1.Organizacijos kaip tyrimo objektas
Organizacijų sociologija – tai speciali sociologinė teorija, aiškinanti organizacijų, kaip žmonių bendrijų, kūrimąsi, funkcionavimą ir plėtimąsi, toms bendrijoms įgyvendinant kokią nors programą ar tikslą bei veikiant remiantis tam tikromis procedūromis ir taisyklėmis. Organizacijų sociologijos uždaviniai: ·metodologiniai uždaviniai – org. aprašyti būtinos kategorijų ir sąvokų sistemos parengimas; ·konkretūs tiriamieji uždaviniai – individo elgesys organizacijoje, komunikacijos efektyvumas ir pan.; ·valdymo uždaviniai – vadovavimo stilius, informacijos apie organizacinius procesus apdorojimas ir pan. Natūralių org. bruožai: ·žmonių noras dalyvauti bendroje veikloje ir laisvanoriškai atlikti savo vaidmenis; ·visuotinai priimtų elgesio normų susiformavimas; ·svarbus asmens vaidmuo asociacijos struktūroje. Valdžia remiasi autoritetu; · atitinkamos narių elgesio kontrolės stoka. Dirbtinių org. bruožai: ·hierarchinė valdymo ir kontrolės struktūra; ·statusų beasmeniškumas; ·griežti valdžios ryšiai su formalių normų egzistavimu. Dažniausiai išskiriami trys pgr. termino “org.” vartojimo atvejai: 1. Org. gali vadintis dirbtinis institucinio pobūdžio junginys, skirtas vykdyti daugiau ar mažiau apibrėžtą funkciją. Org. analizuojama kaip objektas; 2. Org. suprantame kaip tam tikrą struktūrą bei ryšių tipą , kaip elementų sujungimą į visumą būdą, specifišką kiekvienam objektui. Org. tai objekto savybė, atributas; 3.Org. gali reikšti tam tikrą organizacinę veiklą, kuri apima funkcijų pasiskirstymą, nuolatinių ryšių nustatymą, koordinavimą ir pan. Org. suprantama kaip procesas. Pagr. org. apibrėžimo kryptys: 1.C.Barnard teigia, jog org. – tai tokia žmonių kooperacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitų socialinių grupių sąmoningumu, nuspėjamumu ir kryptingumu; 2 D.March ir G.Simon nuomone, org. – tai labiausiai paplitusi visuomenėje tarpusavyje sąveikaujančių individų bendrija, turinti centrinę koordinuojančią sistemą; 3.P.Blau ir W.Scott, apibūdindami susiformavusią org., teigia, jog norėdami įgyvendinti specifinius tikslus, privalo turėti formalią struktūrą; 4.A.Etzioni teigia, jog org. – tai socialinis junginys, sąmoningai sudaromas ir perdaromas siekiant specifinių tikslų. Specifiniai bruožai, atskiriantys org. nuo kitų socialinių grupių: 1.Org. – tai visų pirma socialinės grupės, orientuotos į tarpusavyje susijusių ir specifinių tikslų įgyvendinimą; 2.Org. – tai tokios grupės, kurioms būdinga didelė formalizacija.
