TURINYS
ĮVADAS 1
1.KOMUNIKACIJOS SAMPRATA 2
2. KOMUNIKACIJA GRUPĖSE 4
2.1 GRUPĖS SAMPRATA 4
2.2 GRUPIŲ RŪŠYS 4
3.KOMUNIKAVIMO GRUPĖSE VAIDMUO 6
4. KOMUNIKACIJOS YPATYBĖS GUPĖSE 7
IŠVADOS 8
LITERATŪRA 9
ĮVADAS
Žmogus gimsta ir patenka į grupę – žmonių bendruomenę, šeimą. Augdamas jis taipogi keliauja per gupes – darželį, mokyklą, būrelį, universitetą, darbovietę. Visas gyvenimo ratas sukasi grupėse, tai tokiose žmonių bendrijose, kurios sąmoningai ir kryptingai derina pastangas siekti tikslo.
Grupės egzistavimui, tarpusavio narių ryšiui palaikyti reikalinga komunikacija. Tai – tarpusavio sąveikos ir grupės funkcionavimo pagrindas. Jeigu žmonės negalės ar nesugebės pasikeisti informacija, aišku, jog jie negalės būti ir dirbti drauge, numatyti tikslus bei jų siekti. Iš to seka išvada, kad grupė ir komunikacija yra neatskiriami veiksniai: be bet kurios žmonių grupės nebus komunikacijos ir atvirkščiai – grupė negali egzistuoti be komunikacijos.
Šio darbo objektas: komunikacija, jos vaidmuo grupės bendradarbiavime.
Darbo tikslas: išanalizuoti komunikacijos sampratą, pateikti pagrindines jos sąvokas, aptarti komunikacijos reikšmę grupėje. Kadangi, bus kabama apie komunikaciją grupėse, tai reikalinga yra išanalizuoti grupės sampratą ir jos rūšis.
Metodai: darbe naudojama mokslinės literatūros analizė, internetinių duomenų analizė, analogai.
1.KOMUNIKACIJOS SAMPRATA
“Žmogus – tai visuomeniškas gyvūnas.“ Šio lakaus posakio autoriumi laikomas antikinės Graikijos mastytojas Aristotelis. „Visuomeniniu gyvenimo būdu pasižymi ir bezdžionės, skruzdėlės ir bitės. Taigi, žmonės šiuo požiūriu nėra išimtis. Tačiau poreikis bendrauti tarpusavyje be abejonės yra vienas būdingiausių žmonijos bruožų.“ ( KTU Bendravimo psichologija ). Bendravimo ir komunikacijos savokas L. Jovaiša (1993) apibrėžia kaip sinonimus. Jis teigia, kad komunikacija, tai tarpasmeninė veikla, keičiantis patirtimi žodiniais ir nežodiniais signalais, ši veikla vadinama bendravimu.
Taigi, kas tai yra komunikacija? Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti šio žodžio kilmę. Išvertus iš lotynų kalbos žodį komunikacija, communicatio reiškia pranešimą. Giminingas žodis common reiškia padaryti bendru. Taigi galima būtų teigti, kad komunikacija- tai bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais.
Galima rasti įvairiausių komunikacijos savokos apibūdinimų. Štai Dance (1970) savo darbe pateikė net 95 komunikacijos apibrėžimus. Anot jo komunikacija-tai bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais. Arba komunikacija – pasikeitimas prasme tarp individų, naudojant bendrą simbolių sistemą.
John Feske, Viskonsino-Madisonos universitetyo (JAV) Komunikacijos skyriaus profesorius komunikaciją apibūdina kaip pokalbį, televiziją, informacijos platinimą literatūros kritiką ar pan.
Kitų autorių nuomone:
Komunikacija – tai bendravimo, keitimosi patyrimu, mintimis, išgyvenimais procesas (Railienė, 1996).
Komunikacija – dvišalis veiksmas, tai bendravimo, keitimosi informacija procesas visuomenėje, kuris realizuojamas kalboje ištartu ar parašytu tekstu (Jansone, 1997).
Komunikacinis procesas – tai nustatymas, ar informaciją siuntėjas ir gavėjas suvokia tapačiai, ar skirtingai (Baker, 1991).
Komunikacija – tarsi organizacijos kraujas, ir jo trūkumas ne vienai iš jų sukėlė panašius požymius kaip kraujo apykaitos sutrikimas organizmui. Be efektyvaus komunikavimo organizacijoje darbo sėkmė, tinkamas darbuotojų motyvavimas yra negalimi. Tik tiksli, efektyvi dalykinė komunikacija lemia organizacijos vystimąsi. Jos dėka organizacijos nariai gali suvokti savo organizacijoje vykstančius procesus, pasijusti šios organizacijos dalimi ir jausti atsakomybę už savo veiklą (Stoner, Freeman, Gilbert, 1999).
Apžvelgus įvairių autorių nuomones, išvedant komunikacijos sampratą, galima daryti išvadą, kad nėra vienos konkrečios jos sampratos. Komunikacija – tai tarsi savaime suprantamas reiškinys, kuriame gausu įvairių detalių ir subtilybių. Dėl tokio plataus spektro komunikaciją sudarančių dalių, yra sunku sudaryti vienareikšmę jos sampratą.2. KOMUNIKACIJA GRUPĖSE
2.1 GRUPĖS SAMPRATA
Efektyvi komunikacija galima tada, kai yra dvipusis procesas su gryžtamuoju ryšiu. Vadinasi, norint, kad šis procesas vyktų reikalingos mažiausiai dvi komunikuojančios pusės. Norėdami komunikuoti žmonės dažniausiai jungiasi į grupes. Juk vienatvė dažnai slegia, o ir pasiekti dirbant, ir bendraujant su kitais galima daugiau.
Šiandieninėje visuomenėje dauguma žmonių priklauso kokiai nors grupei – šeimai, draugų kompanijai, darbo kolektyvui, įvairiems klubams, partijoms, ir t.t. Grupe galima laikyti bet kurią žmonių bendriją, kurios narius vienija koks nors bendras požymis ir kurie yra įsitraukę į bendrą veiklą. Grupė nuo paprasto žmonių susibūrimo skiriasi ir tuo, kad jos narius sieja bendravimo normos ir tikslai, tam tikra grupės struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt. „Grupė – tai žmonių bendrija, kurios narius sieja koks nors bendras požymis (bendra veikla, tarpusavio santykiai, bendri interresai, priklausymas tai pačiai organizacijai)“.(Misevičius V., Urbobienė R. Dalykinio
bendravimo pagrindai, 176p.)
Grupės nariams bendraujant, atliekant užduotis, derinant tarpusavio veiksmus, susiformuoja tam tikras elgesio būdas, kuriamos elgesio normos, kurios ilgainiui darosi vis aiškesnės. Šios normos ne visada sutampa su visuomenėje priimtomis etikos normomis. Be to, grupės elgesio normos skiriasi įsisąmoninimu: kai kurios elgesio taisyklės gali būti dažnai deklaruojamos ir pabrėžiamos, o kitos, tik numanomos, nors grupei galbūt ir labai reikšmingos.
Kad susidarytų grupė, turi užsimegzti psichinis kontaktas tarp būsimų jos narių. Pirmasis psichinio kontakto aktas – tai suinteresuotumas kitu nariu. Suinteresuotumas gali būti abipusis, bet gali būti ir vienpusis. Susidomėjimą gali sukelti žmogaus išorė, jo žinios, intelektas ir t.t. Kilus tokiam susidomėjimui, siekiama pažinti kitą individą, išsiaiškinti suinteresuotumo juo priežastis, pripažinti šį suinteresuotumą įdomų, prasmingą ir leistiną. Užsimezgęs psichinis kontaktas dar netampa pastoviu santykiu, bet yra jo sąlyga ir būtinas elementas. Jeigu individui trūksta tiesioginių, pastovių asmeninių kontaktų, jis pergyvena socialinę izoliaciją ir vienišumą.
2.2 GRUPIŲ RŪŠYS
Pagal grupėje susidariusių santykių tarp atskirų grupės narių pobūdį skiriamos formalios ir neformalios grupės. Kai kas jas dar vadina oficialiomis ir neoficialiomis grupėmis, tačiau labiau paplitę yra pirmieji pavadinimai.
Formali grupė – tai grupė, sudarytas pagal tam tikras taisykles kokiems nors uždaviniams įvykdyti (laivo įgula, darželinukų grupė, planavimo skyrius organizacijoje ir t.t.). Tokių grupių struktūra numatoma iš šalies.Tokios grupės yra specialiai kieno nors sudaromos pagal aukštesnėse instancijose nustatytą tvarką (etatų sąrašą, taisykles, organizacijos nuostatus ir t.t.). formalių grupių organizacijos taisyklėse dažniausiai numatomos ir atskirų grupės narių oficialios rolės, kurias jie turės atlikti, ar tam tikri dalykiniai santykiai tarp grupės narių.