Turinys
ĮVADAS
1. EUROINTEGRACIJA IR SOCIALINĖ RAIDA
2. EUROINTEGRACIJA IR TEISINĖS BEI ADMINISTRACINĖS PRIEMONĖS
3. SOCIALINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS
3.1. Socialinės apsaugos koordinavimas ir derinimas
3.2. Privalomų socialinės apsaugos koordinacijos Reglamentų taikymo pasekmės Lietuvai
3.3. Europos Sąjungos socialinės politikos dokumentai
3.4. Europos Sąjungos socialinės politikos nuostatų rekšmė Lietuvai
4. ĮSIDARBINIMO LAISVĖ, DARBO SANTYKIAI IR DARBO SĄLYGOS
4.1. Įdarbinimas lygiateisiais pagrindais
4.2. Reikalavimai dėl darbo santykių ir sąlygų
4.3. Teisinės ir administracinės darbo santykių reguliavimo pasekmės
5. LYGIŲ VYRŲ IR MOTERŲ GALIMYBIŲ ĮGYVENDINIMAS
6. ĮŠVADOS IR SIŪLYMAI
LITERATŪRA
Įvadas
Temos aktualumas. Lietuvoje gyvenimo lygis yra gana žemas, daug žmonių yra bedarbiai. To pasekoje sumažėja socialinis apsaugos lygis. Išsilavinimo galimybės prieinamos ne kiekvienam, žemas paauglių užimtumas skatina juos nusikalsti. Taip pat sveikatos paslaugų kokybė nėra pati geriausia. Tie, kieno mažos pajamos, negali įsigyti gydymui reikalingų medikamentų.
Problema. Neturintis darbo, o kartu ir mažiai užimti paaugliai tampa nusikalteliais. Daugelis žmonių negali tinkamai išsigyditi, nes kai kurie medikamentai yra brangūs. Blogas profesinis parengimas mažina atlikto darbo kokybę. Dėl darbo stokos visuomenės grupių apsauga yra pažeidžiama.
Tikslas. Išnagrinėti socialinius pasikeitimus įstojus į ES.
Uždaviniai. Ištirti:
1) kaip pasikeis socialinė padėtis, Lietuvos žmonių gyvenimo kokybė ir pagrindiniai socialinės raidos veiksniai, tokie kaip gyvenimo lygis, užimtumas, išsilavinimo galimybės, saugumas, sveikatos paslaugų kokybė bei prieinamumas ir t.t.;
2) kokių teisinių bei administracinių priemonių šalis turės imtis dėl Europos Sąjungos keliamų reikalavimų socialinei sferai, taip pat kokios galimos šių priemonių finansinės pasekmės.
Objektas. Socialinė žmonių padėtis.
Tyrimo metodas. Literatūros analizė.
Hipotizė. Geresnė socialinė padėtis pagerinis gyvenimo kokybė.
1. EUROINTEGRACIJA IR SOCIALINĖ RAIDA
Socialinės integracijos pasekmės daugiausia yra išvestinės iš ekonomimių. Todėl norint jas numatyti, pirmiausia reikia turėti kuo patikimesnę ekonominių integracijos pasekmių analizę. Visiškai aišku, kad jungimasis į bendrają Europos rinką reiškia rimtą Lietuvos ūkio restruktūrizavimą. Norėdami sėkmingai konkuruoti bendroje ekonominėje erdvėje, turėsime atsisakyti vienų veklos sferų ar jas radikaliai sumažinti ir išplėtoti kitas. Tikriausiai dar didesnę vietą šalies ūkyje užims paslaugų sektorius. Taigi keisis užimtumo struktūra, dalis dirbančiųjų neteks tradicinių darbo vietų ir pajamų iš jems įprastos veiklos, bus priversti prisitaikyti ir persikvalifikuoti. Tai vienuose regionuose bei veiklose gali padidinti nedarbą ir skurdą, tačiau kitur ženkliai pakelti gyvenimo lygį, sulyginti apmokėjimą už darbą ir verslo pajamas su Europos standartais.
Laisvo darbuotojų judėjimo reikalavimas gali turėti pasekmių, išplaukiančių iš ekonominių realijų, pirmiausia iš ekonominio išsivystymo ir gyvenimo lygio skirtumų.
Viena iš tokių pasekmių – pigios darbo jėgos pasiūla iš naujai įstojusių šalių, nes panaikinami visi barjerai ieškoti darbo bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Sąjungos valstybių vyriausybės ir jų profesinės sąjungos derybose dėl įstojimo gali baimintis šio reiškinio. Vis dėlto, ekspertų nuomone, prognozuoti darbo jėgos antplūdį į dabartines Europos Sąjungos valstybes būtų klaidinga. Pateikiami faktai, kad netgi liberalizavus migraciją iš Lenkijos, Čekijos,Slovakijos, Vengrijos, atvykstančiujų labai nepadaugėjo, o migracija iš Lenkijos 1990-aisiais buvo netgi mažesnė negu 1980-aisiais. Galima manyti, kad nebus didelio migracijos srauto ir iš Lietuvos. Tačiau tikėtinas ‚protų nutekėjimo‘ iš Lietuvos reiškinys, nes daugeliui intelektualių veiklų šalyje gali nelikti vietos ar sąlygų.
