VADOVO FUNKCIJOS IR VEIKLA
ORGANIZACIJOJE
Kaunas 1998
TURINYS:
1.Vadovavimas. Vadovo funkcijos 3
2. Vadovo darbo stilius 3
3. Autokratinis vadovo darbo stilius 9
4. Demokratinis vadovo darbo stilius 11
5. Liberalinis vadovo darbo stilius 12
6. Stilių suderinamumas 14
7. Reikalavimai vadovui 15
Vadovavimas .Vadovo funkcijos
‘Vadovavimas žmonėms- mokslas ir menas’. (R. Razauskas)
Vadovavimo sąvoka apima tam tikras artimai susijusias ir viena kitą papildančias funkcijas, kurias atlieka kiekvienas vadovas:
Vadovo- organizatoriaus funkcija. Atlikdamas šią funkciją vadovas suformuluoja tikslus ir uždavinius, kolektyvo sprendžiamus dabar ir spręstinus ateityje, nurodo tų uždavinių sprendimo kelius, sukuria palankias sąlygas kolektyvo darbui.
Vadovo- administratoriaus funkcija: vadovas įgaliotas asmeniškai arba kartu su pavaldiniais vykdyti kadrų politiką. Tik teisingai parinkęs ir išdėstęs kadrus vadovas išvengia pavaldinių neatsakingumo.
Vadovo- specialisto funkcija: gamybos vadovas turi gerai išmanyti techniką ir technologiją, turėti pakankamai žinių ir patyrimo konkrečioje sferoje, kad galėtų atsakingai kelti uždavinius ir kompetetingai juos analizuoti.
Vadovo darbo stilius
Valdymo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinių santykių visuma. Vadovas atlieka jam pavestas funkcijas tik jam būdingu, individualiu stiliumi. Kiekvieno vadovo darbo stilius individualus, nes nepakrtojamos tiek jo asmeninės, tiek ir vadovaujamo kolektyvo savybės.
Galima išskirti keletą pagrindinių veiksnių, lemiančių vienokį ar kitokį vadovo darbo stilių: organizacijos ar įmonės, kuriai vadovaujama specifika- jos tikslai ir užduotys; gamybinė aplinka- veiklos organizavimo formos, technologinis gamybos lygis; vadovaujamo kolektyvo ypatumai- jo sudėtis, pasiruošimo lygis, tarpusavio santykių pobūdis.
Galima drąsiai teigti, kad vadovas be autoriteto- prastas vadovas. Autoritetas- tai visuotinai pripažinta, neformali žmogaus įtaka. Skiriamos dvi autoriteto rūšys: autoritetas, įgyjamas kartu su pareigybiniu statusu (formalus) ir išsikovojamas paties vadovo (realus). Vadovas, kuris suranda teisingą bendravimo su pavaldiniais stilių, greitai įgyja realų autoritetą.
Vadovo darbo stilius nėra tik asmeninis vadovo reikalas. Nuo jo didžia dalimi priklauso visos įmonės ar organizacijos veiklos rezultatai, jo vadovaujamų žmonių pasitenkinimas darbu.
Vadovo ir pavaldinių santykių įvairovė ir sudėtingumas lemia konkrečių valdymo stilių įvairovę, tačiau joje, galima išskirti tam tikrus parametrus arba kriterijus, pagal kuriuos pastebimi vadovui būdingi bruožai, kurie grupuojami ir analizuojami.
Iki šiol nėra vieningos individualaus valdymo stiliaus klasifikacijos. Skirtingi autoriai ir mokyklos įvairiai juos klasifikuoja.
Vadovo darbo stilius pirmą kartą bandė apibendrinti Platonas savo veikale ‘Valstybė’ . Jis vadovus klasifikuoja taip:
Vadovas timokratas – vadovas, kurio valdymo stilių formuoja jo išdidumas bei valdžios troškimas.
Vadovas demokratas- vadovas, kuris pareigas įgyja burtų ar rinkimų keliu. Tokiam valdymo stiliui būdinga visų piliečių lygybė.
Vadovas tironas- vadovas, kurio valdymo stilių formuoja jo žiaurūs polinkiai.
Vadovas, kurio valdymo stilius oligarchinis- tokio vadovo pagrindinis motyvas yra gobšumas.
Individualų valdymo stilių remdamasis eksperimentais pirmasis nagrinėjo amerikiečių psichologas Kurtas Levinas 1938 metais. Jis išskyrė šiuos pagrindinius vadovų tipus: autoritarinis arba valdingas, liberalus arba anarchinis, demokratiškas arba kolegialus. Ši klasifikacija dabar ir yra plačiausiai naudojama.
1976 m. anglų valdymo problemų tyrinėtojai P.Sadleris ir G.Hofstedas apklausė apie 22.000 įmonių ir jų padalinių vadovų ir pasiūlė valdymo stilius klasifikuoti pagal sprendimų priėmimo būdus ir vadinti taip:
Įsakymo stilius- kai vadovas pats priima sprendimus tik informuodamas pavaldinius bei laukdamas jų besąlygiško vykdymo.
Įkalbinėjimo stilius- kai vadovas prieš perduodamas paties priimtus nutarimus, stengiasi įtikinti pavaldinius, kad tai geriausias sprendimas ir būtina jį priimti.
Konsultacinis stilius- kai vadovas priima sprendimus tik pasitaręs su pavaldiniais.
