Turinys
ĮŽANGA 3
Žmogaus veiklos padariniai miškams 4
Tarša žemės ūkyje 5
Pokyčiai atmosferoje 6
Atominės energijos panaudojimo sauga 7
Kauno miesto ekologinis monitoringas 8
Išvados 14
Literatūra 15
ĮŽANGA
Smarkiai vystantis pramonei, transportui, žemės ūkio industralizacijai, ir eksploatuojant vis daugiau natūralių išteklių, gamtos apsauga ir racionalus jos išteklių naudojimas yra vienas iš svarbiausių valstybės ekonominių ir socialinių uždavinių. Tai atsispindi daugelyje įstatymų, nutarimų, bei įteisinta pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Konstitucijoje, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas būtinų gamtos apsaugos primonių įgyvendinimui, bei gamtos išteklių atkūrimui.
Savo referate nagrinėju iškilusius prieštaravimus tarp žmogaus veiklos ir gamtos.
Gamtos apsaugos, kaip globalinės problemos, istorinis vystimasis
Per savo istorijos tūkstantmečius žmogus sukūrė galybę technikos , kuri atnešė daug patogumų, bet tuo pačiu daug triukšmo, taršos, atliekų ir kitų blogybių. Buvo pažeista gamtos harmonija, ir žmogui iškilo pats svarbiausias klausimas kaip išsaugoti savo bei kitų gyvūnų biologinį identiškumą, kaip sustabdyti gamtinių sistemų irimą, išsaugoti ekologiškai visavertę, švarią aplinką.
Iki 18a. Aplinkos taršos šaltiniai, buvo daugiausia nutekamieji buitiniai vandenys ir organinio kuro deginimo produktai. Išradus garo mašiną pramonė ėmė išskirti į aplinką vis daugiau teršalų, nes reikejo sudeginti vis daugiau kuro. Juodosios metalurgijos plėtra, kokso chemijos pramonė, nepaprastai sparčiai augatis transporto priemonių parkas sparčiai ėmė teršti aplinką. Vėliau prie to prisidėjo elektrinės, chemijos pramonė ir aplinkos tarša pasiekė naują mastą. Blogiausia yra tai, kad daugelis į naturalia aplinką išmetamų medžiagų yra tokios svetimkūnės joje, jog pati gamta nespeja su jomis susidoroti. Be to žmonijos techninės galios augimas, demografinis sprogimas kelis kart kiekybiškai padidino paveikį aplinkai ir sutrikgdė gamtinius ciklus. Dėl užteršto oro, vandens, chemikalų prisigėrusios žemės, ardoma žmonių nervų sistema, blogėja sveikata, daugėja nevaisingumo atvejų, bei kitų blogybių. Šitokiu būdu techninė civilizacija atvedė žmoniją į galutinę ekologinę krizę. Būtent tada visu aršumu iškilo gamtos apsaugos problema, ją sprendžiant buvo suformuluota ekologinės pareigos sąvoka, akcentuojant biologinį aplinkos satabilumą, bei ekologinį saugumą. Tačiau ekologinių priedermių įgyvendinimas – daugybę sunkumų keliantis procesas.
20 a. moklso bei technikos revoliucija keleriopai padidino galimybes veikti gamtą. Antrapogeninis poveikis aplinkai įgavo neregėtai platų mastą, ėmė reikštis negatyvūs ūkinės veiklos padariniai, visose biosferos grandyse padėtis blogėja. Atmosferoje mažėja deguonies, daugėja dvideginio, taip pat šilumos ir dulkių, ardomas ozono sluoksnis. Vandenynai teršiami nafta bei pramonės atleikomis, jūrų dugnas virsta savartynu, kuriame galima rasti nuodingų, radioaktyvių medžiagų, sprogmenų.
Keičiasi gravitacinis, hidrodinaminis, geoterminis, elektromagnetinis, geocheminis žemės laukai. Visi šie atmosferos, hidrosferos ir litosferos požymiai kelia tiesioginę grėsmę gyvybei.
Dėl neteisingos ūkinės veiklos plėtros, gamtiniai kompleksai keičiasi greit ir nesulaikomai, nyksta atskiros gyvūnų ir augalų rūšys. Pelkių nusausinimas, susigulejusių žemių išarimas, hidroelektrinių statyba, autostradų bei geležinkelių, elektros, naftos, dujų tiekimo linijų tiesimas smarkiai mažina plotus, kuriuose tarpstra augalija. Kai kurie žaliojo pasaulio atstovai, nebeprisitaiko prie pakitusių sąlygų, ima degraduoti ir nykti. Teigiama, kad apytikriai per diena išnyksta apie dešimt biorūšių (Č. Kalenda „Ekologinė etika“ VU leidykla 2000m 32 pusl). Dėl “rūgščių” lietų nuplinka miškai.
Žmogaus veiklos padariniai miškams
Mškai – biologinė gamtosaugos priemonė palaikanti, savireguliavimo procesą.
