1. Ekonominė situacija I pasauliniam karui pasibaigus
2. Kooperacijos kūrimosi prielaidos Nepriklausomoje Lietuvoje
3. Kooperacinių bendrovių steigimas Nepriklausomoje Lietuvoje
4. Kooperacinės bendrovės Nepriklausomoje Lietuvoje
1. Ekonominė situacija I pasauliniam karui pasibaigus
Pirmasis pasaulinis karas ir po jo sekusios kovos Lietuvą palietė labai skaudžiai. Ypač nukentėjo žemės ūkis. Valstiečiai karo bei vokiečių okupacijos buvo apiplėšti kone iki kraštutinės ribos. Visiškai nuniokoti liko dvarai. 1918-1919m. daugelyje Lietuvos vietovių prasidėjo badas. Po karo krašte be pragyvenimo šaltinio liko tūkstančiai padegėlių, bežemių ir našlaičių.
1918m. gruodžio 17d. Lietuvos vyriausybės sudarytos specialios komisijos karo nuostoliams nustatyti duomenimis, karo metu sudegė arba buvo sugriauti 1,2 tūkst. kaimų (14270 ūkių), 2 tūkst. vienkiemių, 270 dvarų ir miestelių, iš viso – 57080 trobesių (nukentėjo 70 tūkst. pastatų, iš to sk., 12 tūkst. gyvenamųjų namų). Iš viso netekta apie pusės trobesių. Sunaikintų pastatų vertė – ne mažiau kaip 2,5 mlrd Lt. 1916-1917m. dirvonavo 30%..35% žemės, 1919m. – 16,4%. Rajonuose, kuriuose karo veiksmai buvo intensyvesni, – žymiai daugiau. Javų pasėlių plotas po karo tesiekė 38% 1913m. lygio, rugių – 50%, bulvių – 45%.
Karo ir pirmaisiais pokario metais ūkininkai vartojo nekeistą, be to, gerai neišvalytą javų sėklą. Taip sėkla išsigimė, užsiteršė kitų javų rūšių ir piktžolių sėklomis, nustojo daugelio vertingų savybių. Nebuvo trąšų, daug inventoriaus buvo sunaikinta, o pramonės gaminių karo metais valstiečiui nebuvo iš kur gauti. Krito laukų derlingumas.
Labai nukentėjo gyvulių ūkis. 1915-1918m. kaimiečiai turėjo išlaikyti kaizerinę okupacinę kariuomenę. Okupacinė administracija įvedė griežtą gyvulių apskaitą, kuria norėta iki minimumo apriboti mėsos ir pieno produktų suvartojimą Lietuvos kaime. Darbinių gyvulių skaičių tada taip pat pradėta reglamentuoti. Gyvulių perteklius (suprantama, okupantų požiūriu) buvo rekvizuojamas.
Dalis jų buvo išgabenta į Vokietiją, kiti paskersti. Vien arklių iš Lietuvos vokiečiai pagrobė 144 tūkst. (rusai 1914-1915m. – 27 tūkst.), ir jų skaičius sumažėjo 38%. 1919m. daug gyvulių rekvizavo Raudonoji Armija, krašte taip pat siautę saksų savanoriai, bermontininkai. Buvo netekta 140 tūkst. galvijų, 707 tūkst. avių ir kiaulių. 1919m. Lietuvoje, palyginti su prieškariniais metais, liko tik 70% avių, 62% arklių, 56% kiaulių, 52% galvijų.
Ir carizmo laikais Lietuvoje laikomų gyvulių veislės nebuvo geros, po okupacijos geresnės veislinės medžiagos išvis beveik nebeliko. Veterinarinė pagalba ir prieškario metais taip pat buvo labai silpna, tačiau pirmaisiais nepriklausomos valstybės gyvavimo metais veterinarijos specialistų išvis beveik nebeliko. Daug veterinarijos gydytojų buvo rusai, jie okupacijos metu iš Lietuvos išvyko ir daugiau nebegrįžo. Krašte siautė gyvulių ligos.