Kolektyvinis stilius- kai vadovas formuluoja tik problemos esmę, o sprendimas priimamas kolektyviai.
Kaip jau buvo minėta labiausiai šiuo metu paplitusi vadovų darbo stilių klasifikacija yra pagal vadovo ir pavaldinio santykių pobūdį, remiantis valdžios pobūdžiu: vieno valdžia- autokratija, niekieno valdžia- vadovas liberalas, daugumos valdžia- demokratija.
A.M. Omarovas savo knygoje ’ Razmišlenije o stile upravlenija’ išskiria šiuos pagrindinius vadovo darbo bruožus, pagal kuriuos apibūdinamas vadovo darbo stilius:
1. Įgaliojimų centralizavimas:
vadovas visus įgaliojimus prisiima sau;
dalijasi su savo darbuotojais;
perduoda įgaliojimus pavaldiniams, bet po to jų veiklos kontrolei sugaišta daugiau laiko nei, kad būtų tai padaręs pats.
2. Atsakomybės paskirstymas:
visą atsakomybę prisiima sau;
dalijasi ja su pavaldiniais;
visą atsakomybę stengiasi užkrauti pavaldiniams.
3. Aktyvumas ir iniciatyva:
viską organizuoja ir planuoja tik vadovas, į
pavaldinių nuomonę neatsižvelgiama;
aktyvūs ir vadovas ir pavaldiniai;
vadovas neiniciatyvus, laukia aktyvumo iš šalies.
4. Nutarimų priėmimas:
vienas pats priima ir atšaukia sprendimus;
sprendimus priima kartu su pavaldiniais, vienas pats sprendžia tik pačius svarbiausius klausimus;
ypatingai sudėtingų problemų pats visiškai nesprendžia.
5. Elgesys, kai trūksta informacijos:
pats sprendžia net tuos klausimus, su kuriais nėra pakankamai susipažinęs;
neslepia to, ko nežino;
nesistengia papildyti savo žinių.
6. Požiūris į pavaldinių savarankiškumą:
primeta pavaldiniams savo nuomonę;
vadovas suinteresuotas, kad jie dirbtų savarankiškai;
pavaldiniai paliekami likimo valiai.
7. Vyraujantys poveikio pavaldiniams būdai:
paprastai tik įsakinėja ir niekada neprašo;
dažnai kritikuoja pavaldinius;
kreipiasi į juos patarimo arba su prašymu ką nors atlikti.
8. Darbo drausmė:
reikalauja griežtai ir besąlygiškai paklusti drausmei;
drausmė palaikoma be ypatingų pastangų;
nesugeba kontroliuoti darbo drausmės.
9. Pavaldinių darbo kontrolė:
nuolat ir griežtai kontroliuoja pavaldinių darbą, dažnai net trukdydamas jiems dirbti;
kontroliuoja nuolat, bet dirbti netrukdo, pastebi pasiekusius rezultatų;
kartas nuo karto tikrina darbą.
10. Reiklumo pobūdis:
dažnai nepagrįstai užsipuola pavaldinius;
kelia teisingus reikalavimus;
reikalauja retkarčiais, pripuolamai.
11. Reakcija į pavaldinių patarimus:
neleidžia prieštarauti;
nuolat tariasi su pavaldiniais- ypač sudėtingose situacijose;
pavaldiniai ne tik pataria, bet ir įsakinėja vadovui.
12. Vadovo požiūris į kritiką:
neslepia, jog nemėgsta kritikos;
kritikuojamas neįsižeidžia ir stengiasi panaudoti kritiką kolektyvo mikroklimato pagerinimui;
kritiką išklauso ir pažada atsižvelgti į ją, tačiau realiai nieko nesugeba pakeisti.
13. Kontaktai su pavaldiniais:
sąmoningai atsiriboja nuo pavaldinių;
nuolat bendrauja su pavaldiniais, informuoja juos apie kolektyvo problemas bei laimėjimus;
turi sunkumų bendraudamas su jais.
14. Psichologinis taktas bendraujant:
su pavaldiniais elgiasi neatsižvelgdamas į visuotinai priimtas elgesio normas, kartais būna netaktiškas netgi grubus;
su pavaldiniais elgiasi mandagiai ir geranoriškai;
abejingas bendravimui.
15. Savęs įvertinimas:
mano esąs nepakeičiamas;
nemano esąs pranašesnis už savo pavaldinius;
abejingas savo pavaldinių nuomonei apie jį.
16. Santykis tarp funkcinių ir socialinių klausimų:
vadovas domisi tik profesiniais pavaldinių pasiekimais, neatsižvelgdamas į jų nuotaikas bei psichologinę būseną;
stengiasi kolektyve sukurti gerus tarpusavio santykius;
nesuinteresuotas darbu.
17. Bendradarbiavimas ir pasitikėjimas:
kolektyve nėra tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo;
darbuotojai palaiko draugiškus tarpusavio santykius;
darbuotojai abejingi vienas kitam.
18. Vadovo aplinka:
renkasi besąlygiškai paklūstančius pavaduotojus;
stengiasi suburti apie save kvalifikuotus specialistus;
darbuotojai mano esą kvalifikuotesni nei jų vadovas.
19. Kolektyvo darbo našumas vadovui nesant:
darbo našumas mažėja;
našumas nemažėja;
dirba geriau.
20. Požiūris į naujoves:
konservatyvus;
mielai jas palaiko;