Įvadas
Valdymas ir organizacijos – savo istorinių laikų ir socialinės santvarkos bei vietos produktai. Tad vadybos teorijos raidą įmanoma suvokti kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu. Vadovams nuo senovės reikėjo efektyvios planavimo, organizavimo, personalo, sprendimų vykdymų ir kontrolės sistemos, bet ilgą laiką nebuvo jokio centralizuoto žinių šaltinio. Nebuvo jokių knygų ar žurnalų apie vadybą, nebuvo profesionalios vadybininkų bendruomenės, nei mokyklų kur vadovas galėtų įgyti teorinių žinių. Per patirtį ir klaidas vadovavimo praktikoje šeimose, gentyse, armijoje, komercinėse organizacijose ir politiniuose vienetuose, žmonės sukaupė žinias apie organizacijas ir vadybą. Nors istorija suteikė šiek tiek nusimanymo valdymo praktikoje, industrinė revoliucija XVIII a. – XIX a. pradžioje paskatino ilgalaikes sistemiškas pastangas kuo geriau suprasti organizacijas ir jų valdymą. Dėl šių pastangų iškilo aiškiai apibrėžtos vadybos mokyklos, kuriose buvo plėtojamos idėjos apie vadybos praktiką, literatūrą, profesionalias vadybos mokymo įstaigas, kurių tikslas buvo sukurti ir skleisti žinias apie vadybą ir organizacijų vadovus.
Šio darbo tikslas – trumpai supažindinti su ankstyviausia ir pirmąja – klasikine vadybos mokykla, jos pagrindinėmis srovėmis ir plačiau aptarti atstovus ( Henry Gantt, Frank ir Lillian Gilbreth, Harrington Emerson, Mary Parker Follet, Max Weber, Luther Gulick, Lyndall F.Urwich) parodyti jų nuopelnus šiuolaikiniam vadybos supratimui, organizacijų valdymui, o taip pat pateikti kritišką požiūrį ir teorijos trūkumus. Rašant darbą buvo naudojamos įvairios autorinės knygos, mokomosios knygos bei internetiniai informacijos šaltiniai.
Klasikinės vadybos mokyklos idėjos buvo suformuotos ir pradėtos taikyti praktiškai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tai istoriškai pirmoji valdymo teorijos tobulinimo kryptis. Organizacijos vis labiau plėtėsi ir darėsi sudėtingesnės, technologijos tobulėjo. Kartu su pokyčiais atsirado poreikis, kad vadovai kontroliuotų įrengimus ir gamybą, koordinuotų tvarkaraščius ir darbą, integruotų įvairias darbo sistemas, valdytų darbo jėgą. Tačiau buvo mažai informacijos, kuria vadovai galėtų vadovautis vykdydami šiuos veiksmus. Ankstesnių vadovų, ekonomistų, politikų ir filosofų idėjos ir patirtis nebuvo sukaupta, užrašyta ir paruošta padidėjusiems ateities organizacinio valdymo poreikiams. To nebuvo iki XIX a. – XX a. pradžios kol nauja pramonės vadovų karta sąmoningai pradėjo vystyti organizacijų vadybos pagrindus ir ieškoti praktinių sprendimų problemoms, su kuriomis susidurdavo vadovai.
Klasikinės vadybos mokyklos teoretikai bandė rasti „vieną geriausią būdą“ valdyti sudėtingas pramonės organizacijas. Jų teorijos pirmiausia buvo sutelktos ties idėja, kad ekonominio racionalumo lygis priklauso nuo vadovų ir individualių darbuotojų elgesio bei priimamų sprendimų. Kitaip tariant, teoretikai darė prielaidą, kad žmonės, bandydami maksimizuoti asmeninę naudą, vykdo logiškus, racionalius sprendimus, remdamiesi darbo patirtimi. Jų vadybos teorijos buvo grįstos tikėjimu, kad racionalus, logiškas elgesys turėtų būti sutelktas ekonominei gerovei kelti. Klasikinės vadybos mokyklos teorijos pagrindas yra:
• Maksimalus darbo padalijimas, užtikrinant maksimalų darbų specializavimą;
• Vykdytojo darbo apribojimas kuo paprastesnėmis operacijomis;
• Maksimalaus darbo užmokesčio garantavimas;
• Darbininko veiklos sferos apribojimas tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų.
