TURINYS
ĮVADAS 3
1. ĮMONĖS SĄVOKA (SAMPRATA) 4 5
2. ĮMONIŲ JUNGIMASIS 5
2.1. Privalumai 5
2.2. Trūkumai 5
3. ĮMONIŲ NUOSAVYBĖS TIPŲ KITIMAS 6
4. ĮMONIŲ SUSIVIENIJIMO FORMOS 10
IŠVADOS 14
LITERATŪROS SĄRAŠAS 15
ĮVADAS
Nagrinėdami šalies, tautos ūkį, pastebime, jog jį sudaro daugybė įvairiausių įmonių, besiskiriančių dydžiu, naudojamomis techninėmis priemonėmis bei tų priemonių moderniškumu, nuosavybės forma ir t.t. Visas tas margumynas yra atsiradęs per ilgą žmonijos raidą.
Tolimoje praeityje, žiloje senovėje žmogus ėmė medžiagą iš gamtos, ją perdirbo ir apdirbo, jei ne visai plikomis rankomis, tai vis dėl to labai primityviomis priemonėmis. Ir šiandien Lietuvoje dar yra primityvių pavienių ūkių greta milžiniškų, modernių įmonių, kuriose gamybos procesai ir gamybos priemonės nepaprastai sudėtingi. Moderniškos pramonės įmonės gamina milžinišką naujų daiktinių verčių kiekį. Tarp tų dviejų įmonės tipų, tarp tų dviejų kraštutinumų arba priešingų polių turime visą gamą įvairaus dydžio, įvairių nuosavybės formų.
Įmonės gali būti klasifikuojamos atsižvelgiant į keliasdešimt skirtingų kriterijų kiekybinių ir kokybinių rodiklių. Šis klasifikavimas gali būti panaudotas įvairiais valdymo tikslais – rengiant tiek išorinio naudojimo duomenis statistikos apskaitai, sprendžiant regioninės (savivaldybių, apskričių) raidos klausimus, tiek ir naudoti įmonėje, svarstant įvairias įmonės valdymo problemas. Ir visa tai – istorinės pažangos padarinys. Todėl verta nors truputį apžvelgti įmonių sąjungas, susivienijimus, jungimosi tipus ir t.t., kurie bent iš dalies parodys, paaiškins ir šiandieninius veiksmus bei reiškinius Lietuvos ūkyje. Bet pirmiausia reikia suprasti, kas yra įmonė.
ĮMONĖS SĄVOKA (SAMPRATA)
Įmonė dažniausiai apibūdinama kaip produkcijos gamintoja ar patarnavimų vykdytoja, kuriai būdingas techninis, organizacinis ir ūkinis vieningumas. Įmonės gamybos rezultatai (pelnas, rentabilumas) pasiekiami optimaliai organizuojant darbo objektų (žaliavų, medžiagų), darbo priemonių (įrengimų, pastatų) ir darbo subjektų (darbininkų, tarnautojų, specialistų) sąveiką.
Nagrinėjant įmonę kaip socialinę, ekonominę sistemą, reikia įvertinti, kad ją turi sudaryti daugiau negu vienas elementas, susijęs su kitais elementais tam tikrais ryšiais. Tada vyks gamybos procesai, ši sistema turės tokių savybių, kurių neturi atskiri elementai.
Dėl įmonę sudarančių elementų bei ryšių tarp jų įvairovės įmonę galima vertinti kaip mechaninę, socialinę, informacinę ar net energetinę sistemą. Paprastai išskiriami socialinis, techninis ir ekonominis posistemiai (žr. 1 pav.).
Įmonė gali būti traktuojama kaip gamybinių veiksnių visuma, leidžianti savininkui realizuoti savo tikslus (didinti pajamas, kelti socialinį prestižą, siekti ekonominės valdžios). Jei įmonė traktuojama kaip socialinė sritis, tai akcentuojami darbuotojų, akcininkų ir savininkų interesai, mėginama juos suderinti, siekiant didžiausio sistemos efektyvumo. Jeigu akcentuojamas poreikių tenkinimo vaidmuo, vis tiek gamybos plėtimo ir gerovės galimybės priklauso nuo įmonių veiklos rezultatų (gamybos apimties, kainų).