2.Organizacijų teorijos
1. Pirmasis laikotarpis (1900-1925 m.). Priskiriamos klasikinės org. teorijos. Pagr. atstovai – A.Taylor – teorinio menedžmento pradininkas, A.Fayol – administravimo teorijos kūrėjas. A.Fayol išskyrė 14 administravimo principų: , M.Weber – biurokratinės teorijos atstovas. 2.Antrasis laikotarpis (iki 6 d.). Priskiriamos bihevioristinės ar organizacijos elgsenos teorijos, kuriose buvo suformuluoti žmogiškųjų santykių koncepcijos pagrindai. Pgr. atstovai – E.Mayo, A.Maslow, K.Lewin. 3. Trečiasis laikotarpis (6 d. – 7 d.pr.). Priskiriamos sisteminės org. teorijos ir atsitiktinumų teorija. Sisteminės org. teorijos org. analizuoja kaip sistemą, išryškinant joje du skirtingus aspektus: org. kaip uždara ir kaip atvira sistema. Atsitiktinumų teorijoje kalbama apie org. ir aplinkos ryšį, tačiau pabrėžiama situacijos įtaka šiam ryšiui. 4. Ketvirtasis laikotarpis (7 deš.vid. – iki šių dienų). Atsirado naujos org. tyrimų kryptys – org. ekologija, žinių org. Uždaros sistemos org. užsiima tik savo vidinėmis problemomis. Atviros sistemos org. orientuojasi į sąveiką su aplinka. Socialinė sistema nukreipta į žmones, jų poreikius, troškimus, elgesį. Techninė sistema apima darbo organizavimą, informaciją, biudžetą. Uždaroji techninė sistema: ·efektyvumas siejamas su stabilia aplinka, kuri arba egzistuoja pati savaime, arba sukuriama org.; ·būdinga griežta biurokratinė sistema; ·darbuotojai pripažįsta nuolatinės kontrolės ir tvarkos būtinumą; ·darbuotojai orientuojasi į ekonominius apdovanojimus ir socialines garantijas. Atviroji socialinė sistema: ·efektyvumas siejamas su greitu prisitaikymu prie aplinkos; ·kontrolei būdingas lankstumas ir demokratiškumas; ·sprendimo priėmimo procesas yra strateginio pobūdžio, sprendimai dažnai remiasi rizika ir intuicija; ·valdžios pagrindas ekspertizė ir informuotumas; ·individai turi didelę laisvę veikti ir daryti įtaką galutiniams veiklos rezultatams. Atviroji techninė sistema: ·tarpinė sistema tarp uždarosios techninės ir atvirosios socialinės sistemų; ·efektyvumo kriterijus – gamybinių išteklių naudojimas ir optimalus produkcijos bei paslaugų paskirstymas; ·puikiai suderinamas trumpalaikis ir ilgalaikis planavimas; ·derinami technologijos reikalavimai ir supanti aplinka; ·stengiamasi planuoti ir keisti aplinką su palankia kryptimi; ·org. aplinka yra valdoma; ·sprendimams įtakos turi individualūs poreikiai ir motyvai, bet įtaka priklauso nuo kompetencijos ir profesionalumo. Uždaroji socialinė sistema: ·akcentuojami tarpasmeniniai santykiai ir lojalumas; ·efektyvumo kriterijus – socialinės integracijos formavimas ir kolektyvo narių troškimas įgyvendinti org. tikslus; ·mikroklimato unikalumas; ·kontrolė remiasi grupės
normomis; ·neformalių grupių palaikymas.
3.Socialinės grupės
Visuomenė – tai skirtingų grupių – didelių ir mažų, realių ir nominalių, pirminių ir antrinių – visuma. Išskiriami trys pagr. grupės bruožai: ·tam tikra grupės narių sąveika; ·narystė – priklausymo grupei jausmas; ·identiškumas – žmonės, kurie įeina į grupę, ir kitų laikomi tos grupės nariais. Grupės funkcijos: ·socializacijos; ·instrumentinė; ·ekspresyvi grupės formavimo; ·palaikymo. Socialinių grupių klasifikacij: Nominalinės grupės. Jas išskiria tik darant statistinę gyventojų apskaitą ir todėl jas dar vadina – socialinėmis kategorijomis. Jos laikomos didelėmis socialinėmis grupėmis. Realios grupės. Jos gali būti didelės ir