TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………..3
Valdymo ir bendravimo santykis bei bendravimo funkcijos………………………………………. 4
Vadovo bendravimo etiketas su pavaldiniais………………………………………………………………………….5
Vadovo kalba……………………………………………………………………………………………………………………..6
Vadovo kalbos kompetentingumas………………………………………………………………………………………..8
Vadovo kompetencija aforizmuose………………………………………………………………………………………10
Vadovo darbo aplinka…………………………………………………………………………………………………………10
Vadovo elgesio manieros…………………………………………………………………………………………………….10
Vadovo išvaizda…………………………………………………………………………………………………………………11
Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………..13
Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………………………….14
ĮVADAS
Vadovavimas žmonėms – mokslas ir menas. Darbo kolektyvo vadovui keliami dideli reikalavimai visuose visuomeninio gyvenimo sferose ir visuose valdymo lygiuose. Jis turi būti ne tik geras specialistas, bet ir gabus organizatorius, aukštos kultūros, plačios erudicijos kolektyvo lyderis, sugebantis įžiebti žmonėse entuziazmą ir vesti juos paskui save.
Šio darbo tikslas aprašyti profesionalaus vadovo paveikslą, o tiksliau kokios turėtu būti bendravimo manieros su žmonėmis, darbo stilius, darbo aplinka, etiketas, kalba ir visi kiti bruožai, kuriuos turi turėti profesionalus vadovas.
VALDYMO IR BENDRAVIMO SANTYKIS
BEI BENDRAVIMO FUNKCIJOS
Vadovavimas – tai pirmiausia darbas su žmonėmis. Vadovui kasdien tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis. Bendravimo su žmonėmis manieros – tai ne asmeninis, bet visuomeninis reikalas, nes nuo to priklauso jo vadovaujamų žmonių pasitenkinimas darbu, psichologinis kolektyvo klimatas, o kartu ir darbo produktyvumas. Vadovui nepakanka gerai išmanyti savo darbą, jam būtina pažinti dirbančių žmonių psichologiją, žinoti jų interesus, poreikius, įsitikinimus, nuotaikas ir nuomones. Nežinant potencialių darbuotojų galimybių, jų vidinio pasaulio, neįmanoma su jais efektyviai dirbti.
Valdymo objektas visada yra žmonės, sujungti į darbo grupę ( kolektyvą). Valdymas – tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minią paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe. Nėra nė vienos žmogaus veiklos veiklos rūšies, kuri daugiau ar mažiau nebūtų susijusi su kitų žmonių veikla. Todėl galima teigti, kad kiekviena žmogaus veikla apima ir bendravimo elementus. Žmogus negali nebendrauti su kitais žmonėmis, tačiau jis turi teisę vertinti juos subjektyviai, turėti apie juos savo nuomonę, jausti jiems simpatiją, mylėti ar neapkęsti.
Apskaičiuota, kad vadovai įvairaus pobūdžio bendravimui skiria 80-90 proc. savo darbo laiko. Todėl galima teigti, kad vadovu tampama tik išmokus bendrauti su pavaldiniais, priešingu atveju vadovas – tik varovas. Bendravimą galima suprasti ir plačiąja, ir siaurąja prasme. Pirmuoju atveju bendravimo objektas – įvairios socialinės grupės, visa visuomenė. Nagrinėjant bendravimą kolektyve, tuo labiau sistemoje “vadovas – pavaldinys”, tikslinga kalbėti apie tai siaurąja prasme, tai yra kaip apie tarpasmeninius ir tarpgrupinius tiesioginius kontaktus. Žinomos tokios pagrindinės bendravimo funkcijos.
Pažintinė. Norint dalyvauti bendroje veikloje reikalingos tam tikros žinios. Tas žinias vaikas gauna iš vyresnių tik bendraudamas su jais. Todėl svarbiausia bendravimo funkcija yra pirminis pažinimo šaltinis ir būdas.
Reguliacinė. Ši bendravimo funkcija reiškiasi tuo, kad ji daro įtaką kolegoms ir bendradarbiams, siekdama išsaugoti ar pakeisti jų elgesį, aktyvumą, vertybių sistemą ar panašiai.