Klasikinę vadybos teoriją sudaro trys jos kryptys: 1) mokslinio valdymo teorija; 2) idealaus biurokratinio valdymo teorija ir 3) administracinio valdymo teorija (skirtinguose šaltiniuose dažnai nurodomos tik dvi pakraipos: mokslinio valdymo ir administracinio valdymo).
1. Mokslinio valdymo teorija
Pirmą gamybos vadybos mokslo žingsnį XIX a. pabaigoje žengė amerikietis F.Tayloras (1856 – 1915). Tai lėmė poreikis didinti darbo našumą, nes XX amžiaus pradžioje, ypač JAV, labai trūko kvalifikuotų darbininkų. Jis stengėsi žmogų priversti dirbti įmonės labui ir tam rengė procedūras, kontrolės sistemą, skatinimo priemones. F.Teiloras savo sistemos esmę aiškino taip: “Mokslas vietoje tradicinių įgūdžių; harmonija vietoje nesutarimų; bendradarbiavimas vietoje individualaus darbo; maksimalus našumas vietoje jo ribojimo; kiekvieno darbininko tobulėjimas iki maksimalaus našumo ir gerovės”.
Pirmasis mokslinės vadybos metodologijos aspektas yra darbo turinio analizė. Remiantis tyrimais, kuriami racionalūs darbų atlikimo būdai, šalinant nereikalingus ir nesąmoningus judesius, o darbininkai išmokomi juos naudoti. Tikslas – padidinti darbo veiksmingumą. Tačiau pagrindinį dėmesį šios mokyklos atstovai skyrė pačiai gamybai. Jie darbavosi didindami veiksmingumą ne vadybos srityje, o gamybos sferoje. Tačiau mokslinės vadybos koncepcija tapo persilaužimu, kurio dėka valdymas buvo pripažintas savarankiška mokslinių tyrimų sritimi. Mokslinis valdymas iškėlė keletą vadybos teorijos ir praktikos veikėjų, kurie efektyvios vadybos technikos vystymui naudojo eksperimentus ir sistemiškus stebėjimus.
1.1. Henry Gantt
Vystantis pramonei, konkurencinę
kovą laimi stambi, masinio pobūdžio gamyba. Tuo pačiu, ši stambi gamyba iškelia naujus uždavinius inžinieriams organizatoriams. Iškilo būtinybė moksliškai vadovauti gamybai. Ruošiant tokio mokslinio vadovavimo gamybai būdus, pasireiškia F.Teiloro pasekėjas ir bendradarbis inžinierius Henris Gantas (1861-1919) kartu su Teiloru vykdęs keletą bendrų projektų. Tačiau kai pastarasis atsiskyrė ir tapo konsultuojančiu pramonės inžinieriumi, Gantas ėmė iš naujo analizuoti Teiloro skatinimo sistemą.
Henris Gantas yra laikomas gamybos planavimo ir apskaitos grafinių metodų pradininkas. Gavęs universitetinį išsilavinimą, kurį laiką dėstė matematiką, vėliau bendradarbiavo su F. Teiloru vienoje plieno kompanijoje. H.Ganto pagrindiniai darbai “Darbo organizavimas” (1919m.), “Darbas, užmokestis ir pelnas” (1913m.) ir kt. darbai didžiai įvertinti JAV. 1929m. Amerikos mokslinio valdymo asociacija įsteigė H.Ganto aukso medalį, kuris kasmetai įteikiamas už geriausius darbus valdymo srityje.
H.Ganto didžiausias nuopelnas valdymo teorijai ir praktikai yra tas, kad jis pirmasis susidomėjo technologijos procesu kaip visuma ir jo valdymo galimybėmis. Analizuodamas “siauras” vietas įmonėje, jis priėjo prie išvados, kad tai dažniausiai yra planavimo trūkumai ir blogo jo organizavimo rezultatas ir kad vienintelis šios problemos sprendimas – kalendorinis gamybos planavimas. “Jeigu viską būtų įmanoma užrašyti ant kortelės, – mėgdavo sakyti H.Gantas, – tai įmonę galėtų valdyti kiekvienas inžinierius”. H. Gantas pasiūlė grafikų sistemą, kurie buvo pirmieji kalendorinio planavimo modeliai.
