Įvadas
Šiuolaikinė makroekonomika yra integruota sistema, susidedanti iš makroekonominių monetarinių ir fiskalinių komponenčių, išreikštų tapatybėmis. Jos tikslas paiškinti šių komponenčių kitimo tendencijas ir nurodyti ekonominės strategijos formuotojams gaires, kuriomis vadovaudamiesi, jie gali siekti ekonominių tikslų ir reaguoti į laukiamus pokyčius ekonomikoje.
Makroekonominių duomenų rinkimui, susisteminimui ir paruošimui ekonominės analizės tikslams buvo sukurta Nacionalinių sąskaitų sistema (NSS). Ji yra specializuotos apskaitos nacionaliniu mastu pagrindas. Nacionalinių sąskaitų sistema grindžiama kertiniu makroekonomikos teiginiu: kiekvienas išlaidų veiksmas yra kartu ir pajamų generavimo veiksmas. Šioje paskaitoje nagrinėjamos šios pagrindinės makroekonominės sąskaitos:
Nacionalinių pajamų sąskaitos
Mokėjimų balansas
Fiskalinės sąskaitos
Monetarinė apžvalga
Vidaus ir užsienio skolos ataskaitos
Duomenys apie gyventojų užimtumą, infliaciją ir pan.
Pagrindiniai ekonomikos sektoriai.
Yra penki pagrindiniai ekonomikos sektoriai: namų ūkiai, įmonės, finansinis sektorius, vyriausybė ir užsienis.
Namų ūkiai tiekia žemę, darbą ir kapitalą įvairioms gamintojų rinkoms ir sukuria paklausą prekėms ir paslaugoms gaminių rinkoje. Jie sprendžia, kiek išleisti vartojimui ir kiek sutaupyti, bei kiek investuoti į finansų rinkas.
Įmonės naudoja gamybos faktorius, tokius kaip žemę, darbą ir kapitalą, ir kuria rinkai prekes ir paslaugas. Jos priima gamybinius ir investicinius sprendimus vedinos noro padidinti pelną.
Finansinis sektorius teikia ekonomikai finansinio tarpininko paslaugas. Jis apima visus subjektus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas, įskaitant bankinę sistemą ir kitas finansines institucijas, tokias kaip savitarpio fondai, kreditų unijos, pensijų fondai ir draudimo bendrovės.
Vyriausybės ekonominis vaidmuo apima efektyvios reguliavimo ir teisinės bazės kūrimą, tam tikrų visuomeninių prekių, tokių kaip švietimas, infrastruktūra ir socialinė apsauga, tiekimą, mokesčių sistemos priežiūrą, vyriausybės išlaidų valdymą.
Užsienio sektorius apima visus ekonominius sandorius su nerezidentais.
Pagrindinės komponentės.
Žemiau išvardintų makroekonominių sąvokų apibrėžimai pateikiami NSS kontekste.
Bendras produkcijos išleidimas (Q) yra visų šalyje pagamintų prekių ir paslaugų vertė. Ši sąvoka yra problematiška dėl taip vadinamo dvigubo skaičiavimo. Pavyzdžiui, kviečių vertė gali būti įtraukta du kartus: pirmą kartą, kai jie naudojami duonos kepimui, o antrą – kaip duonos gaminių vertės dalis. Todėl išskiriamos dvi sąvokos – galutinio vartojimo prekės ir tarpinio vartojimo prekės. Galutinio vartojimo prekės yra visos prekės, kurios nėra naudojamos kitos prekės gamybai. Tarpinio vartojimo prekės – prekės, naudojamos kaip žaliava kitos prekės pagaminimui.
Pridėtinė vertė (VA) yra skirtumas tarp bendros produkcijos išleidimo vertės ir tarpinių produktų kaštų. Pridėtinės vertės sąvoka yra naudojama šalies bendro vidinio produkto apskaičiavimui.
Vartojimas (C) yra skirstomas į dvi skirtingas rūšis: tarpinį ir galutinį vartojimą. Tarpinis vartojimas reiškia gamybos sąnaudas, o galutinis vartojimas reiškia prekes ir paslaugas – ir importuotas, ir pagamintas šalyje – kurias naudoja namų ūkiai ir vyriausybės sektorius.
Investicijos (I), arba bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, reiškia fizinio kapitalo ekonomikoje papildymą. Investicijos makroekonomine prasme apima įrengimų, gamyklų, pastatų statybą ir atsargų pasikeitimą.
Eksportas (X) yra lygus eksportuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.
Importas (M) yra lygus importuotų prekių ir negamybinių paslaugų vertei.
Grynasis eksportas yra lygus eksportuotų prekių ir paslaugų vertei minus importuotų prekių ir paslaugų vertė.
Absorbcija (A), kitaip vadinama visumine vidaus paklausa, yra viso galutinio vartojimo ir bendrųjų investicijų suma. A = C + I
Bendras vidaus produktas (BVP).
BVP yra visų galutinio vartojimo prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį, vertė. Apskaičiuojant BVP, prekių vertė skaičiuojama remiantis jų rinkos kainomis. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip pridėtinės vertės mokestis. Todėl prekių rinkos kaina nėra ta kaina, kurią gauna prekių pardavėjas. Rinkos kaina minus netiesioginiai mokesčiai yra gamintojų kainos. Pati pagrindinė makroekonomikos komponentė – bendras vidaus produktas – gali būti apskaičiuotas trimis pagrindiniais metodais: gamybos metodu, pajamų metodu ir išlaidų metodu.
