TURINYS
ĮVADAS 3
1. HENRIS FAYOLIS – KLASIKINĖS TEORIJOS ATSTOVAS 4
2. SPECIALIOS ADMINISTRAVIMO FUNKCIJOS PAGAL H. FAYOLĮ 5
2.1. Specialiųjų funkcijų apžvalga 5
3. BENDROSIOS (ADMINISTRAVIMO) VALDYMO FUNKCIJOS 6
3.1. Numatymas 7
3.2. Organizavimas 9
3.3. Vadovavimas 10
3.4. Koordinavimas 12
3.5. Kontrolė 12
4. H. FAYOLIO VALDYMO PRINCIPAI 13
4.1. H. Fayolio valdymo principų apžvalga 14
IŠVADOS 21
LITERATŪRA 22
ĮVADAS
Valstybės valdymo klausimais pradėta domėtis labai anksti. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikytis vieningos politikos, nustatyti bendras taisykles jos tarnautojams, parinkti reikiamos kvalifikacijos asmenis. O tai sudarė prielaidas apmąstyti esamas veiklos organizavimo problemas. Taip atsirado pradinė valstybės tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybės valdžios įgyvendinimą.
XX amžiaus pradžioje jau buvo daugybė kapitalistinių pramonės įmonių, kuriose kilo panašių valdymo problemų kaip ir valstybės įstaigose. Natūralu, kad tarp stambių įmonių valdytojų buvo tokių, kurie bandė perteikti sukauptą valstybės įstaigų valdymo patyrimą. Vienas iš jų buvo Henry Fayolis (1841 – 1925).
Šio darbo tikslas yra apžvelgti H. Fayolio bendrus vadybos principus, skirtingas vadovo funkcijas, jo indėlį į vadybos mokslą, susipažinti su jo idėjomis, kurios buvo taikytos pirmiausia praktiškai, o vėliau išdėstytos moksliniuose darbuose. Tos idėjos buvo grindžiamos komandinės grandinės, koordinavimo, organizacijos schemų, kontrolės, prognozavimo ir planavimo 10 metų laikotarpiui principais. Savo vadybos metodus H. Fayolis išbandė per 20 praktinės veiklos metų ir tik tuomet išdėstė juos savo veikaluose.
1. HENRIS FAYOLIS – KLASIKINĖS TEORIJOS ATSTOVAS
Mokslinis valdymas sėkmingai padėjo tobulinti žemesniųjų vadovavimo grandžių darbą. Netrukus buvo susidomėta ir aukštesniųjų grandžių veikla bei jos gerinimo galimybėmis. Tačiau paaiškėjo, kad trūksta žinių šioje srityje, kadangi nėra įvairių lygių vadovų veiklos tobulinimo koncepcijų.
Tokią koncepciją sukūrė Henris Fayolis ( 1841 – 1925), tuometinės stambios Prancūzijos anglies kasyklos vadovas. Jis paprastai yra vertinamas kaip klasikinės vadybos mokyklos įkūrėjas. Nes jis ne tik pirmasis tyrinėjo vadovų elgesį, bet ir pirmasis tai susistemino. Fayolis tikėjo, kad puiki valdymo praktika turi tam tikrų bendrų bruožų, kuriuos galima identifikuoti ir nagrinėti. Klasikinės organizacijos teorija: ankstyvasis Henrio Fayolio mėginimas įvardinti principus ir įgūdžius, lemiančius valdymo efektingumą.
H. Fayolis padėjo išgelbėti savo stambią ir strategiškai svarbią kalnakasybos kompaniją nuo bankroto ir pavertė ją ekonomiškai stabilia ir techniškai pažangia įmone. Jis priklausė kompanijos direktorių tarybai iki pat savo mirties 1925 m.
Jo knyga „ Pramoninis ir bendrasis administravimas“ buvo savalaikė ir tokia populiari, kad H. Fayolį imta vadinti naujosios vadybos teorijos pradininku. Savo knygoje H. Fayolis aptarė šiuos klausimus: 1) vadovų mokymo svarbą; 2) vadovų funkcijas; 3) vadybos principus.
H. Fayolis teigė, kad visi vadovai atlieka vienus ar kitus veiksmus, nelygu kokios jų pozicijos valdymo hierarchijoje. Žemesniąjai vadovavimo grandžiai paprastai tenka atlikti techninius veiksmus, pavyzdžiui gaminti. Aukštesnioji grandis paprastai planuoja, organizuoja, vadovauja, kontroliuoja. Taigi, kintant vadovavimo pozicijai, kinta ir jos funkcijos.