H.Ganto grafikai tapo patogiu instrumentu kaupti operatyvią informaciją apie gamybą visuose gamybos baruose. Pagrindinė H.Ganto idėja ta, kad reikia kontroliuoti ne tik atitinkamus darbus, bet ir jų atlikimo laiką. Nepakanka pasakyti, kiek padaryta, svarbiau žinoti, kokia plano dalis tam tikru laiko momentu padaryta. Be to, jo grafikai leido palyginti tam tikrų laikotarpių atskirų barų darbų apimtį ir pan. Tikėtina, kad jo grafikai buvo šiuo metu plačiai naudojamų tinklinių grafikų prototipas.
Kita svarbi Ganto grafikų savybė – užrašų kompaktiškumas. Nedidelėje diagramoje galima užrašyti apibūdinamų objektų visumą, palyginti vieną su kitu. Be to, šie grafikai paprasti ir lengvai suprantami.
Svarbi H.Ganto grafikų savybė buvo ir tai, kad jie dinamiški, t.y. duomenys juose buvo galima kaupti nuosekliai ir sistemingai. Šie grafikai turėjo svarbią reikšmę operatyviame gamybos valdyme, plačiai taikomi ir šiandien įvairiuose gamybos (ir ne tik jos) srityse.
H. Ganto grafikai, iš pagrindų pakeisdami gamybos planavimą ir apskaitą, leido geriau organizuoti visą gamybos procesą, produktyviau naudoti įrengimus, darbo jėgą, medžiagas. Be to, jo grafikai sudarė sąlygas kontroliuoti viso cecho ir visos įmonės darbą.
Vadovai šį grafiką naudoja darbo veiksmų apibendrinimui ir nustatymui bei suklasifikavimui tų, kurie turėtų būti atlikti vienu metu ar nuosekliai. Kaip parodyta 2 pav. grafike, skirtame vienos JAV statybos įmonės rekonstravimo darbams, planai privalo būti nubraižyti anksčiau už bet kurios kitos veiklos atlikimą, bet pradiniai elektros darbai ir spintelių užsakymai gali būti pradėti kartu. Sienų apdaila gali iš dalies sutapti su kai kuriais galutiniais elektros darbais, bet spintelės negali būti pastatytos anksčiau nei bus baigta sienų apdaila. Be to, padedant darbų tvarkaraščiui, H. Gantt grafikas gali būti naudojamas kaip darbų kontroliavimo įrankis. Vadovai gali į grafiką įtraukti laiką, kurio iš tikrųjų reikia užduočiai užbaigti ir jį palyginti su laiku, kuris iš pradžių buvo suplanuotas.
Atsisakydamas diferencijuoto darbo užmokesčio, kaip turinčio nedidelį motyvacinį poveikį, Ganttas pateikė naują idėją. Kiekvienas dienos užduotį įvykdęs darbininkas gaudavo 50 centų premiją. Po to jis įvedė antrinę motyvaciją. “Prižiūrėtojas” (žemiausio lygio vadovas) turėtų gauti premiją už kiekvieną dienos normą įvykdžiusį darbuotoją plius atskira premija tuo atveju jei visi darbininkai įvykdytų jiems skirtas dienos užduotis. Gantto manymu, tai turėjo paskatinti vadovus, kad jie mokytų savo darbininkus geriau atlikti darbą. Tai buvo visos premijavimo sistemos pradžia.
Be to, kiekvieno darbininko rezultatai buvo skelbiami viešai ir pateikiami individualiuose diagramose: juodai buvo žymimos dienos, kai darbininkas įvykdydavo normas, o raudonai, kai jų neįvykdydavo. Taip Ganttas davė pradžią gamybos kalendoriniam planavimui; dar ir šiandien tebenaudojama Gantto diagrama išversta į aštuonias kalbas ir naudojama visame pasaulyje. Nuo trečio dešimtmečio ji naudojama Japonijoje, Ispanijoje ir Rusijoje. Ji taip pat sudarė pagrindą dviem diagramų sudarymo priemonėms, sukurtoms padėti atlikti planavimą, valdymą ir kontrolę sudėtingose organizacijose. Tai – kritinio kelio metodas (Critical Path Method – CPM). Jam pradžią davė JAV chemijos gigantas “Du Pnt” bei karinio jūrų laivyno sukurtas programos įvertinimo ir peržiūrėjimo metodas (Program Evaluation and Review Technique – PERT). Kompiuterinės mokomosios programos “Lotus 1 – 2 – 3” – taip pat kūrybiškas Gantto grafiko pritaikymas.