Gerovė Gamybos
veiksnys
ĮMONĖ
Gamybos
veiksnys
Resursai Gaminiai
Gerovė
1 pav. Vidinė įmonės struktūra
Įmonė palaiko su aplinka, visuomene, politine ir teisine sistema ryšius, kurie yra sudėtingi ir įvairūs. Iš 2 paveikslo matome, kad įmonė yra atvira sistema, jos veikla priklauso nuo aplinkos ir kartu veikia aplinką.
Įmonių veiklą reglamentuoja įstatymai, Vyriausybės nutarimai. Tačiau tai reikėtų vertinti ne kaip įmonės autonomijos apribojimą, bet kaip rinkos apsaugojimą.
Įmonės turi juridinio asmens teises, sąskaitas bankuose, sudaro sutartis su kitomis organizacijomis ir atsako už prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, taip pat ir už įmonės veiklą bei perspektyvą.
2 pav. Išorinių įmonės ryšių schema
ĮMONIŲ JUNGIMASIS
Įmonės jungiamos turint tam tikrų strateginių ir finansinių tikslų. Vis dažniau jungiantis įmonėms dalyvauja ir užsienio kapitalas. Šis jungimas paliečia ne tik savininkų, vadybininkų ir kitų darbuotojų interesus, bet ir visos visuomenės interesus, todėl vyriausybės institucijos jį kontroliuoja. Sujungtos įmonės praranda sprendimų priėmimo autonomiją.
Įmonių jungimas gali turėti ir teigiamų ir neigiamų padarinių.
Teigiami padariniai gali būti tokie:
1. Padidėja gamybos, sandėliavimo, transportavimo efektyvumas, nes gaunama gamybos išlaidų ekonomija dėl masto, didėja darbo našumas.
2. Daugiau lėšų ir kitų išteklių gali būti skirta mokslo tiriamiesiems, konstravimo ir kitiems darbams, kuriais patobulinami gaminiai ir pats gamybos procesas.
3. Sukoncentravus kapitalą daugiau lėšų skiriama rinkos tyrimams, rinkodaros kanalams plėtoti, reklamai, ryšiams su visuomene, gaminių eksportui remti ir kt.
4. Daugiau lėšų skiriama darbuotojų rengimui, kvalifikacijos tobulinimui.
5. Gali būti samdomi už didesnius
atlyginimus energingesni, kvalifikuotesni darbuotojai, vadovai.
6. Galima siekti didesnės įtakos visuomenei, užsiimti lobizmu.
7. Gali būti gaunamas sinerginis efektas, kai bendras rezultatas didesnis, negu prieš tai buvę pavieniai rezultatai.
Greta privalumų, įmonių jungimas gali turėti ir neigiamų padarinių:
1. Gali sumažėti įmonės veiklos lankstumas, subiurokratėti padidėjęs valdymo aparatas.
2. Gali būti viršytos šalyje leidžiamos rinkos koncentracijos ribos. Manoma, kad viršijus šias ribas, ribojama, trukdoma gamintojų tarpusavio konkurencija, o tai dažnai daro žalą vartotojams. Lietuvoje pagal 1992 metais priimtą Konkurencijos įstatymą ūkio subjektas laikomas užėmęs dominuojančią padėtį, jei jo tam tikros prekės rinkos dalis yra didesnė nei 40 procentų. Tuo atveju įmonės veiklą ima kontroliuoti Konkurencijos taryba ir už šį pažeidimą įmonei gali būti paskirta įvairaus dydžio piniginė bauda. Įmonių jungimą reglamentuoja ir Europos Sąjungos konkurencijos įstatymo 86 straipsnis „Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas“.
3. Gali padidėti nedarbas ir sumažėti ekonominis efektyvumas tam tikrame regione.
4. Jei tuose procesuose dalyvauja stambus užsienio kapitalas, strategiškai svarbios veiklos sritis valstybėje gali pradėti kontroliuoti savininkai iš užsienio (Lietuvos pavyzdys – naftos perdirbimo ir transportavimo verslo JAV bendrovė „Williams“, „Lietuvos telekomas“).