Ne geriau atrodė ir šiaip menka pramonė. Karo metais į Rusiją buvo evakuota 160 svarbiausių lietuviškų gubernijų pramonės įmonių ir nemaža smulkesnių. Tikslesnių žinių, kiek pramonės įmonių veikė Lietuvoje okupacijai baigiantis, nėra. Aišku tik, kad okupacijos metais pramonė visiškai nusmuko. Pagrindinis vokiečių karinės okupacinės valdžios tikslas buvo pasisavinti maksimalų maisto produktų, žemės ūkio žaliavų ir pramonės gaminių kiekį. Veikė tik neaugelis įmonių, kurios gamino produkciją fronto poreikiams, taip pat apdorodavo žemės ūkio bei miškų produktus, kurių apdirbimas pagreitindavo ir palengvindavo jų gabenimą Vokietijon ar į frontą.
Traukdamiesi vokiečiai grobė viską, kas pakliuvo. A.Rimkos duomenimis, vien per paskutiniuosius okupacijos metus (1918m. kovas – 1919m. kovas) vokiečiai iš Lietuvos išvežė materialinių vertybių už 160..200 mln markių, o iš viso – už 560..600 mln markių.
Ką tik susikūrusioje valstybėje veikiančių ar galinčių netrukus pradėti veikti pramonės įmonių beveik nebuvo, o išlikusios neturėjo nei medžiagų, nei žaliavų, nei kapitalų.
Apskritai laikoma, kad Pirmojo pasaulinio karo nuostoliai Lietuvoje siekė 4,5 mlrd Lt. Tiesioginiai žemės ūkio nuostoliai nuo karo buvo įvertinti 1,5 mlrd Lt suma, tokia pačia suma vertinti ir piniginiai kapitalų nuostoliai (vien kredito įstaigose dingo apie 300 mln rb.). Tai labai daug, nes Lietuvos nacionalinės pajamos 1924m. sudarė tik apie 1,3 mlrd Lt. Šių nuostolių nei jauna valstybė, nei kokios nors draudimo bendrovės (jei kalbama apie konkrečius turto savininkus) atlyginti negalėjo. Valstybė nebuvo pajėgi net atsikuriančių ūkių ir įmonių paremti kreditais ar pašalpomis, o Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos apsirūpinimas kapitalais ir šiaip buvo menkas. Nemažų nuostolių patirta dar ir dėl to, kad iki 1922m. Lietuvoje kursavo vis labiau smunkanti Vokietijos markė.
Lietuvos pramonei skaudžiai atsiliepė Vilniaus krašto netektis. Prieš karą jame dirbo 21%..22% viso pramonės personalo. Kraštą atplėšus, Lietuva liko be popieriaus, chemijos, trikotažo ir poligrafijos pramonės. Tiesa, 1923m. prie Lietuvos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas, kurio pramonė labiau išvystyta negu Didžiojoje Lietuvoje. Klaipėdos uostas atvėrė palankias galimybes plėtoti prekybinius
ryšius su Vakarų valstybėmis. Klaipėdoje stipri buvo medžio apdirbimo pramonė, veikė vieninteliai Lietuvoje faneros ir celiuliozės fabrikai, mineralinių trąšų fabrikas, buvo gerai išvystyta maisto pramonė. Klaipėdos krašte 1923-1925m. dirbo per 8 tūkst. darbininkų (daugiau kaip trečdalis Lietuvos pramonės darbininkų).
Žemės ūkyje padėtį kurį laiką papildomai komplikavo nepalankiai prasiskėtusios kainų žirklės. Mat tuoj po karo svarbesnių įvežamų prekių – pramonės gaminių, anglies, naftos produktų, metalo, cemento, trąšų ir kt. – kainos buvo apie 50% aukštesnės nei prieš karą. Tuo tarpu apdorotų žemės ūkio produktų kainos tepakilo maždaug 25%, o žalių – paliko tokios pat.
2. Kooperacijos kūrimosi prielaidos Nepriklausomoje Lietuvoje
Nepriklausomos Lietuvos valstybė, atsikūrusi po Pirmojo pasaulinio karo, buvo labai suinteresuota krašto ūkio atstatymu. Tiek Lietuvos valdžia, tiek jos gyventojai iš pat pradžių daug vilčių dėjo į kooperatyvus, kuriems buvo numatomas svarbus vaidmuo šalies gyvenime.
Prekybinius kooperatyvus, kurių jau gana daug prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių okupacija šluote nušlavė. Liko tik viena kita vartotojų bendrovė, kuri labai menkai laikėsi skurdžiomis okupacinės prekybos sąlygomis.