Be to, galima skirti dalykinį, oficialų (formalų) ir neoficialų (neformalų) bendravimą.
Formalus yra toks bendravimas, kurį reguliuoja bendravimo dalyvių oficialūs vaidmenys (mokytojas – mokinys, vadovas – pavaldinys).
Neformalus bendravimas vyksta remiantis santykiais susiklosčiusiais tarp partnerių simpatijų ar antipatijų pagrindu. Būtina pabrėžti, kad darbo aplinkoje tarp oficialaus ir neoficialaus bendravimo turi būti tam tikras atstumas, tai yra turi vyrauti oficialus bendravimas. O bendraujant ne darbo aplinkoje turėtų vyrauti neoficialus bendravimas.
Komunikacinė. Bendraudamas žmogus gauna ne tik informacijos, ne tik koordinuoja savo veiksmus ir kaupia žinias bei patyrimą, bet kartu formuojasi ir kaip asmenybė. Ši bendravimo funkcija priklauso emocionaliai sferai. Kaip tik bendravimo procese atsiranda ir vystosi visos žmogaus emocijos.
Pagal tarpiškumą bendravimą galima skirti į tiesioginį, tai yra bendravimą be tarpininkų, ir netiesioginį, tai yra per tarpininką.
Pagal bendravimo dalyvių skaičių jis gali būti asmeninis – individualus, kai bendrauja du subjektai; asmeninis – grupinis, kai vienas asmuo bendrauja su grupe; ir grupinis, kai grupė bendrauja su grupe.
Pagal bendravimo dalyvių statusą valdymo hierarchijoje galima skirti horizontalų (pavaldinys su pavaldiniu) ir vertikalų (vadovas su pavaldiniu) bendravimą.
Pagal bendravimo įtaką bendros veiklos organizuotumui ir pagal pageidavimą bendrauti galima skirti:
1. Būtiną bendravimą (tarpusavio kontaktai, be kurių negalima bendra veikla).
2. Norimą bendravimą (kontaktai, grindžiami bendraujančių simpatija ir padedantys spręsti bendros veiklos uždavinius).
3. Neutralų bendravimą (kontaktai, kurie netrukdo, bet ir nepadeda spręsti bendros veiklos uždavinių).
4. Nepageidaujamą bendravimą (kontaktai, kliudantys organizuoti bendrą veiklą).
VADOVO BENDRAVIMO ETIKETAS SU PAVALDINIAIS
Valdymo kultūros ugdymas – ne vienkartis procesas, o ilgas ir kruopštus darbas.
Etika – tai žmonių dorovinio elgesio, normų, jų pareigų visuomenės ir vienas kito atžvilgiu sistema. Profesinė etika – tai visuma normų, reguliuojančių elgesį žmonių, priklausiančių atitinkamai visuomenės grupei arba tam tikrai profesijai.
Valdymo etika – tai visuma normų, reguliuojančių vadovų elgesį bendraujant su pavaldiniais.
Etika ir etiketas – tai du skirtingi dalykai. Etiketas labiau atspindi mūsų tarpusavio santykių taisykles, kuriomis reguliuojame savo veiksmus su aplinkiniais. Etiketas visada buvo ir yra žmonių bendravimo priemonė išreiškianti vienas kitam rodomą dėmesį.
Taigi mūsų nagrinėjimo objektas – vadovo ir pavaldinių santykių etiketas. Tarkime, kad svarbiausia valdymo procese, kartu ir svarbiausias vadovo darbo rezultatas, yra teigiamai spręsti iškeltus uždavinius. Jeigu uždaviniai išspręsti, vadinasi, pateisinamos visos valdymo priemonės ir metodai, ir klausimas, kokiomis priemonėmis pasiektas tikslas , turi tik antraeilę reikšmę.
Tai netiesa! Mums turi būti svarbu ir tai, kaip šis uždavinys išspręstas, kokiomis priemonėmis, su kokiomis sąnaudomis ir pan.