mažos. Taip vadinamos todėl, kad jų išskyrimo kriterijumi laikomi požymiai, kuriuos žmonės suvokia kaip realiai egzistuojančius požymius, kurių yra žymiai mažiau negu statistinių. Realių grupių tarpe išskiriami trys pgr. tipai: ·stratifikacinės – kastos, luomai, klasės; · etninės – rasės, tautos, gentys, klanai; ·teritorinės – miestiečiai, kaimiečiai. Agregatai – tai visuma žmonių išsiskiriančių tam tikrais elgesio bruožais. Pirminė grupė. Ją sudaro nedidelis skaičius žmonių, tarp kurių nusistovi tarpusavio santykiai, besiremiantys jų individualiomis savybėmis, kurios nariai susiję patvariais emociniais ryšiais. Antrinė grupė. Socialiniai santykiai yra beasmenio, vienpusio ir utilitarinio pobūdžio. Tokio tipo grupes sudaro žmonės, tarp kurių beveik nėra emocinių santykių, jų tarpusavio sąveika susijusi su tam tikrų tikslų siekimu. Tokiose grupėse daugiausia dėmesio skiriama ne asmeninėms individo savybėms, o gebėjimui atlikti tam tikras funkcijas. Maža grupė – tai nedidelė žmonių grupė, kurios nariai gerai vienas kitą pažįsta ir pastoviai tarpusavyje sąveikauja. Mažos grupės požymiai: ·ribotas narių skaičius. Ribos 2-20 žmonių. Optimali maža grupė – 7 ir mažiau žmonių; ·sudėties stabilumas, Grupės paremta narių individualumu ir nepakeičiamumu; ·vidinė struktūra. Ji apima neformalius vaidmenis ir statusus, socialinės kontrolės mechanizmą, elgesio normas; ·kuo mažesnė grupė, tuo intensyvesnė joje sąveika; ·grupės dydis priklauso no veiklos pobūdžio; ·priklausymas grupei. Mažos grupės formos: ·diada – sudaro du žmonės, tarp kurių formuojasi pastovūs tarpasmenini santykiai, kurie remiasi visų pirma jausmais – meile, neapykanta, geranoriškumu, šaltumu, pavydu, pasididžiavimu. Santykiai remiasi ekvivalentiniais mainais ir priklausomybe. ·triada – aktyvi trijų žmonių tarpusavio sąveika. Diados ir triados skirtumai: ·vieno nuomonė gali būti vienodai laikoma ir neteisinga, ir teisinga. Pirmą kartą atsiranda skaičiaus dauguma. Triadoje gimsta daugumos fenomenas, o drauge gimsta ir tikri socialiniai santykiai; ·diada labai nepatvarus junginys. Stiprūs abipusiai jausmai ir prisirišimas greitai pereina į savo priešingybę. Triada yra stabilesnė. Joje mažiau intymumo ir emocijų, bet geriau išvystytas darbo pasidalijimas. Triadoje pakaitomis visi keičiasi rolėmis ir rezultate niekas nedominuoja; ·diadoje tik viena sąveikos linija. Triadoje – keturios. 6žm.grupėje gali būti 15diadų.
4. Organizacija kaip socialinė grupė
Pagr. org. elementai: ·socialinė struktūra. Org. struktūra skiriasi pagal formalizacijos lygį. Formali socialinė struktūra – tai tokia struktūra, kurioje socialinės pozicijos ir jų tarpusavio sąveika aiškiai specializuotos ir nustatytos neatsižvelgiant į asmenines org. narių, užimančių tas pozicijas, charakteristikas. Neformalią struktūrą sudaro pozicijų ir tarpusavio ryšių, besiformuojančių asmeninių charakteristikų pagrindu ir besiremiančių prestižu bei pasitikėjimu, visuma. ·tikslai. Tikslų rūšys: 1.Tikslai uždaviniai. Šie tikslai yra prioritetiniai. Į jų įgyvendinimą nukreipta visų org. narių veikla. 2.Tikslai orientyrai – tai tikslų, įgyvendinamų per org., visuma. 