Kyla klausimas, kaip vadovas įvaldo šias funkcijas? Anksčiau buvo teigiama, kad vadovas turi jų išmokti darbo proceso metu. Tačiau H. Fayolis siūlė pirmiausia suteikti darbuotojui reikalingų žinių iš konkrečios srities, mokyti atlikti tam tikrą veiklą, o tik po to leisti taikyti žinias praktikoje. Ši H. Fayolio pozicija paskatino vadybos mokyklų kūrimąsi.
Savo tikėjimu moksliniais metodais Fayolis primena amžininką Taylorą. Tačiau, jei Tayloras labiausiai domėjosi organizavimo funkcijomis, tai Fayolį domino visa organizacija. Daugiausiai dėmesio jis skyrė valdymui, nes jam atrodė, kad tai labiausiai apleista verslo operacija.
2. SPECIALIOS ADMINISTRAVIMO FUNKCIJOS PAGAL H. FAYOLĮ
Anot Fayolio administravimą sudaro 6 specialios funkcijos, kurios koordinuojamos per administraciją:
techninė – tai produkcija, gamyba, apdirbimas;
komercinė – tai pirkimai, pardavimai, mainai;
finansinė – tai kapitalo įsigijimas ir naudojimas;
apsaugos – tai nuosavybės bei asmenų apsauga;
buhalterinė – tai apskaita, statistika, inventorizacija, įkainojimai, žiniaraščiai;
administracinė – numatymas, organizavimas, vadovavimas, derinimas, kontrolė.
Kiekviena įmonė, paprasta ar paini, maža ar didelė, turi šias funkcijų grupes. Toliau panagrinėsime šias funkcijas bendrais bruožais.
2.1. Specialiųjų funkcijų apžvalga
Techniškoji funkcija. Techniškoji darbo dalis užima nemaža vietos įmonės gyvavime. Žinome, kad techniškas medžiagos apdirbimas, gautosios medžiagos fabrikacija ir transformacija į prekes, pramonės gaminius turi būti atlikta; kitaip mes negalėtumėme reikalingų materialinių daiktų pasigaminti. Tačiau vien techninė funkcija nėra galutinis ir lemiantis vaidmuo įmonės gyvenime. Pačiai įmonei yra
svarbu taip pat gavimas, įvairios medžiagos, pardavimas pagamintų prekių, atskaitomybė ir t.t.
Komercinė funkcija. Komercinė funkcija yra ne mažiau reikalinga įmonei nei techninė funkcija, kadangi įmonė gali gyvuoti tik tada, kada jos pagamintos prekės parduodamos. Jei prekių niekas neperka arba per mažai perka, tai pramonei yra krizė ir pražūtis. Todėl svarbu yra prekes ne vien gerai gaminti, bet taip pat ir tinkamai jas į apyvartą paleisti. Mokėjimas savo laiku parduoti yra didelė prekybos ypatybė, kuri reikalauja pažinti prekių rinką, žinoti konkurentų jėgas, gerai numatyti savo prekių ateitį ir mokėti su kitais gamintojais ir prekybininkais susitarti.
Finansinė funkcija. Darbas, kapitalas ir gamta – trys pagrindiniai gamybos faktoriai. Prie šių trijų faktorių galima priskaityti dar ir ketvirtą – administravimą. Gamyboje mes negalime apsieiti be gamtos ir darbo. Tą patį galima pasakyti ir apie kapitalą. Kapitalas reikalingas darbininkams apmokėti, nekilnojamam ir kilnojamam inventoriui įsigyti, žaliavai nupirkti, dividentams išmokėti, pagerinimams įvesti ir t.t. Bet kurios įmonės gera eiga priklauso nuo jos finansų padėties.
Apsaugos funkcija. Šios funkcijos tikslas yra apsaugoti žmones ir turtus nuo vogimų, gaisro, vandens užliejimo, neleisti streikams įvykti ir bendrai saugoti socialinę įmonės tvarką ir šalinti visa, kas tą tvarką ardytų.
Buhalterinė funkcija. Buhalterija padeda žinoti, kokioje padėtyje yra įmonė ir kurion pusėn einama. Buhalterija turi kiekvienu laiku parodyti aiškiai ir tikrai įmonės padėtį. Gera atskaitomybė netrukdo vadovybės – direkcijos darbų ir leidžia jai savo žygius kontroliuoti.