Kalbant apie darbo jėgos migraciją, reikia turėti galvoje, kad Europos Sąjunga gali sustiprinti reikalavimus dėl imigravimo ir darbo Lietuvoje asmenims iš trečiųjų valstybių. Praktiškai turės būti taikomi tie patys standartai, kokie galioja Europos Sąjungos valstybėse trečiųjų šalių atžvilgiu.
Norėdama išvengti nelygios konkurencijos, Europos Sąjunga gali būti linkusi reikalauti iš besikreipiančių dėl narystės šalių pakelti jose atlyginimą ir socialinių išmokų lygį, taip pat sureguliuoti darbo rinką. Didelis skirtumas tarp darbo našumo valstybėse narėse ir pretendentėse sudaro potencialų pavojų pastarųjų darbo rinkai. Aukšti privalomi atlyginimai ir socialinės garantijos pabrangintų darbo jėgą tiek, kad ji būtų neįperkama potencialiam darbdaviui, todėl padidėtų nedarbas. Stojančios šalys tikriausiai stengsis išsaugoti jų darbo rinkos specifiką ir reikalauti pereinamo laikotarpio neišvengiamam susiderinimui.
Norint bent kiek įvertinti, kaip galėtų klostytis adaptavimosi prie bendros rinkos procesas, itin svarbu atlikti ne tik viso ūkio, bet ir atskirų jo sektorių plėtros perspektyvų analizę. Nuo to, kaip įvertinsime galimą Lietuvos vietą Europos Sąjungos ūkyje,
šalies pramonės, žemės ūkio, paslaugų ir kitų sektorių perspektyvas, priklausys ir socialinės Lietuvos žmonių ateities įvertinimas. Ypač svarbūs čia yra Lietuvos žemės ūkio perspektyvų bendrosios rinkos kontekste tyrimai. Dabartinis užimtumo lygis žemės ūkyje ir jo efektyvumas vargu ar suderinami su eurointegracija. Kitas svarbus sektorius – Lietuvos energetika. Ignalinos atominės elektrinės uždarymas – ne tik ekonominė, bet ir rimta socialinė problema, gresianti nemažo regiono nuskurdimu.
Deja, pagrįstos ir visapusiškos Lietuvos ūkio perspektyvų analizės dėl eurointegracijos šiuo metu neturime. Todėl nėra pakankamai tvirto pagrindo daryti pagrįstų išvadų apie socialines eurointegracijos pasekmes žmonių gyvenimo kokybei. Tačiau jau dabar galima numatyti, kad intensyvių socialinės apsaugos priemonių pareikalaus restruktūrizavimo procese atsirandantis nedarbas, ypač kaime, kuriame reikės imtis papildomų priemonių.
Kita vertus, Lietuvos narystė Europos Sąjungoje gali paskatinti racionalių socialinės gerovės programų atsiradimą ir įgyvendinimą, juo labiau, kad minėtas, nors ir skausmingas, ūkio restruktūrizavimas pagaliau turi suteikti šaliai ekonominės plėtros pagreitį, leidžiantį įgyvendinti minėtas programas.
Lietuva gali sėkmingai pasinaudoti Europos struktūrinių fondų, tarp jų ir Socialinio fondo lėšomis. Pastarasis fondas veikia Europos Bendrijos steigimo sutarties 123 straipsnio pagrindu. Fondas „siekia palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje, padėti prisitaikyti prie gamybos sistemų ir pramonės pokyčių, ypač profesinio rengimo ir perkvalifikavimo būdu“. Valstybės narės, kurių BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra gerokai mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį, gali naudotis šio fondo lėšomis. Lietuva, įstojisi į Sąjungą, be abejo, būtų viena iš tokių šalių.
Vertinant eurointegracijos pasekmes, tolesniuose tyrinėjimuose būtų labai naudinga išnagrinėti procesus, vykusius jungiantis į Sąjungą palyginti neturtingoms valstybėms, tokioms kaip Graikija ar Portugalija. Taip pat būtų labai vertinga Vokietijos Rytų žemių patirtis: jos atsidūrė Europos Sąjungoje iš karto, be ilgo parengiamojo laikotarpio. Be to, Lietuva, matyt, nebus pirmoji iš stojančių į Sąjungą valstybių, todėl pastarųjų patirtis, kai tik ji atsiras, turės būti Lietuvos atidžiai stebima.