3.Tikslai sistemos – tai org. siekimas išlikti savo aplinkoje, jos integracija tarp kitų org. · technologija – tai vieta, kurioje dirbamas tam tikros rūšies darbas, kur organizacijos narių energija paverčiama į medžiagas arba informaciją. Išskiriamos trys sąvokos “technologija” reikšmės: 1.technologija dažnai suprantama kaip fizinių objektų, sudarančių org. sistema; 2.technologija suprantama siaurai: tai fiziniai objektai, susieti su žmonių aktyvumu; 3.technologijos terminas vartojamas norint parodyti žinių visumą apie procesus, vykstančius tam tikroje org. veiklos srityje. ·dalyviai. Org. dalyviai – tai visuma individų, kurių kiekvienas turi turėti būtiniausių savybių ir įgūdžių, leidžiančių jam užimti tam tikrą vietą org. socialinėje struktūroje ir vaidinti atitinkamą socialinį vaidmenį. Išorinė aplinka. Kiekviena org. egzistuoja fizinėje, technologinėje, kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje. Pagr. išorės veiksniai, kurie daro įtaką org.: ·valstybė ir politinė sistema; ·rinka; ·ekonomika; ·socialiniai bei kultūriniai veiksmai; · išorinė technologija. Formali org. Kad antrinę grupę galima būtų vadinti formalia org., reikia, jog ta grupė atitiktų tam tikrus reikalavimus: ·bent du žmonės laikytų save grupės nariais; ·bent vienas tikslas būtų pripažintas kaip bendras visiems
grupės nariams; ·būtų grupės narių, kurie tikslingai dirbtų drauge ir siektų visiems svarbaus tikslo, remdamiesi oficialiomis procedūromis. Formali org.– tai grupė žmonių, kurių veikla yra sąmoningai koordinuota, siekiant bendrų tikslų arba tikslo ir tikslingai veikiant drauge. Formalios org. bruožai: 1.Ištekliai. Pagr. org. ištekliai – žmonės, kapitalas, medžiagos, technologija, informacija. 2.Priklausomybė nuo išorės aplinkos. Terminas “išorinė aplinka” apima: ·ekonomines sąlygas; ·visuomenės santykių visumą; ·visuomenės nuomonę; ·įstatymų leidybą; ·techniką ir technologiją; ·vartotojus; ·profsąjungas; ·konkrečias org. 3. Tikslinė org. Ji apima oficialių santykių, kuruos reguliuoja nuostatai, instrukcijos, taisyklės, įstatymai, techniniai normatyviai, pareigybinės instrukcijos, sistemą: ·horizontalųjį darbo pasidalijimą, horizontaliąją specializaciją; paskirstymo funkcijas tarp brigadų, skyrių, padalinių; ·pareigybinę subordinaciją, vertikaliąją specializaciją; · komunikacinę sistemą, be kurios negali vykti sėkminga bei horizontalioji, nei vertikalioji specializacija; ·įv. rūšių reguliatorius, normuojančius ir planuojančius org. veiklą. 4.Padaliniai. Padaliniai atlieka konkrečius specifinisu uždavinius ir siekia konkrečių specifinių tikslų. 5.Valdymo būtinumas. Formalios org. ypatybės: ·racionalumas; ·beasmeniškumas. Formalių org. tipai: 1.savanoriškos org. Savanoriškos org.– yra tokios, kurias asmenys pasirenka savo noru. Pagr. bruožai, būdingi savanoriškoms org.: ·org. sudaromos norint apginti bendrus jos narių interesus; ·narystė yra savanoriška; ·dėl to lyderiai gali turėti palyginti nedidelę įtaką; ·org. nesusijusios su vietiniais valstybiniais ar vyriausybiniais organais. Kas skatina žmones burtis į savarankiškas org. ?: ·bendra veikla; ·politiniai interesai; ·noras sau pagelbėti, pasidalyti savo problemomis; ·noras padėti ir padaryti kažką naudingo kitiems; ·religiniai įsitikinimai; ·noras surasti asmeninį pašaukimą. Nevyriausybinėms org. būdingi bruožai: ·formali sąranga; ·principinė nepriklausomybė nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų; ·ne pelno paskirstymas; · savanoriškumas. 2.prievartos org. Drausmė ir priežiūra yra šių uždarų org. veiklos pagrindas. Priežiūros org. tipai: · ligoninės, namai ir sanatorijos, skirtos žmonėms, kurie negali patys apsitarnauti; ·kalėjimai ir koncentracijos stovyklos, skirtos žmonėms, kurie laikomi pavojingais visuomenei; ·kareivinės, jūrų laivai, uždaros mokymo įstaigos, sukurtos tam tikram tikslui pasiekti. 