3. BENDROSIOS (ADMINISTRAVIMO) VALDYMO FUNKCIJOS
Aukščiau aptartos atskiros įmonės funkcijos kiekviena atlieka tam tikrą, vien jai specialią pareigą. Šio funkcijos neturi reikalo nustatyti bendrąją veikimo programą, surinkti įmonės darbininkus, derinti visų pastangas į vieną tikslą. Visa tai turi atskira, vadinamoji administracijos funkcija arba, trumpai tariant, administracija. Administravimas, anot Fayolio – tai bet kokios institucijos valdymas. Jis išskyrė ir suformulavo bendrąsias administravimo arba valdymo funkcijas:
numatymą,
organizavimą,
vadovavimą,
koordinavimą,
kontrolę.
Kiekvieną iš šių paminėtų valdymo funkcijų panagrinėsime plačiau.
3.1. Numatymas
Pasak Fayolio numatymas yra valdymo dalis, kuria numatoma ir paruošiama ateitis. Numatymas įvairiausiais būdais gali pasireikšti, bet svarbiausia bus veikimo programos nustatymas.
Veikimo programa yra kartu numatytas ir siekiamas tikslas. Veikimo programa remiasi:
1) įmonės ištekliais( nekilnojamas turtas, instrumentai, kapitalas, personalas ir t.t.),
2) turiniu ir svarba esamųjų darbų ,
3) ateities galimumais, kurie dalinai priklauso nuo technikinių, finansinių, prekybinių ir kitokių sąlygų.
Veikimo programą paruošti yra vienas didesniųjų ir svarbesniųjų geros administracijos uždavinių. Kad paruošti gerą veikimo programą, vadovui reikia įdėti nemažai darbo, kadangi toje programoje turi būti numatyti kiekvienos įstaigos dalies ir kiekvieno personalo nario pareigos tai programai tinkamai įvykdyti.
Išskiriami bendri programos bruožai.
Pirma visko programa turi būti viena.. Vienu ir tuo pačiu laiku negalima taikyti daugiau kaip vieną programą; dvi skirtingos programos gali pačią įmonę subankrutuoti. Programa gali būti padalinta į daugelį dalių. Greta bendrosios programos, gali būti techniškoji, komercinė, finansinė ir t.t. arba kartu su visos įmonės programa – atskirų įstaigų programos.
Programos buvimas turi būti nuolatinis. Kadangi sunku nustatyti visiems laikams tinkančią vieną programą, tai reikai visa daryti, kad paskui vieną programą sektų kita ir kad veikimas niekad neliktų be programos.
Programa turėtų būti pakankamai lanksti įstaymo ar taisyklių ribose, kad reikalui esant ją būtų galima pakeisti, naujiems, nenumatytiems įvykiams pritaikyti. Programos savybė dar turi būti tokia, kad ji savy yra tinkama ir tikslumu pagrįsta, bent tam tikram laikui, kitaip tai nėra programa, o vien avantiūrinis arba išsvajotas tam tikras veikimo planas, kuris realybėje gal yra sunkiai įvykdomas arba per brangiai atsieina patiems vykdytojams.
Kokia nauda ar kokie nepatogumai iš programos:
1) Nustatant programą, reikia studijuoti išteklius, ateities galimumus ir būdus tikslui pasiekti. Šiuo darbu kiekvienas atneša naudos visai įstaigai ir imasi drąsos būti atsakingais už teikiamus pasiūlymus.Čia yra proga tam, kad visi ištekliai ir galimumai būtų tinkamai įvertinti, kad priemonės būtų pritaikytos siekiamam tikslui.
2) Kada kartojama programa ir jos nustatymas moko pačius programos autorius iš praėjusių metų ir visos eilės metų praeity, daug ko galima pasimokyti lyginant nustatytą ir įvykdytą programą, aiškinantis, ištiriant priežastis, dėl kurių toji programa negalėjo būti taip įvykdyta, kaip buvo numatyta.
3) Jei nėra pastovumo ir tąsos veikime, jei be tikro pagrindo keičiama orientacija, tai tas labai kenkia tiems darbams, kurie atliekami be programos.
Geros pogramos sudarymas reikalauja iš vadovaujančių asmenų:
1) Mokėjimo valdyti ir tvarkyti žmones. Programos nustatymas duoda darbo, bet paprastai nėra atlyginamas. Todėl ir
noro šiam darbui pasišvęsti nėra per daug. Priversti pavaldinius šiuo darbu užsiimti negalima, todėl vadovas turi sugebėti suinteresuoti juos, prie jo pritraukti.