Atsikūrus Lietuvos valstybei, esant dideliam prekių trūkumui, buvo labai aktualu atgaivinti kooperatines vartotojų krautuves, patiems vartotojams pirkėjams jas steigti ir tvarkyti, vadovaujantis interesais. Kaip ir prieš karą vartotojų bendrovės buvo kuriamos, vadovaujantis ročdeliečių, vadinamaisiais kooperatinės demokratijos principais – visų narių lygio teisės, pelnas skirstomas proporcingai įpirkimui, prekyba be apgaudinėjimų ir suktybių it t.t. Tokiais principais vartotojų bendrovės turėjo būti organizuojamos ir tvarkomos. Tų principų laikymasis ir įgyvendinimas priklausė nuo žmonių visuomeniškumo ir moralinio išauklėjimo, o tai nelengvai ir negreitai pasiekiama.
Susidarius savai lietuviškai valdžiai, išnyko formalios kliūtys, kurios buvo daromos steigiant kooperatyvus rusų okupacijos metais. Visuomenės palankumas ir pastangos savo ūkinius reikalus tvarkyti kooperatiniais pagrindais galėjo laisvai reikštis, ypač 1919m. pradžioje išleidus „Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymą“. Didžiajam karui pasibaigus ir Nepriklausomybės karų laikais susidarė gana palankios sąlygos prekybiniams kooperatyvams – vartotojų bendrovėms veikti. Buvo jaučiamas didelis prekių trūkumas, privati žydų prekyba dar nebuvo atsigavusi po didžiojo karo. Kooperatyvų steigimą palengvino lietuvių valdžia tuo, kad Kooperacijos departamentas prie Prekybos ir pramonės ministerijos išleidžia pavyzdinius įstatus, sąskaitybos vadovėlį, vedėjams ir steigėjams patarimus, sąskaitybos knygas ir t.t., tarnautojams parengti suruošia nemaža kurs.
Tuometinis Prekybos ir pramonės ministras profesorius Jonas Šimkus pagal specialybę buvo chemikas, ne ekonomistas, tačiau kooperacija labai domėjosi, ją vertino. Jis suprato ir tai, kad valstybės parama kooperatiniam sąjūdžiui, be teigiamos įtakos, gali turėti ir neigiamų padarinių. Teigiama įtaka gali reikštis tuo, jog valstybė savo parama, palankiais įstatymais galėjo pagreitinti kooperacijos įsigalėjimą bei sustiprėjimą. Neigiama – tuo, jog valdžia, teikdama kreditus, pavesdama atlikti tam tikras operacijas, galėjo pradėti per daug kištis į kooperatyvų reikalus. Tokiais atvejais kooperatyvų nariai pajunta, kad kooperatinės įmonės veikla gali plėtotis ir be ypatingo jų domėjimosi ja. Todėl jie tampa neiniciatyvūs, silpnėja kooperatinis bendradarbiavimas. J.Šimkus suprato, jog valstybė, naudodamasi savo ekonominės politikos reikalams kooperatyvų paslaugomis, neturi slopinti kooperatinės iniciatyvos ir savarankiškumo. O kooperatyvai neturėtų stengtis sudaryti valstybę valstybėje. Todėl jis stengėsi suderinti savo vadovaujamos ministerijos, kaip kainų reguliatorės ir prekių užpirkėjos, darbą su kooperatiniu judėjimu, bet kartu neleido susidaryti sąlygoms, užgožiančios laisvą kooperatyvų veiklą, jų narių iniciatyva.
Kooperatyvams steigti, jų veiklai prižiūrėti 1919 – 1920 m. prie Prekybos ir pramonės ministerijos, paskui prie sujungtos Finansų, Prekybos ir pramonės ministerijos įsteigtas Kooperacijos departamentas, kuris padėjo steigtis kooperatyvams, kaip ir daugelyje šalių, kur kooperacija buvo svarbi visuomenės reikalams ginti. Jam vadovavo žymus kooperatinio judėjimo teoretikas ir propaguotojas profesorius Petras Šalčius.
2.1. Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymas
1919 metų sausio 30 dieną šalies Ministrų kabinetas priėmė Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymą, kuris su nedidelėmis pataisomis galiojo visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.
