5-6 klausimai. KOOPERATYVŲ ATSIRADIMO APLINKYBĖS LIETUVOJE
Pirmieji kooperacijos žingsniai Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918)
Kooperatyvai, pagrįsti ročdeiliečių principais, Rusijos imperijoje ėmė steigtis XIXa. antrojoje pusėje. Tai nereiškia, kad nebuvo imtasi šio reikalo (minėjome žvejų, medžiotojų arteles), bet tai buvo toli gražu iki ročdeiliečių apgalvotos kooperacinės veiklos programos. Tos artelės – tai tik bendras darbas, Jie nieko nežinojo apie kooperacinės veiklos principus ir jų pritaikymą darbe. Rusijoje, kaip paprastai, gerai idėjai paremti trūko išmanančių žmonių ir valstybės paramos. Nepaisant to, kooperatyvai kūrėsi. 1898 metais Maskvoje jau įkurta Vartotojų draugijų sąjunga, o XXa. pradžioje – Centrinė linų augintojų draugija. Tiek viena, tiek kita jungė daug kooperatyvų.
XIXa. viduryje kooperacinis judėjimas labai smarkiai išaugo Vokietijoje. Čia kūrėsi valstiečių, amatininkų, žvejų, smulkių prekybininkų ir verslininkų realizavimo, tiekimo, kredito, gamybiniai bei vartotojų kooperatyvai. Pvz.: Hamburgo vartotojų bendrovė “Gamintojas” tuo metu turėjo apie 200 krautuvių ir apie 100 000 narių. Kooperatyvo krautuvės klestėjo, nes nariai jomis pasitikėjo ir pirko tik jose. Didelę reikšmę turėjo ročdeiliečių principas, kad kooperatyvo narys pirktų tik savo parduotuvėje. Taip buvo palaikoma prekybos apyvarta, o gautas pelnas vėl grįždavo kooperatyvo nariams, jį dalijantis pagal pirktų prekių skaičių. Vokiečių, danų, airių patyrimas ir darbai dažnai būdavo nušviečiami to meto laikraščiuose ir knygose. Spauda, plintant kooperatinam judėjimui, atliko aktyvų propaguotojo vaidmenį.
Reikia pažymėti ir didelį lietuvių spaudos darbą aiškinant, kad yra kooperatyvai ir kaip juos kurti. Juk valstiečiams buvo būtina gauti gerų prekių už teisingą kainą. Bet tai galima pasiekti tik kooperatyve, nustumiant į šoną prekeivius, besistengiančius išplėšti kuo didžiausią kainą, sukaupti sau didžiausią pelną. XIXa. pabaigoje ryžtingą poziciją užėmė ”Aušra” ir “Šviesa”. Pavartę XIXa. pabaigos negausią lietuvių spaudą, matome, kad joje daug vietos skirta ekonomikai apskritai ir kooperacijai konkrečiai.
Kooperacinis judėjimas plėtėsi toliau. 1895m. jau įkurtas Tarptautinis kooperacijos aljansas, atsirado tarptautiniai kooperatyvai. To meto viso pasaulio spauda labai daug rašė apie teigiamus kooperacinio judėjimo pavyzdžius Airijoje. Kaip kooperatyvų darbą plėtoti valstybės mastu, rašė žymus airių visuomenės veikėjas J.Raselis. Jo knygą 1917m. Šalčius išvertė ir išleido Petrapilyje.
Pirmieji Lietuvos kooperacijos žingsniai buvo atsargūs: trūko patyrimo, išmanančių darbą žmonių (XIXa. tai būdinga visoms šalims), bet svarbiausia – nepalanki valdžios pažiūra į bet kokių organizacijų kūrimąsi bei jų veiklą. Biurokratinė caro valdininkija bet kurioje veikloje įžvelgė priešus ir neduodavo leidimo kurtis, o jeigu duodavo – tai sekdavo, trukdydavo, persekiodavo aktyvesnius veikėjus. Be to, dar vienas specifinis dalykas – tai tvirtos žydų pozicijos prekybos sferoje, kurios jie nenorėjo užleisti.