Jeigu mandagumo normų nepaiso vienodos socialinės padėties žmonės, jų santykiai tik sušiurkštėja, suprimityvėja. Tačiau, kai etiketo nepaiso ir jį laužo tarnybiškai dominuojantis žmogus – vadovas, jis tampa piktnaudžiautoju. Taigi valdymo santykių etiketas, mandagumo normos – tai forma, kuria mes parodome, ką turime vieni kitiems reikšti ir ką paprastai reiškiame.
Vadovo santykiai su pavaldiniais pagrįsti humaniškumo principu, yra labai svarbus veiksnys, formuojantis tarpusavio santykius darbo procese ir ugdantis kūrybinį požiūrį į darbą. Tarpusavio santykiai ir žmogaus požiūris į darbą turi labai plačią motyvaciją. Teigiamo, neigiamo ir pasyvaus požiūrio į savo darbą, savo profesiją priežasčių reikia ieškoti bendravimo procese tiek gamyboje, tiek ir buityje.
Svarbiausią vietą sistemoje „ vadovas – pavaldinys“ užima vadovas, kadangi santykiai šioje sistemoje daug priklauso nuo jo. Jeigu pavaldiniai patys yra vadovai, tai santykius su savo pavaldiniais dažniausiai jie kopijuoja nuo tiesioginių vadovų. Todėl svarbus reikalavimas keliamas visų sferų, lygių ir rangų vadovui – mokėti bendrauti su žmonėmis.
Vadovo bendravimas su pavaldiniais turi labai apibrėžtą paskirtį: perduoti potvarkį, nurodymą, kažką rekomenduoti, patarti; gauti „grįžtamą“ informaciją iš pavaldinio, kaip įvykdyta užduotis; įvertinti atliktą užduotį;
Įžiebti teigiamą motyvą darbui.
Mokėti bendrauti, t .y. mokėti perduoti savo valią, „priversti“ jai paklusti, uždegti entuziazmą ir skirti jį tam, kam reikia, nėra taip paprasta. Kiekvienas žmogus, su kuriuo tenka vadovui bendrauti, turi savo individualių savybių, savo „aš“, savaip interpretuoja reiškinius, kiekvienas elgiasi taip, kaip jis vertina situaciją. Su šiomis savybėmis vadovui būtina skaitytis, jeigu norima, kad sektųsi darbas.
Tačiau vadovo bendravimas su pavaldiniais turi ribas. Eksperimentai rodo, kad, bendravimui intensyvėjant, vadovo darbo efektyvumas didėja iki tam tikro laipsnio, kurį peržengus jis ima mažėti. Kaip sako pavaldiniai, pernelyg mėgstantis bendrauti vadovas tampa familiarus, plepus, įkyrus ir gali tiesiog trukdyti jiems atlikti savo darbą. Taigi, viskam yra saikas.
VADOVO KALBA
Vadovo autoritetas, jo įtaka darbuotojams daug priklauso nuo mokėjimo pasakyti savo mintis, nuo to, kaip jis moka naudotis žodžio jėga. Nebūtina, kad kiekvienas padalinio vadovas būtų oratorius, tačiau būtina, kad vadovo kalba būtų taisyklinga, aiški, paprasta, tiksli, įtaigi.
Tikimės, jog sutiksite, kad vadovas (vadybininkas, pareigūnas ir visi, kurių darbas didžiаja dalimi yra bendravimas), turi mokėti kalbėti įtikinančiai.
Pavardinkime esminius įtikinančios kalbos dalykus:
– pasiruošimas kalbėti;
– kalbos pradžia (pirmieji sakiniai);
– žodžių ir situacijos vienybė;
– kalbos individualumas;
– kalbos tembras;
– gestikuliacija;
– kalbos trukmė;
– idėjos vaizdinis parodymas;
– vidinis įsitikinimas tuo, apie kа kalbi (kalbos emocionalumas).
Mokėti vadovui kalbėti – tai pirmiausia gebėti tinkamai pasirengti pokalbiui, nustatyti kontakto gerą psichologinį klimatą ir mokėti deramai užbaigti pokalbį.