Pagal šį įstatymą, kooperatyvai iš pradžių buvo steigiami registracine tvarka – užteko penkių iniciatorių pranešimo apie kooperatyvo įsteigimą. Vėliau, ryšium su kreditu, subsidijomis, žemės ūkio produktų eksporto rėmimu, buvo pereita prie koncesinės (leidiminės) steigimo tvarkos. Leidimus kooperatyvams steigti duodavo Kooperacijos departamento funkcijas perėmusi Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija ir centrinės kooperatyvų sąjungos.
Pagal Kooperacijos įstatymą, visi
kooperatyvų reikalai buvo tvarkomi demokratiškais principais. Vyriausiais kooperatyvo reikalų sprendėjas buvo visuotinis narių susirinkimas. Vienas narys turėjo tik vieną balsą, kurio negalėjo niekam perleisti. Kooperatyvui vadovavo narių išrinkta valdyba. Vidaus revizija buvo pavesta kooperatyvo revizijos komisijai, o išorinę reviziją šalyje atliko Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija. Kooperatyvų nariai galėjo įnešti vieną ar daugiau pajų ir turėjo prisiimti papildomą atsakomybę už kooperatyvo įžadus.
Dividendas už pajų galėjo būti ne didesnis kaip aštuoni procentai. Ne mažiau kaip 25 procento kasmetinio grynojo pelno turėjo būti skiriama atsargos kapitalui.
Buvo parengti įvairių kooperatyvų rūšių pavyzdiniai įstatai, suderinti su Kooperacijos įstatymu ir normuojantys specifinės kooperatyvų rūšies veiklą.
3. Kooperacinių bendrovių steigimas Nepriklausomoje Lietuvoje
Po karo pirmiausiai sujudo vartotojų kooperatyvai. Buvo pradėta atgaivinti karo suniokotus ir kurti naujus vartotojų kooperatyvus, į kuriuos daugiausiai jungėsi ūkininkai.
Priėmus „Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymą“, nuo 1919 m. pavasario prasideda vartotojų bendrovių registravimas ir steigimas. Per vienerius 1919 m. įsisteigia net 254 vartotojų bendrovės.
Kooperacijai plėtotis padėjo vartotojų bendrovių koncentracija – sujungimas į sąjungas – didmeninėms operacijoms atlikti ir organizaciniams reikalams tvarkyti. Plėtojant kooperatinę veiklą, kooperatyvų sąjungų vaidmuo buvo ypač didelis.
Jau nuo 1919 m. gegužės mėn. pradeda steigtis įvairiose srityse vartotojų bendrovių sąjungos. Vartotojų bendrovės pradėjo steigtis pagal pavyzdinius įstatus, išleistus 1919 metų pradžioje Kooperacijos departamento. Jų funkcijos buvo tokios:
§ tiekti savo nariams įvairių vartojamųjų ir amatui ar ūkiui reikalingų daiktų bei medžiagų;
§ padėti nariams taupyti;
§ pagelbėti kitais būdais dvasinei ir moralinei savo narių gerovei – taip pat „pagelbėti nariams organizuoti jų darbo gaminių pardavimą“.
Šių sąjungų tikslas buvo aprūpinti savo narius, kuriais galėjo būti tik kooperatyvai – vartotojų bendrovės, prekėmis, atlikti per savo narius kai kurias žemės ūkio produktų operacijas.
Taigi pokarinės vartotojų bendrovės turėjo narius aprūpinti prekėmis, supirkti įvairius jų gaminamus produktus kaip paprastai būdavo žemės ūkio valstietiškuose kooperatyvuose. Tokie kooperatyvai, kurių narių dauguma buvo valstiečiai žemdirbiai, aprūpindavo savo narius trąšomis, sėklomis, koncentruotais pašarais, žemės ūkio mašinomis bei įrankiais.
1919 metais įsikūrė 254, 1920 metais – 58, 1921 metais – 29, 1922 metais – 39, 1923 metais – 45, 1924 metais – 51, 1925 metais – 83, 1926 metais – 59 bendrovės. 1929 metų pradžioje jų jau buvo įregistruota 650. Kooperatyvų dinamiką galima matyti pirmoje lentelėje. Tačiau daugelis bendrovių buvo smulkios, ir stiprėjanti konkurencija, kova dėl vietos rinkoje skatino jas vienytis, telktis į didesnius ūkinius vienetus – sąjungas.