1.2. Frank ir Lillian Gilbreth
Vieni iš
mokslinės valdymo teorijos pradininkų, F.Tayloro pasekėjų buvo amerikietis inžinierius Frankas Džilbretas (1868-1924), dirbęs su savo žmona Lilija Džilbret (1878-1972). Jie dirbo kartu kaip vyro ir žmonos komanda.
Frankas Džilbretas gimė darbštaus , smulkaus prekeivio šeimoje. Iš tėvo paveldėjo meilę sunkiam darbui ir taupumą – savybes būdingas angliškajam puritonizmui. Tėvas mirė, kai Frankui buvo tik 3 metai. Vėliau Džilbretas įstojo i technologinį Masačiusetso institutą, tačiau mokslai tuo metu jam nebuvo itin svarbūs. Frankas įsidarbino mūrininko padėjėju ir pasinėrė į darbą statybose. Per 10 metų padarė stulbinamą karjerą: nuo mūrininko padėjėjo iki cecho viršininko ir galiausiai tapo visos įmonės direktoriumi. Šiuo periodu Džilbretas ėmėsi vis labiau tyrinėti darbininkų judesius, tobulino įrengimų konstrukcijas, pvz.: pastoliai, kuriuos butų galima be vargo pakelti aukštyn, palengvinant mūrininko darbą. 1895m. Frankas įkuria savo statybų įmonę. Pamažu atsiskleidžia jo didžiulis novatoriškumo talentas. Džilbretas užpatentuoja vienus iš pirmųjų savo išradimų: betono maišyklę, juostinį transporterį ir t.t. Jo verslas klesti ir įmonė sparčiai plečiasi, ypač šiaurinėje Amerikos dalyje. 1908 m. Frankas išleidžia pirmąsias dvi savo knygas “Veikimo sistema” (“Field System”) ir “Betono sistema” (“Concrete System”). 1909m. išleidžia dar vieną knygą “Mūrinimo sistema” (“Bricklaying system”). Tolimesniems moksliniams tyrinėjimams jam daug padeda žmona Lilija Džilbret.
Lilija Džilbret sveikatos apsaugos daktarės disertacija Brown Universitete buvo pavadinta „Vadybos psichologija“ ir išleista 1914 m. Ji buvo šiuolaikinės darbo jėgos vadybos pradininkė, ypač darbuotojų atrinkimo, paskyrimo ir apmokymų moksle. Literatūros šaltiniuose ši moteris dažnai vadinama “naujosios vadybos motina” arba tiesiog “super moterimi”, dėl sugebėjimo suderinti karjerą, mokslinę veiklą su namų ruoša ir vaikų auklėjimu. Ji buvo talentinga autorė, kūrėja, gaunanti daugybę garbės laipsnių bei honorarų, ir gera bei rūpestinga motina savo12 vaikų. Vėliau du Džilbretų vaikai parašė knygą “Tuzinu Pigiau” (“Cheaper by the dozen”), kurioje aprašė savo vaikystę gausioje ir nemažiau garsioje šeimoje. Yra manoma, kad sutuoktiniai teorijas bei principus, pritaikytus gamyboje ir darbo organizavime, taip pat sėkmingai taikė ir savo namų ūkio darbuose, vaikų auklėjime.
Lilija pasižymėjo savo išskirtiniais gabumais jau vidurinėje mokykloje ir nusprendė, kad toliau norėtų studijuoti literatūrą bei muziką. Tačiau jos tėvui buvo nepriimtina, jog moteris siekia aukštojo mokslo, jis manė, kad dukra jau turi pakankamai žinių pasirūpinti savo namų buitimi ir būsima šeima. Lilija įtikino savo tėvą išleisti ją tęsti mokslų Kalifornijos universitete. 1900m. baigdama universitetą, ji buvo pirmoji moteris, sakiusi iškilmingą kalbą Kalifornijos universitete. Dar po dviejų metų įgijo literatūros magistro laipsnį. Tų pačių metų (1902m.) vasarą sutiko savo būsimą vyrą Franką Džilbretą ir kartu pasinėrė į mokslinės vadybos tyrinėjimus. Po sėkmingų magistro studijų Lilija pradeda rašyti daktaro disertaciją ir ,susidomėjusi vyro veikla, pakeičia studijų kryptį į psichologijos sritį.
