ORGANIZACIJOS TRANSFORMAVIMO KONCEPCIJOS IR JŲ TAIKYMO GALIMYBĖS
Organizacijos vadovų, vadybos mokslininkų pastangos kurti įvairius organizacijų vystymo, tobulinimo, jų veiklos rezultatyvumo didinimo modelius ir juos realizuoti yra nuolatinis procesas, prasidėjęs susikūrus pirmosioms įmonėms bei kitokioms organizacijoms. Šie modeliai, jų koncepcijos kito priklausomai nuo įvaizdžio apie tai, kokia organizacija konkrečiu laikotarpiu galėtų būti efektyviausia.
Visas organizacijų transformavimo koncepcijas pagal jų svarbumo lygį galima paskirstyti į tris grupes:
• restruktūrizacija;
• reorganizacija;
• rekonceptualizacija.
Lyginamoji restruktūrizacijos, reorganizacijos ir rekonceptualizacijos
koncepcijų analizė
Restruktūrizacija. Organizacijos restruktūrizacijos esmė yra įvairūs veiksmai, kuriais siekiama padidinti jos veiklos efektyvumą, naujai pertvarkant jos organizacinius vienetus, tai yra jos organizacinę – administracinę struktūrą. Vertinant ją strateginio organizacijų vystymo aspektu, būtu nelengva šiuose veiksmuose pamatyti naują kokybę, sąlygojančia naują organizacijos vystymosi etapą. Vis dėlto Lietuvos organizacijų valdymo praktikoje labiausiai paplitęs bandymas – “ kažką daryti su organizacija “ Įmonių vadovai neretai savo veiklos problemas ir galimą sėkmę sieja su „geros“ valdymo-organizacinės struktūros sukūrimu. Tačiau dažniausiai tai atliekama paėmus popieriaus lapą ir naujai perbraižant langelius ir linijas, išreiškiančias jų struktūrinius organizacijos vienetus ir ryšius (administracinius). Suprantama, dažnai tai daroma atlikus tam tikrą „problemų“ analizę. Tenka sutikti su autoriais, teigiančiais kad daugelis tokių veiksmu iš karto yra programuojami nesėkmei arba bent jau neduoda norimų rezultatų. Mintzberg (1989) tokius veiksmus vadina „valdymu, kurio žinojimą sudaro juodi simboliai ant balto popieriaus“.
Atliekant organizacijos restruktūrizaciją, atskiri jos struktūriniai vienetai yra sujungiami arba išskiriami, funkcijos perduodamos kitiems struktūriniams vienetams, decentralizuojamos arba, atvirkščiai, – centralizuojamos. Kadangi sėkmingai veikianti organizacija nelinkusi keisti savo įprastų formų ir veiklos būdų, restruktūrizacija paprastai vykdoma susidūrus su besitęsiančiomis nesėkmėmis ar problemomis. Natūralu, kad tipinis tokių veiksnių rezultatas yra fizinis struktūrinių vienetų ir jų skaičiaus sumažinimas. Kitas tipinis rezultatas, kurį neretai pateikia profesionalesni konsultantai – hierarchinių lygių mažinimas. Šiuo atveju yra daugiau vilties, kad restruktūrizacija gali esmingiau pakeisti organizaciją, nors taip įvyks anaiptol ne visada.
Pagrindinis organizacijos restruktūrizavimo tikslas – didinti jos veiklos efektyvumą, todėl suinteresuoti asmenys yra jos savininkai, nors vartotojai dėl to nebūtinai bus aptarnaujami geriau. Todėl pagrindiniai kriterijai, lemiantys sprendimus, yra grynai aritmetiniai: darbuotojų skaičius, gamybos ir pardavimų apimtys, kontrolės lygis ir pan. Neretai restruktūrizavimo logiką lemia atliktas palyginimas su tuo. ką daro konkurentai, kitos organizacijos.
Vienas dažnų neigiamų restruktūrizacijos rezultatų yra iškylančios psichologinės problemos, nes dalis darbuotojų turi būti atleisti ar perkelti kitur. Netgi tie, kuriuos šis procesas aplenkia, nėra garantuoti, ar ilgai taip bus, jei organizacija vykdo restruktūrizavimo politiką.
Reorganizacija. Organizacijų restruktūrizavimo koncepcija grindžiama struktūrinių vienetų ir jų tarpusavio ryšių pertvarkymu, o reorganizavimo koncepcijos pagrindas yra veiklos procesas. Ši koncepcija, kurį angliškoje literatūroje vadinama „reengineering” šiuo metu yra viena populiariausių ir tarp vadybos mokslininkų, ir tarp praktikų, nes ją suprasti nėra itin sunku – ji logiška ir potencialiai vertinga.
Restruktūrizuojant siekiama perkonfigūruoti struktūrinius elementus, o čia – pakeisti jų veikimo būdą. Tai svarbu todėl, kad beveik visos organizacijos iki šiol yra suformuotos, vadovaujantis vertikalia, hierarchine logika, veiklą išskaidant į atskiras funkcijas, todėl darbuotojų mąstymą lemia daugiausia atskiros funkcijos vykdymo problemos. Bet vartotoją domina ne tai, ką šie žmonės veikia, kaip viduje organizuota įmonė, bet tai, ką ji jam duoda, kokią vertę, palyginti su savo išlaidomis ir konkurentų siūlymais, jis gauna. Todėl įmonės reorganizavimas, jo pagrindu imant veiklos procesą, vartotojo poreikius ir taip įgyti konkurencinį pranašumą, yra logiškas siekis.
Vienas svarbių organizacijos reorganizavimo privalumų yra tas, kad jis leidžia pakeisti atskirų veiklų orientaciją ir suteikti organizacinį dinamiškumą. Kiekviena sistema, ypač stambesnė, ilgainiui siekia vis labiau formalizuotis, tampa biurokratine, vadinasi, yra ne tokia lanksti ir todėl neefektyvi. Atskiri sistemos elementai, turintys dalinius tikslus, pradeda manyti esant juos svarbesnius už visos organizacijos tikslus. Reorganizacija gali turėti ilgalaikį poveikį ir suteikti naują kokybinę išraišką.