ĮMONIŲ NUOSAVYBĖS TIPŲ KITIMAS
Įmonė gali būti susijungus keliomis skirtingomis formomis. Tirdami įmonių kapitalo dydžio ir struktūros raidą (trečiasis finansinis įmonės veiklos tyrimo aspektas), pamatysime, kad pirmiausia pramonės įmonės buvo steigiamos vieno ar keleto asmenų sudedant reikalingą nuosavą kapitalą gamybos priemonėms įsigyti. Tai buvo vieno ar keleto asmenų bendrijos. Tie negausūs kapitalo savininkai buvo drauge ir įmonės vedėjai. Tačiau didinant įmones, t.y. įsigyjant daugiau įrengimų, pastatų, plečiant gamybą, kelių žmonių grupė jau nebegalėjo sudėti reikalingo nuosavo kapitalo. Teko ieškoti kito kapitalo parūpinimo būdo, būtent – pritraukti daugiau dalyvių, kurie sudėtų reikalingą didelį kapitalą. Taip atsirado kapitalo arba akcinės bendrovės.
Technikos pažanga, ypač mašinų naudojimas, pakeitė ne vien įmonės kapitalo dydį ir jo struktūrą, bet ir joje dirbančių skaičių bei sudėtį ir paties darbo organizavimą.
Tobulesnė gėrybių rinka ir technikos pažanga įgalino įmones padėti gaminių standartizaciją ir plėsti masinę gamybą, mažinti gamybos išlaidas ir tuo būdu pasiekti vis platesnius vartotojų sluoksnius ir plėsti savo išorinius santykius, ypač realizuojant (parduodant). Vis didesnė įmonių konkurencija vertė jas jungtis į sąjungas savo išorinių santykių derinimo tikslais. Gaminių tipų nustatymas ir jų standartizacija leidžia sudaryti įmonių sąjungas (kartelius, sindikatus, koncernus, konsorciumus ir t.t.).
Trumpai aptarkime įmonių sąjungas ir susivienijimus.
Karteliai – vienos gamybos šakos įmonių sąjungos, kurių tikslas yra veikti gaminių pardavimo ir medžiagų (žaliavų ir kuro) pirkimo rinką.
Pagal veiklos tikslą arba santykių su rinka veikimo sritį yra tokie karteliai:
Medžiagos (žaliavos ir kuro) pirkimo karteliai. Susitariama laikytis vienodų pirkimo sąlygų, vienodų kainų arba vienų ir kitų drauge.
Kartelinio susitarimo požymiai buvo užfiksuoti 2001 m. viduryje Lietuvos degalų rinkoje. Tuometinė Lietuvos konkurencijos tarnyba atliko tyrimą kilus įtarimų, kad 1999-2000 m. sutartyse, sudarytose tarp „Mažeikių naftos“ ir didelių naftos produktais prekiaujančių bendrovių, galimos konkurenciją ribojančios nuostatos. Išnagrinėjus visas tuo metu sudarytas sutartis, paaiškėjo, kad buvo sukurta degalų importą stabdanti sistema: sutartyje buvo fiksuojamas susitarimas vykdyti vienodą ilgalaikę prekybos degalais strategiją, jose buvo užfiksuota neimportuoti degalų. Iš rinkos buvo išstumiami konkurentai, galintys į Lietuvą įvežti degalų, ir rinkoje įsivyravo vieno gamintojo produktai. Bendrovės, pasirašiusios tokias sutartis su „Mažeikių nafta“, pelnėsi, kitos nukentėjo. Už konkurencijos įstatymo pažeidimą konkurencijos taryba skyrė baudas AB „Mažeikių nafta“ (100000 Lt) ir mažesnio dydžio baudas penkioms uždarosioms akcinėms bendrovėms („Lukoil Baltija“, „Lietuva Statoil“, „Uotas“, „Pakrijas“, „Vaizga“). Buvo pastebėta, kad tos sutartys turėjo kartelinio susitarimo požymių. Tačiau tvirtinti, kad degalų rinkoje egzistavo kartelis neleido ta aplinkybė, kad tose bendrovėse buvo taikomos šiek tiek besiskiriančios mažmeninės kainos;
Pardavimo karteliai – susitariama laikytis vienodų savo gaminių pardavimo sąlygų, vienodų pardavimo kainų;
Rizikos išlyginimo karteliai – sutartimi kiekvienam kartelio nariui nustatoma gamybos kvota ir pardavimo rajonas. Kadangi įmonių narių vietovės sąlygos yra nevienodos, vadinasi, skirtinga tuo atžvilgiu yra ir jų savikaina. Todėl ieškoma būdų išlyginti kartelio narių pelną ir nuostolius.