangiausiai. Gal tas asmuo turi daugybę pinigų, o gal jis tiesiog didelis tinginys ir nenori toli vaikščioti ar pan… Darykime prielaidą, kad šis asmuo už butą kiekvieną mėnesį norėtų mokėti 500 $. Jeigu yra tik vienas asmuo, norintis išsinuomoti butą už 500 $ per mėnesį ir nuomos kaina tokia, tai kaip tik vienas butas būtų išnuomotas tam vienam asmeniui, norinčiam sumokėti tokią sumą.
Tarkime, kita didžiausia suma, kurią kas nors norėtų mokėti, yra 490 $. Tada, jei rinkos kaina būtų 499 $, būtų išnuomotas vis tiek tik vienas butas – asmuo, norintis mokėti 500 $, butą išnuomotų, o asmuo, norintis mokėti 490 $, – ne. Ir taip toliau. Tik vienas butas būtų išnuomojamas, esant 498, 497, 496 ir t.t. – kol pasiekiama 490 $ kaina. Esant šiai kainai, būtų išnuomoti du butai : vienas – norėjusiam mokėti 500 $, kitas – 490 $.
Du butai būtų išnuomoti, kol pasiektume didžiausią sumą, kurią norėtų mokėti trečias iš eilės asmuo, ir t.t.
Didžiausią sumą, kurią asmuo norėtų už ką nors
sumokėti, ekonomistai vadina to asmens rezervavimo kaina. Ji yra aukščiausia, kuriai esant, asmuo norėtų pirkti prekę. Kitaip tariant, asmens rezervavimo kaina aukščiausia, kuriai esant, jam ar jai yra vis tiek – pirkti prekę ar ne. Panagrinėkime pavyzdį : jei amens rezervavimo kaina p, vadinasi, jam ar jai bus vis tiek, ar gyventi vidiniame žiede ir mokėti kainą p, ar gyventi išoriniame žiede.
Vadinasi, butų kiekis, kuris būtų išnuomotas, esant nustatytai kainai p, yra kaip tik lygus žmonių, turinčių rezervavimo kainą, ne mažesnę už p, skaičiui. Juk jeigu rinkos kaina – p, tai kiekvienas, norintis už butą mokėti bent p, norės buto vidiniame žiede, o kiekvienas, nenorintis mokėti p, nuspręs gyventi išoriniame.