2. EUROINTEGRACIJA IR TEISINĖS BEI ADMINISTRACINĖS PRIEMONĖS
Vienas svarbiausių veiksnių, sąlygojančių eurointegracijos reikalavimus socialinei sferai, yra fundamentalus laisvo darbuotojų judėjimo principas. Jis sudaro vieną iš keturių Europos Sąjungos vidaus rinkos atramų (šalia laisvo prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo). Laisvo darbuotojų judėjimo principas įteisintas Europos Bendrijos steigimo sutarties 48 ir 49 straipsniuose, jo taikymą reguliuoja atitinkami valstybėms narėms privalomi Reglamentai ir Europos Teisingumo teismo sprendimai.
Europos Bendrijos steigimo sutarties 48 straipsnyje sakoma, kad „Bendrijoje turi būti garantuota darbuotojų judėjimo laisvė“. Šiai laisvei užtikrinti turi būti panaikinta „bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl jų pilietybės, kai tai susiję su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis“. Sutarties straipsnis suteikia teisę bet kurios valstybės narės piliečiui įsidarbinti kitoje valstybėje narėje, laisvai tuo tikslu judėti valstybėse narėse; jam turi būti taikomi tokie pat darbo santykių reguliavimai, kaip savos valstybės piliečiui. Pagal tos pačios sutarties 49 straipsnį, bet kokie nacionalinės teisės arba dvišalių bei daugiašalių susitarimų nustatyti laisvo darbuotojų judėjimo ar kitų valstybių narių piliečių darbo teisių apribojimai, lyginant su savos valstybės piliečiais, turi būti naikinami. Be to, reikalaujama sukurti tokį mechanizmą, „kuris leistų pasiūlymus ir prašymus įdarbinti ir pasiūlą bei paklausą darbo rinkoje taip subalansuoti, kad įvairiuose regionuose ir pramonės šakose būtų išvengta rimtos grėsmės gyvenimo ir įdarbinimo lygiui.“
Europos Bendrijos steigimo sutartis numato ne tik vienodą darbo santykių teisės taikymą saviems ir kitų valstybių narių piliečiams, bet ir iš to išplaukiantį vienodą socialinės apsaugos teisės taikymą bei įgytų socialinės apsaugos teisių išlaikymą migruojant. Šios sutarties 51 straipsnis įpareigoja Tarybą nustatyti „socialinės apsaugos priemones, reikalingas darbuotojų judėjimo laisvei palaikyti“ ir „sukurti garantijų sistemą darbuotojams migrantams bei jų išlaikytiniams…“
Taigi laisvo darbuotojų judėjimo principo įgyvendinimas reikalauju pirmiausia imtis reikiamų teisinių bei administracinių priemonių tokiose srityse kaip darbo santykiai ir socialinė apsauga. Bandysime išnagrinėti šių priemonių pobūdį ir jų pasekmes Lietuvos socialinei apsaugai bei darbo santykių sferai.
3. SOCIALINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS
3.1.Socialinės apsaugos koordinavimas ir derinimas
Socialinės apsaugos koordinavimo būtinybė kyla iš jau minėto Europos Bendrijos steigimo sutarties reikalavimo įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą. Priemonių, kurių reikalauja imtis sutarties 51 straipsnis, pagrindinis tikslas yra tas, kad migruojantys
vienos valstybės į kitą darbuotojai neprarastų įgytų socialinės apsaugos teisių. Deja, taikant vien nacionalinius įstatymus, laisvam darbuotojų judėjimui gali būti sudaromos šios kliūtys:
• Nacionaliniai įstatymai paprastai pripažįsta saviems piliečiams kitokias socialinės apsaugos teises negu užsieniečiams;
• Socialinės apsaugos išmokos mokamos tik reziduojantiems šalyje asmenims, tuo trukdant darbuotojui grįžti į gimtąją šalį „parsinešant“ įgytas teises;
• Socialinės apsaugos išmokos apskaičiuojamos atsižvelgiant tik į skaičiuojančios šalies draudimo (gyvenimo) laikotarpius.
Šioms kliūtims pasalinti buvo priimtos tarptautinės socialinės apsaugos taisyklės. Jos remiasi prezumpcija, kad darbuotojas vengs vykti į užsienį, jei dėl to praras bent dalį socialinės apsaugos teisių. Ši prezumpcija tam tikra prasme abstrakti: darbuotojai gali nežinoti ar nepaisyti, ką jie praranda socialinės apsaugos srityje dėl migracijos (pvz., dėl pensijų tai gali paaiškėti po daugelio metų). Tačiau vis dėlto tai nepateisinimas panaikinti migruojančių darbuotojų diskriminavimą. Kadangi išspręsti šių problemų nacionalinės teisės priemonėmis negalima, buvo priimti privalomi valstybėms narėms dokumentai: Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, taip pat Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Reglamentai yra aiškaus koordinuojančio, o ne derinančio (harmonizuojančio) pobūdžio: jie nekelia jolių reikalavimų nacionalinės teisės (nacionalinės socialinės apsaugos sistemos, jos išmokų lygio) pakeitimui, jie reikalauja tik išspręsti transnacionalinius klausimus, kad būtų apgintos migruojančių darbuotojų teisės.
3.2.Privalomų socialinės apsaugos koordinacijos