F. ir L.Džilbretus galima pavadinti F.Teiloro mokslinių vadybos teorijų eksperimentatoriais. Tiesa, Frankas Džilbretas savo veiklos pradžioje buvo F.Teiloro pasekėjas, o vėliau manė, kad chronometražo nepakanka darbui tirti. F.Teiloras savo tyrinėjimuose daugiausia dėmesio skyrė darbo procesui, o Džilbretas didelį dėmesį skyrė nustatydamas darbo instrumentų poveikį žmogaus organizmui, darbo ritmui poveikį darbo jėgos taupymui, darbo ir poilsio laiko sąryšį, temperatūros, drėgmės, apšvietimo, sienų spalvos, rūbų ir kt. poveikį darbo našumui. Jis buvo geras praktikas. Daugiausia jėgų skyrė darbo metodų tobulinimui, gamybos našumo pakėlimui, o Lilija Džilbret, pasitelkdama psichologijos pagrindus ir vadybos žinias, į mokslinio valdymo teoriją žvelgė kaip į priemonę padėti darbuotojams įvykdyti savo potencialias galimybes. Todėl šių dviejų eksperimentatorių komanda dirbo labai našiai ir tikslingai.
F. ir L. Džilbretai dirbo išplėtotos masinės srovinės gamybos sąlygomis, kuriomis daug darbininkų atlieka vienodus arba analogiškus, dažnai pasikartojančius darbus. Masinės gamybos darbo tempas priklauso nuo visos srovės ritmo. Todėl čia svarbiau tirti ne darbo laiko sąnaudas, o judesius ir, tuo remiantis, parengti efektyviausius darbo metodus. Sutuoktiniai teigė, kad judesių tyrimas pagerins darbuotojų moralę dėl jo tiesioginės fizinės naudos ir dėl to, kad tai rodys vadovų rūpestį darbininku.
Tirdamas darbininkų darbo judesius, F.Džilbretas nustatė, kurių reikalavimų būtina laikytis projektuojant našius darbo metodus. Jis teigė, kad pirmiausia privalu išvengti nereikalingų darbininko judesių, nustatyti jų nuoseklumą. Toliau judesius reikia racionalizuoti, siekiant sumažinti jų trukmę (kad jie būtų atliekami nepertraukiamai, būtų trumpiausi, tikslingi, kad jiems atlikti nereikėtų didelės fizinės jėgos). Savo teiginius jis panaudojo praktikoje.
F.Džilbret sukūrė ciklografinį judesių tyrimo metodą, naudojant
filmavimą. Analizuojant ciklogramas, nustatomas judesių trajektorijos, kurias galima racionalizuoti, pagerinti darbo metodus. Frankas Džilbretas sudarė darbo skaidymo į elementus sistemą, pagal kurią galima projektuoti racionalius darbo metodus, nustatyti kiekvieno judesio normatyvinę trukmę ir sudėjus gauti visos operacijos laiko normą. Taigi darbo normavimas tampa racionalia darbo metodų projektavimo priemone. Nors F. Ir L.Džilbretai judesių normatyvinių trukių nenustatė, bet, naudojantis šia idėja, vėliau buvo sukurtos mikroelementinių normatyvų sistemos. Derindami mikrochronometrą ir kino kamerą detaliai ištyrė judesius, panaudojamus darbo proceso metu, ir sudarė jų klasifikavimo schemą. Judėjimas buvo pavadintas terbligu (therblig, jei skaitytume nuo galo gautume Gilbreth pavardę). Į jų klasifikaciją buvo įtraukti tokie judesiai, kaip spaudimas, laikymas ir judėjimas. Judėjimo schema pažymėjo ryšius tarp atliekamų judesių tipų bei dažnumo ir darbuotojo nuovargio ir atkreipė dėmesį, kad nereikalingi veiksmai veltui švaisto energiją ir laiką. Atskirdami efektyvius judesius nuo neefektyvių, F. Ir L. Džilbretai padėjo didesnę darbuotojų energijos dalį panaudoti naudingam darbo atlikimui. Frankas išskyrė ir aprašė 17 pagrindinių elementarių rankos riešo judesių, rekomendavo juos naudoti racionaliam darbo procesui organizuoti. Jis vedė plačią racionalių darbo metodų propagandą. F.Džilbreto iniciatyva buvo kviečiamas pirmasis taisyklingos darbo organizacijos kongresas Prahoje 1924m.