2) Aktingumas. Dirbant prie programos sustatymo reikia būti nuolat aktingam; reikia domėtis įstaigos ar bent savo valdomos dalies eiga, jos uždaviniais.
3) Moralinė drąsa. Kiekvienas supranta ir praktikai tai gerai žino, kad nustatytoji programa niekad visumoje nebus įvykdyta. Numatymas nėra pranašavimas, todėl ir nieko stebėtina, kad tas, kas buvo numatyta, neįvyksta; numatymo tikslas yra kiek galint daugiau tikrumos, o mažiau nenumatytų dalykų turėti. Čia labai svarbu surasti tinkamą mastą, kadangi bailesni maža ką programoje parodys, bijodami kritikui patekti į rankas; visgi reikia žiūrėti, kad programoje būtų matyti visa aiškiai ir pagrįstai, kitaip nenumatyti ar nepasakyti dalykai gali duoti progos gimti nepasitenkinimams ir nemalonumams.
4) Gerai programai nustatyti reikia pastovumo vadovų tarpe, kadangi naujas žmogus įstaigoje negali greitu laiku tinkamai susipažinti su jos darbais, personalu ir jo darbo moraline vertybe, ištekliais, bendra organizacija ir ateities galimumais.
5) Profesinė kompetencija ir bendras darbų pažinimas. Šios ypatybės taip pat reikalingos tiek nustatant, tiek ir ją vykdant. Jei nėra programos arba ji bloga, tai reiškia, kad vadovaujantis personalas yra nevykęs. Su tuo reikia kovoti ir 1) padaryti programos numatymą privalomą, 2) duoti gerus programos pavyzdžius pačiai publikai paėmus iš gerai vedamų įstaigų, 3) apšvietime įvesti pamokų ir aiškinimų apie ateities darbų ir uždavinių numatymą.
3.2. Organizavimas
Geram valdymui įmonė turi būti tinkamai organizuota. Įmonės organizavimas reikalauja dvejopo rūpesčio: 1) materialinio organizavimo ir 2) socialinio organizavimo.
Socialinis organizavimas turi atlikti šitokį administracijos uždavinį:
1) žiūrėti, kad veikimo programa būtų rimtai paruošta ir įvykdyta;
2) žiūrėti, kad socialinis ir materialinis organizmas būtų suderinti su tikslu, ištekliais ir įmonės reikalais;
3) pastatyti vieną, kompetetingą ir atsparią direkciją;
4) kontroliuoti darbą, derinti pastangas;
5) sprendimus formuluoti aiškius, tikslius ir nedviprasmius;
6) dalyvauti gerame ir tinkamame valdininkų ir darbininkų parinkime;
7) aiškiai ir tiksliai nustatyti kiekvieno pareigas;
8) paskatinti iniciatyvos norą ir atsakomybės drąsą;
9) atlyginti teisingai ir gerai atliktus darbus;
10) sankciuonuoti paklaidas ir nusižengimus;
11) priversti saugoti discipliną;
12) žiūrėti, kad privatūs interesai būtų suderinti su viešuoju interesu;
13) ypatingą dėmesį kreipti į tai, kad įsakymus duodant nebūtų dvylipumo;
14) saugoti materialinę ir socialinę tvarką;
15) priversti visa kontroliuoti;
16) kovoti su per didele reglamentacija, biurokratiniu formalizmu, kanceliarizmu ir t.t.
Kiekvienas įmonės vystymasis ir jos socialinė organizacija priklauso tos pačios įmonės pastangoms, būtent jos sudaromajam personalui.
Įmonės veikimas eina per jos organus arba jos narius. Įmonės organas yra vien tam tikras tos įmonės organizacijos vienetas, kuriame dirba vienas ar daugiau asmenų, žiūrint to pačios įmonės didumo, jos uždavinių ir išteklių. Jei maža įmonė, organų skaičius nedidelis. Kuo labiau auga įmonė, juo didėja joje dirbančių asmenų skaičius ir kiekvienas organas turi pakankamai darbininkų jam pavestas pareigas atlikti. Vadovaujantis organas – direktorius, negali atlikti visos vadovybės darbų didelėje įmonėje, jis paprastai turi padėjėjų, patarėjų, sekretorių ir t.t., kurie atlieka daugelį darbų direktoriaus vedami. Pats vadovas – direktorius turi būti sumanus ir pasiruošęs asmuo, bet svarbiausia jo ypatybė – turi būti ne tik geras administratorius, bet turi būti specialistas tos įmonės, kurią valdo.