3.naudingos org. Šiam org. tipui priskiriami: ·valstybinės įstaigos; ·universitetai; ·korporacijos; ·ūkinės bendrijos; ·įv. sąjungos. Neformali org. – tai spontaniškai susidariusi grupė žmonių, kurie reguliariai, betarpiškai bendrauja, siekdami tam tikrų tikslų. Svarbiausios jungimosi į neformalias org. priežastys: 1. vidinių socialinių veiksnių įtaka. Vidinių socialinių veiksnių įtaka: ·asmeniniai veiksniai, nulemiantys individo socialinį elgesį formalioje org.; ·kolektyvo socialinė psichologinė org.; ·refleksiniai ryšiai, leidžiantys kiekvienam individui savo sąmonėje imituoti kitų žmonių mąstymo logiką bei elgesį; ·neformalios org. erdvė, kurioje individo elgesys neturi socialinių prielaidų. 2.priklausomybės jausmas; 3.tarpusavio pagalba ir suinteresuotumas; 4.tarpusavio gynyba; 5.glaudus bendravimas. Neformali org. gali padėti formaliai: ·pripažinti, kad egzistuoja neformali org.ir suvokti jog ją sunaikinti reiškia pradėti formalios org. naikinimą. ·išklausyti neformalių lyderių ir šių org. narių nuomonę, bei į ją atsižvelgti. ·prieš imdamiesi bet kokių veiksmų vadovai turi pagalvoti apie jų įtaką neformaliai org. ·siekiant susilpninti neformalių org. pasipriešinimą permainoms, reikia leisti jų nariams dalyvauti sprendimų priėmimo procese. ·operatyviai pateikti informaciją ir tokiu būdu sustabdyti gandų plitimą. Organizacijose paprastai matoma demografinė jos narių sudėtis, nes kiekvieną org. gali sudaryti: · vyrai ir moterys; · jaunimas, senimas; · turtintieji šeimas ir viengungiai. Dvi pagr. mikro grupių rūšys: 1.Administracinės grupės – tai pirminiai org. padaliniai, kurie formuojami kaip tikslinės grupės, tam tikriems org. uždaviniams spręsti. 2.Socialinės, psichologinės grupės – jos sudaromos laisvų org. narių pasirinkimu. Org. patologija – org. funkcionavimo sutrikimai, jos disfunkcija. Org. patologijos formos: ·struktūros, o ne funkcijų dominavimas; ·tikslai tampa priemonėmis, o priemonės – tikslais; ·sprendžiamų problemų rato susiaurėjimas.Org. nekonkretumas pasireiškia kai siekiai, kuriuos nori įgyvendinti org. ir priemonėms, kuriomis jei įgyvendinami, gali būti nekonkretūs. Jis parodo keturis tikslų ir priemonių santykių tipus: 1.Konkretus tikslas ir konkrečios priemonės; 2.Konkretus tikslas ir nekonkrečios priemonės; 3.Nekonkretus tikslas ir konkrečios priemonės; 4.Nekonkretus tikslas ir nekonkrečios priemonės.
5.Šiuolaikinės organizacijų formos
Org. sociologijos tyrinėtojai išskiria keletą sąvokos “biurokratija” reikšmių: ·semantiniu požiūriu biurokratiją galima apibrėžti kaip valdžios sistemą, kurioje dominuoja tarnautojai; ·ši sąvoka taip pat gali reikšti elgesio būdą,
paremtą bendrųjų taisyklių, laikymusi; ·“biurokratijos” sąvoka gali būti siejama su tais žmonėmis, kurie dirba administracinį darbą; ·biurokratija gali būti suprantama, kaip valdininko veiklios “efektyvumas” ir “neefektyvumas”. Tradicinis ir biurokratinis valdymas: 1.Tikslas – specialus, atspindintis politinio ar biznio lyderio tikslus; gerai apibrėžtas ir viešas, normaliai nustatytas įstatymų; 2.Darbo pasidalijimas – pagr. pasidalijimas užduotimis tarp savininko ir darbininko; užduočių pasidalijimas tarp skirtingų org. dalių ar skirtingų individų; 3.Valdžia – tradicinė, charizmatinė; aiški priklausomybė, aiškūs