Įvadas
Planuodami ir organizuodami organizacijos veiklą vadovai numato, kas, kada ir kokius darbus turi atlikti, siekiant numatytų tikslų. Nepakanka koordinuoti darbinės veiklos, būtina ją skatinti, kad darbuotojai kaip galima geriau realizuotų savo potencines galimybes. Tam tikslui naudojama darbo veiklos motyvacija. Tad šio referato tikslas yra susipažinti su motyvacija ir jos teorijomis, taip pat atskleisti skirtumus, kuriuos įžvelgiau analizuodamas šia temą.
Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas yra motyvas ir kas yra motyvacija. Juvencijus Lapė ir Gediminas Navikas motyvo terminą kildina iš pracūzų kalbos žodžio „motif“, kuris reiškia priežastį, paskatą, tuo tarpu Algimantas Sakalas šią sąvoka kildina iš lotynų kalbos žodžio „movere“, kurio reikšmė yra judėti, versti. Motyvas yra sudedamoji motyvacijos dalis, nes motyvacija yra motyvų visuma. Skirtingi autoriai pateikia kiek skirtingus motyvacijos apibrėžimus. N. Paliulis ir E. Chlivickas teigia, kad „motyvacija – tai savęs bei kitų skatinimas tam tikrai veiklai, siekiant individualių bei organizacinių tikslų. Tradicinis požiūris į motyvaciją formuojamas tikint tuo, kad darbuotojai yra tik ištekliai, aktyvai, kuriuos mes turime priversti efektyviai dirbti.“ Tuo tarpu A. Šalčius rašo, kad „motyvacija – tai tam tikra individo elgsena, veiksmai, tikslinga veikla, skatinama įvairių motyvų. Motyvacijai giminingos sąvokos pažiūra ir nusistatymas, kurios taip pat aktyvina individo elgseną. Tačiau motyvacija susijusi su atitinkama situacija, o pažiūra yra pastovesnė, daro ilgalaikę įtaką. Individo pažiūra į darbą keičiasi labai lėtai, o motyvacija svyruoja priklausomai nuo susidariusios situacijos.“ Mano manymu, geriausiai apibūdina V. Legkauskas , kad „motyvacija yra vidinių procesų, skatinančių ir nukreipiančių veiklą visuma. Motyvacijos raiška yra poreikis, o pagrindinis motyvacijos klausimas – kodėl mes elgiamės taip, kaip mes elgiamės.“
Pradėjus analizuoti motyvacijas, dėmesys krypo į tai, kad skirtingi autoriai pateikia kiek kitokį motyvacijos teorijų skirstymą. N. Paliulis ir E. Chlivickas skirsto į dvi grupes :
1. Turininės motyvacijos teorijos, pagrįstos vidinių individualių paskatų indentifikaciją, kurios skatina žmones elgtis būtent taip, o ne kitaip ( tai A. Maslow, F. Gercbergo ir kt. teoretikų terminai).
2. Procesinės motyvacijos teorijos – labiau šiuolaikinės, pagrįstos visų pirmiausia žmogaus elgesiu, jo išsiauklėjimu bei žiniomis ( tai yra tikimybės teorija, sąžiningumo teorija ir Portero-Loulero motyvacijos modelis).
A. Sakalas skiria taip pat į dvi grupes, tačiau vietoj turinio motyvacijos teorijų išskiria pasitenkinimo darbu (poreikių) teorijas, kuriose akcentuojami žmonių poreikiai – tai kas motyvuoja žmones veiklai; nagrinėjami asmeniniai žmonių stimulai, tikslai, kurių jie siekia, norėdami patenkinti savo poreikius. Garsiausios ir labiausiai pripažintos yra šios poreikių teorijos:
• A. Maslow poreikių teorija,
• F. Hercbergo dviejų veiksnių teorija,
• D. MakKlelando poreikių teorija,
• K. Alderferio poreikių teorija.
Tiek būtų trumpai apie motyvacijos teorijų skirstymą, o šiame savo referate plačiau norėčiau apžvelgti Abrahamo Maslow poreikių hierarchiją.
Vienas pirmųjų mokslininkų, iš kurio darbų vadovai sužinojo apie žmonių poreikių sudėtingumą ir jų poveikį motyvacijai, buvo A. Maslow. Savo motyvacijos teorijoje jis teigė, kad žmonės turi daug įvairių poreikių, tačiau visus juos pagal svarbą galima suskirstyti į penkis lygius:
1. Fiziologiniai poreikiai.
2. Saugumo poreikiai.
3. Socialiniai-priklausomumo poreikiai.
4. Pagarba.
5. Savęs realizavimas.
Fiziologinius ir saugumo poreikius A. Maslow įvardina kaip pirminius, o socialinius-priklausomumo, pagarbos ir savęs realizavimo kaip aukštesnio lygio poreikius. Visus šiuos poreikius A. Maslow išdėstė griežtos hierarchinės struktūros būdu (į trikampę piramidę). Tuo jis norėjo parodyti, kad žemesnio lygio poreikiai veikia žmogų anksčiau, negu pradeda veikti aukštesnio lygio motyvai ir, atitinkamai, turi įtakos žmogaus elgesiui pirmiau nei aukštesnieji lygiai. Kad būtų aiškiau, turbūt reikėtų paminėti, ką kiekviena šios hierarchijos pakopų apima. Taigi, fiziologiniai poreikiai yra būtini išgyvenimui. Jie apima poreikius valgiui, vandeniui, gyvenamajam būstui ir t.t. Organizacijose jie gali būti patenkinami adekvačiu atlyginimu, geromis darbo sąlygomis. Saugumo poreikiai – apsaugančios nuo fizinių ir psichologinių sukrėtimų aplinkos poreikis bei tikėjimas tuo, kad fiziologiniai poreikiai ateityje taip pat bus patenkinti.Tai gali garantuoti draudimo, pašalpų sistema, atitinkamų salygų numatymas darbo sutartyse.Socialiniai-priklausomumo poreikiai apima meilės, prisirišimo poreikį, poreikį būti priimtam sau lygių, priklausyti kokiai tai socialinei grupei. Šie poreikiai patenkinami šeimoje, per įvairius bendruomeninius ryšius bei draugystę, bendravimą darbe. Pagarbos poreikiai apima dvi poreikių grupes – tai 1) savigarbos ir savo teigiamo įvaizdžio suformavimui bei 2) kitų pagarbai ir pripažinimui. Na ir galiausiai saviraiškos ar savęs realizavimo poreikiai – tai noras realizuoti savo potencialą, augti ir
tobulėti kaip asmenybei.