3.2. PAGRINDINIŲ MOKESČIŲ TAIKYMO YPATUMAI
3.2.1. Pridėtinės vertės mokestis
PVM formavimosi pagrindas Lietuvoje buvo bendrasis akcizas, kuris, savo ruožtu, atsirado apyvartos mokestį pakeitus į bendrąjį akcizą.
Bendras pridėtinis mokestis (bendrasis akcizas) paplitęs daugelio šalių finansų praktikoje, jį nesudėtinga apskaičiuoti, kontroliuoti įmonės mokėjimus. Šį mokestį finansininkai mėgsta ir todėl, kad jis yra gana patikimas valstybės iždo formavimo įrankis.
Lietuvoje bendrasis akcizas buvo įvestas 1991 m. gruodžio 10 d. Bendrojo akcizo esmė: visi ūkine – komercine veikla besiverčiantys ekonominiai subjektai moka tam tikrą mokestį pagal papildomą vertę, sukurtą kiekvienoje prekės judėjimo iki vartotojo grandyje. Galutinis šio mokesčio mokėtojas yra vartotojas.
Bendrąjį akcizą mokėjo visos įmonės, kurių veiklą reglamentavo Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas, taip pat įstaigos ir organizacijos, gavusios pajamų iš ūkinės -komercinės veiklos.
Nustatant šį mokestį, pasaulinėje praktikoje paprastai taikomi keli tarifai:
nulinis;
lengvatinis;
maksimalus;
minimalus;
Šio mokesčio pirminis tarifas visoms prekėms Lietuvoje buvo maksimalus ir siekė 25. Tik kai kurioms prekėms buvo suteikta laikina valstybės subsidija.
Iš esmės toks tarifo dydis buvo ekonomiškai nepagrįstas. Daugumoje Europos šalių, kur buvo naudojamas analogiškas mokestis, taikomi tarifai svyravo nuo 10 iki 20 .
Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo nutarusi pridėtinės vertės mokestį skaičiuoti nuo 1991 m. gruodžio 10 d. Šiam mokesčiui įvesti buvo pasirinktas pats netinkamiausias laikas, kai kainos buvo stipriai šoktelėjusios, ir tai sukėlė dar didesnę infliaciją.
Nagrinėjant kitų šalių finansų sistemas pastebėta, kad pridėtinės vertės mokestis yra išvystytos ekonomikos rodiklis. Jis negali būti taikomas ten, kur nėra kainų pusiausvyros. Kai šis mokestis įvedamas esant tam tikrai prekių pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai, tai jokiu būdu nereiškia, kad visų prekių kainos kils, nes įvyks tam tikros gamybos kaštų, pelno normos ir paklausos “persibalansavimas”. Tuo tarpu Lietuvoje šio mokesčio įvedimas sukėlė automatišką prekių ir paslaugų kainos padidėjimą.
Šis nutarimas buvo labai kritikuojamas tiek dėl jo įstatymiškos galios, tiek dėl galimų padarinių: sąmoningai skatinamos infliacijos, dėl išlikusių individualių akcizų, išlikusių kainų disproporcijų, dirbtinai sumažintos paklausos, nuvertintų santaupų ir ypač konfliktinės situacijos dėl praktiškai dvigubo apmokestinimo už importuojamas žaliavas, medžiagas arba gatavas prekes. Juridiniai ir fiziniai asmenys turėjo mokėti 25( ne tik pridėtinės vertės, bet ir importo kainos – tai buvo ypač aktualu, nes, Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, tai palietė apie 80( šalies gamintojų ir 90( prekybos įmonių.
Atsižvelgiant į šiuos trūkumus, 1991 m. gruodžio 10 d. buvo įvestas kitas bendrojo akcizo tarifas, siekiantis 15( prekės (paslaugos) kainos arba 13.04( prekių (paslaugų) realizavimo įplaukų (įskaitant jas į bendrojo akcizo sumą).
Visos prekybos įmonės, įsigijusios prekes už konvertuojamą valiutą iš užsienio valstybių, neimančių pridėtinio (pardavimo ar apyvartos) mokesčio už išvežamas prekes, konvertuojama valiuta mokėjo į biudžetą lengvatinį bendrąjį akcizą, kurio tarifas siekė 10( įvežtų į Lietuvą prekių vertės.
Tuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar neturėjo aiškios strategijos mokesčių politikos atžvilgiu. Žengti dar vieną žingsnį mokesčių sistemos tobulinimo srityje paskatino tokios priežastys:
1. Valstybės biudžetas susidūrė su mokesčių surinkimo problemomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominės politikos memorandume buvo numatyta įvesti PVM. Buvo planuota, kad tada įplaukos į valstybės iždą padidės ir 1995 m. sieks 970 mln. Lt.