Miškai dengia apie ketvirtadalį žemės sausumos paviršiaus, jie yra gyvybę palaikančios sistemos dalis, aktyviai reguliuojanti klimatą ir paviršiaus vandens nuotėkį, atmosferos procesus. Nuo miško priklauso daugelio žmonių gyvenimo sąlygos. Deje miškai beatodairos kertami, juos dažnai nusiaubia gaisrai. Miškai išnyksta ir dėl žemdirbystei reikalingo ploto didinimo, kenkėjų plitimo. Manoma kad norint išsaugoti miškų biologinę įvairovę ir ekologinius išteklius, natūraliems miškams turi būti palikta ne mažiau kaip 10% viso žemės sausumos ploto. Medienai miško turi būti iškertama ne daugiau negu jo priauga, būtina vengti plyno kirtimo, sukeliančio dirvožemio eroziją, ir darančio neigiamą poveikį vandens balansui toje teritorijoje. Norint išsaugoti miškus būtina sumažinti azoto išmetimą į atmosferos orą ir paviršiaus vandens telkinius, bei rūgščių kritulių susidarymą (pagrindinis jų šaltinis elektrinės). Šios problemos labai aktualios ir Lietuvai. Lietuvoje dėl išorinės taršos krintant medžių atsparumui, keičiantis klimatui (žiemos vis šiltėja), eglynus buvo užpuolę kenkėjai. Sparčiai nykstant atogrąžų miškams gali kilti žemėje deguonies badas.
Miškai ne tik puošia aplinką, jie sugeria dulkes ir triukšmą, gamina deguonį. Vienas
hektaras spygliuočių miško per metus sulaiko 30-35 tonas dulkių, o lapuočių dvigubai daugaiu. Vienas hektaras ąžuolyno per metus pagamina 830 kg deguonies, pušyno 540 kg, eglyno 500 kg. (“Ekologija tavo namuose” Baltrukonis Julius; Kaunas; Sveikas miestas; 1997; 27 pusl). Labai svarbu tausoti ir puoselėti miško gėrybes – medieną, žvėris, paukščius, uogas, grybus. Jeigu protingai bus jomis naudojamasi, kasmet derlius bus geresnis. Lankantis mi ške būtina laikytis nustatytų elgesio taisyklių: bruknių nevalia rinkti iki rugpjūčio 1d., spanguolių iki rugsėjo 1d. Ypač kenksmingos miškui įvairios žmogaus paliktos šiukšlės.
Miške paliktas popierius suirs po dvejų, konservų dėžutė po 90metų, polietileninis maišelis po 200 metų. (“Ekologija tavo namuose” Baltrukonis Julius; Kaunas; Sveikas miestas; 1997; 31 pusl)
Tarša žemės ūkyje
Galingas gamtinės aplinkos pertvarkymo veiksnys yra šiuolaikinis žemės ūkis. Sunki žemės dirbimo technika kenkia agrofizinėms dirvos savybėms: tankumui, oro įsiskverbimui ir k.t. Mineralinės trąšos ir pesticidai padeda gauti didelius derlius, bet kartu jie teršia biosferą, nuodija dirvą ir vandenį, keičia ekologinę būklę aplinkoje, trikdo biologinį mikroorganizmų aktyvumą, pradeda ardyti biologinę dirvos struktūrą. Ilgai ir gausiai tręšiant dirvą mineralinėmis trąšomis, kenkėjus ir piktžoles naikinant per dideliais kiekiais pesticidų ir kitų nuodingujų chemikalų, daugėja žalingų gyviems organizmams nitratų, sulfatų, chloridų, sumažėja mikroorganizmų ardančių organines medžiagas, dėl to pablogėja dirvos biologinis aktyvumas ir ilgainiu sumažėja derliai. Pesticidų rasta netgi užpoliarės ledynuose. Tai rodo, kad šie chemikalai, netinkamai naudojami bei laikomi (R.Gajauskaitė „Gamtos apsauga“; „Mintis“; Vilnius 1988, 28 pusl). Chemizavimas nėra visagalė ir geriausia priemonė dirvos produktyvumui padidinti: mineralinės trąšos ekologiniu ir sanitariniu požiūriu negali pakeisti organinių. Žmogaus sveikatai kenksmingas tiek tiesioginis kontaktas su nuodingais chemikalais tiek netiesioginis, nes kai kurios cheminės medžiagos turi savybę kauptis žmogaus organizme, lapuose, vaisiuose, daržovėse. O didesnis tokių medžiagų kiekis sukelia susirgimus ir net baigiasi mirtimi. Ypač žalingi žmogaus sveikatai sunkieji metalai, gyvsidabris.
Žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų atleikos sudaro 20-40%, o 60-80% sudaro namų ūkio srutos, pagrindiniai pramonės įmonių detergentai. Būtina pastoviai reguliuoti žmogiškūjų ir pramoninių atlekų išmetimą į aplinką.
Atskirai reikia paminėti dirvų melioraciją.
Melioracija – tai dirvos pagerinimas, leidžiantis išauginti svąresnį derlių, esant mažesniam sanaudų kiekiui. Mūsų krašte ji buvo vykdomanepakankamai atsakingai, todėl padarė nemažą žalą aplinkai: agrolandšaftas neteko stebilumo, sumažėjo augalijos bei gyvunijos įvairovė, sustiprėjo dirvos erozija, nuskurdo kraštovaizdis. Kaip pastebėjo profesorius Č.Kudaba (1939-1993), mes gamtovaizdį derinom prie mechanizmų, laukus didinom, upelius tiesinom, reljefą išlyginom. Melioracija nušlavė nuo žemės paviršiaus daugybę vienkiemių, miškelių, krūmokšnių , laukuose labai sumažėjo vyturių, pempių smulkių žvėrelių, pablogėjo dirvožemio, vidaus vandenų kokybė.