komunikacijos kanalai ir nurodymų grandinės; 4.Sprendimo priėmimas – specialus, priklausantis nuo vieno vadovaujančio asmens užgaidų; sistemingas, šabloniškas; 5.Taisyklės ir procedūros – sistemingos, kurių ne visuomet laikomasis, nepriklausančios nuo taisyklių kūrėjų; užrašytos, priklausančios, sistemingos; 6.Karjera – nestabili, neprofesinė, pareigos parduodamos arba dovanojamos atsilyginant už ištikimybę; pastovi, profesinė, pagrįsta nuopelnu. M.Weberio idealus biurokratijos tipas. Pagr. struktūriniai bruožai: 1. Darbo pasidalijimas reiškia užduočių arba funkcijų pasiskirstymą tarp skirtingų org. padalinių arba pareigų. Privalumai: specializacija padeda ekonominiam efektyvumui, keliais atžvilgiais sumažindama produkcijos kainas. Sumažėja darbo užmokestis. Trūkumai: kadangi labai specializuoti darbai paprastai būna monotoniški ir varginantys, darbininkams būna sunku ilgai išlaikyti dėmesį. 2.Valdžios hierarchija. Valdžia egzistuoja per ryšį, kuomet vienas individas įsako ką nors atlikti arba daro sprendimus, kuriems noriai paklūsta kiti. 3.Taisyklės ir darbo tvarka. Pgr. funkcija yra elgesio kontrolė, apdraudžiant jį nuo netikėtumų. 4.Beasmeniškumas. Tai reiškia, kad asmenys, įeinantys į org. valdymo organus, yra asmeniškai laisvi, o jų veikla pagrįsta beasmeniais įsipareigojimais. Privalumai: beasmeniškumo norma yra laikoma biurokratinės struktūros elementu dėl trijų priežasčių: a)ji nuslopina galimą asmeninį konfliktą, tokį kaip draugo atleidimas iš darbo; b)apsaugo pavaldinius nuo viršininkų savivaliavimo; c)padeda išlaikyti vertikalų socialinį atstumą tarp padėčių taip, kad netgi nesuderinami žmonės galėtų bendradarbiauti atlikdami užduotį. Trūkumai: nors beasmeniškumas padeda ir org. ir jos nariams, jis taip pat atneša ir žmogiškumo nuostolių. Biurokratinės org. trūkumai: konkrečios situacijos specifikos ignoravimas, šabloniška veikla, būtino lankstumo nebuvimas, socialinių ir ekonominių skirtumų pašalinimas, formalios tarpusavio sąveikos, ryšių ir santykių dominavimas, beasmeniškumas. Demokratinėms kolektyvinėms ar alternatyvioms org. galima priskirti alternatyvias mokyklas arba darbininkams priklausančias bei jų kontroliuojamas firmas. Biurokratinių ir kolektyvinių org. bruožai: 1.Valdžia – valdžia priklauso vienam asmeniui. Dažniausiai grindžiama išsilavinimu ir patirtimi. Organizuojama hierarchiškai; įgaliojimai suteikiami nusprendus visam kolektyvui. Priimant sprendimą dalyvauja visi. Visi turi lygius balsus. 2.Taisyklės – didelė priklausomybė nuo sistemingų taisyklių. Dauguma sprendimų yra numatyti iš anksto; ribojamas taisyklių taikymas. Sprendimai priimami tada, kai jų prireiks. 3.Socialinė kontrolė – dažniausiai naudojama trejopa socialinė kontrolė: – tiesioginė priežiūra, – nusistovėjusios taisyklės, – panašių žmonių pasirinkimas; norint išlaikyti sąžiningumą, naudojamos asmeninio ir moralinio poveikio priemonės. 4.Naujų narių priėmimas ir paaukštinimas – remiasi rekomendacijomis ir kitais racionaliais kriterijais; remiasi draugiškumu ir bendrom socialinėm – politinėm vertybėm. Paaukštinimas nėra problema, nes nėra konkurencijos. 5.Socialinis susiskirstymas – paskirstoma pagal rasę, amžių, lytį, išsilavinimą ir patirtį; lygybė laikoma pgr. vertybe. 6.Darbo paskirstymas – pabrėžiamas max darbo pasiskirstymas tarp ekspertų, atliekančių labai specializuotas užduotis; stengiamasi jį sumažinti, darbo sritį išlaikant kuo platesnę.