2. Lietuva paskelbė apie ketinimus tapti Europos Sąjungos nare. Vienas iš reikalavimų įstoti į Sąjungą yra iš anksto įvesti PVM. Šalys, kurios priėmė PVM įstatymą, linkusios manyti, kad norint turėti geresnę ekonomiką, pirmenybė turėtų būti teikiama vartojimo mokesčiams, o ne didesniems pajamų mokesčiams.
Užsienio šalių patyrimas parodė, kad būtent vartojimo mokesčiai skatina ekonomikos tobulėjimą. Vartojimo mokesčius lengviau surinkti ir sunku jų išvengti. Todėl Europos Sąjungos PHARE programos atstovai teigė, kad PVM įvedimas palengvins Lietuvos prekybą su kitomis Europos šalimis.
PVM įvedimo sąlygos buvo tokios: PVM turėjo pakeisti bendrąjį akcizo mokestį. Buvo prekių, kurioms akcizas nebuvo taikomas, o PVM joms nustatytas. Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimu, plataus vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksas per metus nuo PVM įvedimo turėjo padidėti 2 – 3(. Europos Sąjungos PHARE programos atstovų, konsultavusių Lietuvos finansų ministeriją, kai buvo rengiamas įstatymas dėl PVM įvedimo, įsitikinimu, PVM neturėjo paveikti vartotojo, nes pagrindiniams maisto produktams mokestis iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo taikomas, o Vyriausybė stengėsi kompensuoti PVM poveikį žmonėms, atsidūrusiems žemiau skurdo ribos.
Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gruodžio 22 d.priėmė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą Nr. I-345 [15].
12 lentelė
Surinktas PVM bei jo dalis BVP
ir mokestinėse pajamose
Metai_Surinkta PVM,
tūkst. Lt_PVM dalis BVP, (_PVM dalis mokestinėse pajamose, %__1994_1 148 067_6.8_28.4__1995_1 974 926_8.2_34,3__1996_2 279 536_7.3_33.9__1997_3 347 782_8.8_41.2__1998_3 612 132_8.5_39.6__
PVM dalis tarp visų mokesčių 1994 m. šiek tiek sumažėjo, o nuo 1995 m. nuolat didėjo. Taip atsitiko dėl sugriežtintos įmonių atsiskaitymų kontrolės (įvesti privalomi kasos aparatai). Pardavimų kainos (PVM bazė) šiuo laikotarpiu augo greičiau negu pelnas ar atlyginimai (pagrindinės kitų mokesčių bazės dalys), buvo atsisakyta PVM lengvatų.
Neigiamas PVM poveikis pasireiškia per kainas. Prekių, kurių paklausa labai elastinga, apmokestinimo našta tenka tik jų gamintojams, nes kainos keisti jie negali. Sumažėja tokių prekių (ar paslaugų) gamybos patrauklumas, mažėja gamyba. Tuo tarpu pirmos būtinybės prekių apmokestinimo našta tenka vartotojams (jie negali sumažinti vartojimo). Taip Lietuvoje atsitiko su maisto pramone, nes jai buvo taikomas lengvatinis PVM tarifas. Maisto pramonės gamyba tapo nepagrįstai pelninga, čia pateko investicijos (nors galbūt kitoje srityje jos būtų buvusios pelningiau investuotos).
Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. Prekės, kaip mokesčio objektas, yra daiktai, numizmatinės paskirties pinigai, visų rūšių energija, nekilnojamasis turtas, išskyrus žemę. Paslaugos, kaip mokesčio objektas, yra visų rūšių darbai, patarnavimai ir kita apmokama veikla, išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį. Išsamesnė PVM įstatymo analizė rodo, kad PVM imamas tik nuo Lietuvoje sukurtos ir realizuotos pridėtinės vertės. Dėl to prekės, kurias Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausanti įmonė įsigyja užsienyje ir parduoda kitoms įmonėms neįveždama į Lietuvą, nėra PVM objektas.
Įstatymas numato, kad kai kurios prekės ir paslaugos PVM neapmokestinamos. Neapmokestinamas PVM prekes ir paslaugas galima suskirstyti į dvi grupes:
1) visiškai atleistos nuo PVM prekės ir paslaugos: aštuonios prekių grupės (importo atveju) ir aštuoniolika paslaugų grupių pagal patvirtintą sąrašą;