Gamybos metodas. Visa pridėtinė vertė, sukurta per metus visose ekonomininėse veiklose, yra bendras vidaus produktas gamintojų kainomis (fc), BVPfc.
BVPfc = åVA
Pajamų metodas. BVP rinkos kainomis (mp) taip pat gali būti laikomas lygiu rezidentų sukurtai pajamų sumai.
BVPmp = W + OS + TSP = BVPfc + TSP
W – kompensacija dirbantiesiems
OS – likutinis pelnas ir mišriosios pajamos
TSP – gamybos ir importo mokesčiai minus subsidijos (įmonių mokesčiai, kuriuos įmonės moka vyriausybei, minus
pervedimai, kuriuos įmonės gauna iš vyriausybės)
Atėmus TSP iš BVPmp, gausime BVPfc.
Išlaidų metodas. Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai. Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai gamintojai tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi BVP išlaidu metodu.
BVP = C+I+(X-M)
Dėl skirtingų valstybinio(g) ir privataus (p) sektorių vaidmenų daugelyje šalių, reiktų išplėsti BVP išraišką taip kad atsispindėtų privataus ir valstybinio sektoriaus dalyvavimas:
BVP = Cg+ Cp + Ig + Ip + (X-M)
Nominalusis ir realusis BVP.
Nominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė, apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba veikusiomis kainomis. Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviems skirtingais laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių metų kainas. BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.
Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP Defliatorius/100,
tada
Nominalusis BVP Nominalusis BVP
Realusis BVP = ———————- x 100 arba BVP Defliatorius = ———————- x 100
BVP Defliatorius Realusis BVP
BVP apskaičiavimo problemos.
Nors BVP duomenys yra plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų priežastys yra šios:
· Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos – švietimas, socialinės paslaugos.
· Yra sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų kainos sumažėjo.
· Pereinamuoju laikotarpiu privati gamyba nėra pilnai užregistruojama. Ekonomika keičiasi taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.
· Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus, žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti, kad didelė dalis ūkinės veiklos nepatenka į BVP skaičiavimus..
Bendros nacionalinės pajamos (GNY).
Kadangi skaičiuojant BVP yra atsižvelgiama tik vidaus gamybos sąskaita gautas pajamas, BVP neapima visų šalies pajamų gautų iš visų šaltinių – kai kurios pajamos, gautos užsienyje, gali atitekti šalies gyventojams, o kai kurios pajamos, gautos šalyje, gali atitekti nerezidentams. Bendros nacionalinės pajamos yra apibūdinamos kaip BVP minus pajamos, sumokėtinos nerezidentams, ir plius pajamos, gautos iš užsienio arba kaip BVP plius grynųjų pajamų (NY) iš užsienio vertė.
GNY = BVP + NY
Mokėjimai pirmiausiai yra investicinės pajamos, į kurias įeina dividendai nuo tiesioginių investicijų ir skolos palūkanos.
Bendrosios nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY)
Vietos gyventojai taip pat gali gauti iš užsienio ir labdarą ar kitokias neatlygintinus pervedimus. Visos pajamos, kurias gyventojai gali naudoti arba galutiniam vartojimui, arba taupymui, yra vadinamos bendromis nacionalinėmis disponuojamomis pajamomis. Jos yra paskaičiuojamos pridėjus prie bendrų nacionalinių pajamų grynuosius einamuosius neatlygintinus pervedimus (NCT) iš užsienio:
GNDY = BNP + NCT
Grynieji einamieji neatlygintini pervedimai iš užsienio yra lygūs einamiesiams pervedimams iš užsienio, kurie nėra susiję su gamybos veiksniais, minus pervedimai į užsienį. Šie pervedimai gali būti arba privatūs, arba valstybiniai. Privatūs pervedimai daugiausia yra darbuotojų perlaidos, o valstybiniai pervedimai – daugiausiai vyriausybinės dotacijos. Kartais yra sunku atskirti einamuosius ir kapitalinius pervedimus.
Bendros nacionalinės santaupos.
Skirtumas tarp bendrų nacionalinių disponuojamų pajamų ir vartojimo išlaidų yra bendrosios nacionalinės santaupos (S):
S = GNDY – C = GNY + NCT – Cg – Cp
Pagrindinės nacionalinių sąskaitų tapatybės.
Nacionalinių sąskaitų sistemos kontekste yra du svarbūs ryšiai. Pirmasis yra ryšys tarp visuminių pajamų ir paklausos ir einamosios sąskaitos balanso. Antrasis yra ryšys tarp visuminio taupymo ir investicijų ir einamosios sąskaitos balanso.
Visuminė paklausa ir einamosios sąskaitos deficitas.
Bendros nacionalinės disponuojamos pajamos (GNDY) gali būti suskirstytos į dvi dalis: išlaidos vartojimo prekėms ir bendrosios nacionalinės santaupos
GNDY – C = S arba GNDY = C + S
arba C +S = BVP – NY = (C + I + X – M) – NY + NCT
Visos galutinio
išlaidos susideda iš išlaidų vartojimo prekėms (C) ir išlaidų investicinėms prekėms (I). Taigi, galutinio vartojimo išlaidas galima išreikšti kaip C+I. Pertvarkius tapatybę, gauname: