Turinys
1. Įvadas 3
2. Trumpa lyderio veikla ir gyvenimo momentai 4
3. Pagrindiniai asmenybės bruožai 5
4. Charizmatiškumas 7
5. Vadovavimo stiliai 8
6. Išvados 12
7. Literatūra 13
Įvadas
Sąvoka lyderis skirtingiems žmonėms turi skirtingą reikšmę. Lyderis gali asocijuotis su karvedžiu, vedančiu į puolimą lengvosios kavalerijos būrį, su simfoninio orkestro dirigentu, jis gali priminti įkvėptą svarbaus politiko kalbą ar net mažos religinės sektos vadovo skelbiamas nesąmones. Vienaip lyderiavimą apibūdintų žurnalistas ar vadybos profesorius, priklausomas nuo vadovo, kuris įsileidžia jį į savo bendrovę arba moka už konsultavimo paslaugas. Kitaip lyderiavimą vertintų bihevioristinės pakraipos mokslininkas, tiriantis formalių ir neformalių lyderių veikimą grupėse. Bet kuriuo atveju lyderiavimo reiškinys yra neišvengiamas ir būtinas žmonių veiklos aspektas, tačiau jis vis dar nėra iki galo suprastas.
Norint suformuoti bendrą lyderiavimo koncepciją, reikia atrasti tuos kertinius dalykus, kurie lyderį išskiria iš aplinkos. Tyrimai rodo, kad apklausose vadovai, nežiūrint jų srities, skirtingos nacionalinės kultūros, pateikia labai panašią lyderio koncepciją, iš atskirų bruožų formuojančią bendrą vaizdą. Čia svarbūs du esminiai aspektai: lyderiai yra tam tikro tipo asmenys, turintys tam tikrus bruožus, ir patekę į tam tikras aplinkybes. Apskritai, vadovai piešia labai aiškų, bet labai siaurą lyderio portretą. Taip yra todėl, kad pirmiausiai pati sąvoka “lyderis” asocijuojasi ne su įprastine, kasdieniška veikla, o, priešingai, su herojiškumu, didvyriškumu. Vis tik toks lyderiavimo traktavimas leidžia geriau suvokti jo esmę.
Smulkiau panagrinėsime iškilios asmenybės-lyderio, t.y. Aleksandro Makedoniečio, pagrindinius gyvenimo momentus, asmenybės bruožus, situaciją ir aplinkybes, lėmusius jo kaip lyderio iškilimą, charizmatiškumą, vadovadimo stilių.
Trumpa lyderio veikla ir gyvenimo momentai
Aleksandras buvo Makedonijos karaliaus Filipo II-ojo ir Epyro princesės Olimpijos, trečiosios Filipo II-ojo žmonos, sūnus. Pagal motinos liniją jis yra Epyro karaliaus Aleksandro sūnėnas. Epyras buvo teritorija apėmusi šiuolaikinius Graikijos Epyro regioną ir pietinę Albaniją.
Aleksandras Didysis (Makedonietis), garsiausias senojo pasaulio užkariautojas, gimė 356 m.pr.Kr. Makedonijos sostinėje Peloje. Jo tėvas, karalius Pilypas II, buvo tikrai nepaprastų sugebėjimų žmogus. Pilypas perorganizavo Makedonijos armiją, įvykdė karinę reformą ir sukūrė įžymiąją falangą. Jis pirmasis pasinaudojo savo armija užkariaudamas aplinkinius šiaurės Graikijos regionus, o po to patraukė į pietus ir užkariavo didžiąją pačios Graikijos dalį. Vėliau Pilypas sukūrė Graikijos miestų – valstybių federaciją bei tapo jos vadovu. Jis planavo stoti į karą su didžiule Persijos imperija Graikijos rytuose, tačiau 336 m.pr.Kr. prasidėjus invazijai, 46 m. Pilypas buvo nužudytas.
Aleksandro tėvo mirtis tai ir buvo situacija, lėmusi Makedoniečio kaip lyderio iškilimą.
Mirus tėvui, Aleksandras buvo tik 20 m., tačiau sėkmingai užėmė sostą. Pilypas rūpestingai rengė sūnų tapti jo įpėdiniu, ir jaunasis Aleksandras jau turėjo karinės patirties. Tėvas neignoravo sūnaus intelektualinio lavinimo. Aleksandro mokytojas buvo puikus filosofas Aristotelis, turbūt didžiausias senojo pasaulio filosofas ir mokslininkas.
Ir Graikijos, ir šiaurinių teritorijų Pilypo užkariauti žmonės, jam mirus, matė gerą progą nusimesti makedoniečių jungą, tačiau į sostą atsisėdęs Aleksandras per dvejus metus sugebėjo pažaboti abu regionus. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į Persiją. Persai 200 metų valdė milžinišką teritoriją, kuri driekėsi nuo Viduržemio jūros iki Indijos. Nors Persija nebebuvo savo galybės viršūnėje, ji vis dar buvo didžiausia, stipriausia ir turtingiausia pasaulio imperija. 334 m.pr.Kr. Aleksandras įsiveržė į Persijos imperiją. Kadangi dalį armijos jis turėjo palikti namuose, kad kontroliuotų nuosavybę Europoje, Aleksandras turėjo su savimi tik 35 000 karių. Tai buvo labai mažos pajėgos palyginti su persų armijomis. Nepaisant to, Aleksandras laimėjo daug svarbių mūšių su persais. Jam sekėsi dėl 3 pagrindinių priežasčių. Pirma, Pilypo jam palikta armija buvo geriau apmokyta bei organizuota nei persų pajėgos. Antra, Aleksandras buvo genialus, turbūt geriausias visų laikų vadas. Trečia – paties Aleksandro drąsa. Nors kiekvieno mūšio pirmosioms stadijoms jis vadovaudavo iš užnugario, lemiamu etapu kavaleriją vesdavo pats. Tai buvo rizikinga, ir jį dažnai sužeisdavo. Tačiau jo kariai matė, kad Aleksandras dalijasi su jais pavojumi ir neprašo jų rizikuoti ten, kur nedrįstų pats. Tai stipriai įtakojo jų moralę.
Iš pradžių Aleksandras vedė savo karius per Mažąją Aziją, sutriuškindamas mažesnes ten išsidėsčiusias persų armijas. Po to, patraukęs į Šiaurės Siriją, jis sumušė didžiulę persų armiją prie Isos. Toliau pajudėjęs į pietus, po sunkios 7 mėnesių apgulties, Aleksandras užkariavo Finikijos miestą – salą Tirą, dabartiniame Libane. Apgulęs Tirą, Aleksandras gavo iš Persijos karaliaus žinią, siūlančią Aleksandrui pusę jo imperijos mainais į taikos
sutartį, tačiau Aleksandras nesutiko.
Po Tiro žlugimo Aleksandras toliau žygiavo į pietus. Po 2 mėn. apgulties buvo paimta Gaza. Egiptas pasidavė be kovos. Aleksandras kurį laiką apsistojo Egipte, kad pailsėtų kariai. Ten, nors dar tik 24 m., jis buvo karūnuotas faraonu ir paskelbtas dievu. Po to jis vedė savo armijas atgal į Aziją ir 331 m.pr.Kr. lemiamame mūšyje prie Gaugamelų galutinai sutriuškino daug didesnę persų armiją.
Po šios pergalės Aleksandras vedė savo karius į Babiloną bei Persijos sostines Sūzus ir Persepolį. Kad nepasiduotų Aleksandrui, Persijos karalius Darijus III, 330 m.pr.Kr. buvo nužudytas savo pareigūnų. Tačiau Aleksandras vis tiek sumušė bei nužudė Darijaus įpėdinį, po 3 metų kovos pavergė visą Rytinį Iraną ir prasiveržė į Centrinę Aziją.
Turėdamas po savo kojomis visą Persijos imperiją, Aleksandras dabar galėjo grįžti namo ir perorganizuoti savo naująsias dominijas. Tačiau užkariavimų troškulys vis dar nebuvo numalšintas, ir jis žygiavo toliau, į Afganistaną. Iš ten jis vedė savo armijas per kalnus į Indiją. Po daugybės pergalių Vakarų Indijoje jis ketino žygiuoti į Rytų Indiją. Tačiau po ne vienerius metus trukusių mūšių išvarginti kariai atsisakė žygiuoti toliau, ir Aleksandras nenoromis grįžo į Persiją.
Grįžęs į Persiją, maždaug metus Aleksandras praleido perorganizuodamas savo imperiją bei armiją. Perorganizavus armiją, Aleksandras ketino tęsti užkariavimus. Yra žinoma, kad jis planavo pulti Arabiją ir regionus į šiaurę nuo Persijos imperijos. Galbūt jis ketino dar sykį atakuoti Indiją ar užkariauti Romą, Kartaginą ir vakarinį Viduržemio jūros baseiną. Kokie jo planai bebūtų, tolimesni užkariavimai neįvyko. 323 m.pr.Kr. birželio pradžioje, vis dar Babilone, Aleksandras staiga susirgo karštlige ir po 10 dienų, būdamas 33 metų mirė.
Aleksandras nebuvo įvardijęs savo įpėdinio, ir netrukus po jo mirties prasidėjo kova dėl valdžios. Tuo laikotarpiu buvo išžudyti Aleksandro vaikai, motina, žmonos ir imperiją pasidalino jo karvedžiai.
Pagrindiniai asmenybės bruožai
Beveik visi lyderiai yra karvedžiai arba politikai. Dauguma žmonių, paprašytų išvardinti asmenis, buvusius iškiliais savo laikotarpio lyderiais, pateikia gana tipinį sąrašą, į kurį įtraukiamos tokios pavardės kaip Čerčilis, Hitleris, Napoleonas, Stalinas, Kenedis, Cezaris ir pan. Ne išimtis ir Aleksandras Makedonietis. Daugelis jų veikė konkrečių kritinių savo šaliai įvykių metu. Pvz. Makedonietis užėmė sostą, kai buvo nužudytas jo tėvas. Krizės atveju kas nors turi imtis atsakomybės. Tuo tarpu nacionalinių sukrėtimų ar konfliktų metu vadovavimo dažniausiai imasi būtent politikai ir generolai. Dauguma visiems žinomų lyderių iškilo kaip tik tada, kai reikėjo suvaldyti jų žmonėms gresiančias krizes. Karinis ar politinis kontekstas garantuoja konflikto buvimą. Žmonės, perimantys vadovavimą tokiomis sąlygomis, privalo numatyti konfliktą, o dauguma net slapta ieško jo.