Ročdeiliečių priimti kooperacijos principai (šiek tiek patobulinti) buvo naudojami visose valstybėse. Jie nusakė pagrindinę kooperacijos esmę. Vis dažniau taikoma dar viena kooperatyvams labai naudinga ročdeiliečių nuostata, būtent – dalijantis pelną atsižvelgiama į tai, kiek bet kuris kooperatyvo narys pirko prekių savo parduotuvėje. Jei pirko daugiau – gauna didesnį pelno procentą, jei mažiau – mažesnį. Tai buvo vienas iš teigiamų kooperatyvų veiklos faktorių, turintis didelę reikšmę jų stiprėjimui.
XIXa. Europoje atsirado įvairiausio profilio kooperatyvų, apimančių visokiausius veiklos barus. Be tradicinių vartotojų ar kredito kooperatyvų, kūrėsi ir kiti, kokius tos vietos gyventojai laikė būtinais.
Kooperacija – tai ne tik gamyba, prekyba, rinka, teisinga kaina, gera prekė ir pelnas. Kooperacija – tai priemonė, tai kelias gerinti švietimą, kelti kultūrą, o drauge ir tautos gerovę. XIXa. gale atsirado kooperatyvų D.Britanijoje, Airijoje ir kitose šalyse, buvo statomi kooperatyvams priklausantys namai, kuriuose buvo įrengiamos susirinkimų salės, bibliotekos, mokyklos ir kt. Kooperacija atvėrė visas galimybes liaudies švietimui ir taip kėlė tautos kultūrą.
O kaip šie klausimai buvo sprendžiami Lietuvoje?
Kaip anksčiau minėjome, caro valdžia buvo bet kurio pažangaus judėjimo žlugdytoja ir persekiotoja. Nesvarbu, ar tai buvo ūkinė, ar kultūrinė, ar pagaliau kooperatinė veikla, viskas sukeldavo valdžios antagonizmą ir priešiškumą. Be to, vartotojų kooperatyvai, kurių ne tik pelnas, bet it egzistencija priklausė nuo sėkmingos prekybos, visur susidurdavo su žydais, užėmusiais tvirtas pozicijas. 1897m. žydai sudarė 39,6 proc. Visų Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų. Toks didžiulis procentas žydų, turinčių ilgametį patyrimą prekyboje, taip pat nepalengvino sąlygų kurtis vartotojų kooperatyvams, mėginant kooperacinę veiklą perkelti į prekybą. Šių sunkumų nutylėjimas būtų istoriškai neteisingas, nes rinka visuomet buvo ir bus kovos arena, iš kurios lengvai nepasitrauks tas, kuris jau įsitvirtino, ir į kurią visuomet skverbsis naujos
jėgos, tikėdamosi pasisekimo.
To meto Lietuvos spaudoje randame nemažai straipsnių, nušviečiančių šias sąlygas. Štai ką rašė “Šaltinis” (1908m. Nr3): “Mūsų miestai ir miesteliai pilni krautuvių su visokiomis prekėmis. Nėra tos gatvės ar žydo trobos, kad nebūtų mažos krautuvės. Kiekvienas žydas, norėdamas gauti daugiau pelno, ėmėsi pardavinėti sugedusiais ir netikro svorio prekes”. Tai ir kiti šaltiniai rodo, jos vyko arši konkurencinė kova tarp žydų prekybininkų ir naujai besikuriančių kooperatyvų. Gal šios sąlygos nulėmė, jog Lietuvoje pirmiausiai ėmė kurtis kredito kooperatyvas – skolinamoji bendrovė. Toks kooperatyvas buvo įsteigtas 1877m. Pabiržėje. Iki Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918) kredito kooperatyvų skaičius pasiekė 207 ir turėjo 88 000 narių. Pagal to meto bendrą ekonominį pajėgumą jų veikimas buvo gana aktyvus. Jie turėjo 6 300 000 rublių indėlių ir buvo išdavę 6 800 000 rublių paskolų. Pirmas pasaulinis karas tą darbą sužlugdė.