Įvadas
Vadybos specialistai ir ja besidomintįs turi ne tik gerai perprasti šiandieninius vadybos principus ir metodus, bet ir gerai žinoti šio mokslo atsiradimo istoriją bei jo taikymo patyrimą užsienio pramonėje ir Lietuvoje. Vadybos teorijų raidos žinojimas vertingas visiems. Mat žinant mokslo raidos istoriją ir patirtį, galima sutaupyti daug laiko nešvaistant jo beprasmiams Lietuvoje ir užsienyje jau seniai žinomiems ieškojimams ir atradimams.
Vadybos teorijų raidą galime suvokti kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu laikotarpiu. Todėl būtina pasimokyti iš mūsų pirmtakų patirties.
3.
Ankstyvasis vadybos raidos etapas
Valdymą, kaip veiklos sritį, jau seniai buvo bandoma tirti, siekiant suvokti ir išsiaiškinti veikiančius dėsnius ir parengti pagrindus šios veiklos kryptingai mokyti žmones. Didžiulę valdymo išmintį buvo sukaupę žiniai, kurie ir rengdavo valdovų įpėdinius. Vienu iš tokių mokytojų buvo ir Aristotelis, kurio mokinys buvo garsusis Aleksandras Makedonietis.
1532 m. Italijos politinis veikėjas, rašytojas, istorikas Nikolo Makiavelis parašė reikšmingiausią to laikmečio veikalą ,,Valdovas” , kuriame išdėstė valdymo išmintį.
Mokslo apie darbą gamyboje reikšmę mokslininkai suprato dar viduramžiais. Matematikas ir astronomas G.Galilėjus matematiką mėgino pritaikyti darbo procesų tyrimams ir atkreipė dėmesį į nuovargį, trukdžiusį matematinius metodus taikyti darbo procesų nagrinėjimui.
De le Giras (de le Gireaux) pastebėjo ryšį tarp žmogaus masės ir jo jėgos. Jis nustatė, kad nežalinga tempti 65 kg, o pernešti nuožulnia plokštuma ant nugaros 75 kg masės krovinį. Amontonas (Amonton) nustatė žmogaus darbo našumą per pamainą. Matematikai Bernulis (Bemoulli), Eileris (Euler) ir kiti sprendė darbo našumo problemą. Jie teigė, kad paros išdirbis priklauso ne tik nuo darbininko masės ir darbo laiko trukmės, bet ir nuo profesijos pobūdžio.
Vadybos mokslo teorijos
Vadybos mokslo raidoje galima matyti svyravimus nuo naujų idėjų kūrimo, iki grįžimo prie senųjų. Viena šalia kitos egzistavo ir vystėsi skirtingos idėjos viena kitos nepaneigdamos. Vadybai didelę įtaką darė kitų mokslų, kaip psichologija, sociologija, kibernetika laimėjimai. XIX a. susiformavus galutinai naujai tvarkai pradeda kurtis vadybos teorijas apibendrinančios mokyklos. Sąlygiškai galima išskirti šias :
4.
Klasikinė mokykla
Vaidymo teorijų pradininkais buvo Robertas Owenas ir Charlesas Babbage’as.
Robertas Owenas (1771 1858) savo knygoje ,,Gamyklų vadovams” , (1831 m.) pastebėjo, kad sutrumpinus darbo dieną nuo 15 iki 12 valandų, pagerinus darbo ir darbininkų gyvenimo sąlygas, pagamintos produkcijos kiekis ne tik kad nesumažėjo, bet ženkliai padidėjo. Jis pirmasis suvokė žmonių išteklių valdymo svarbą. Tuo laiku jo idėjos liko nesupratos ir laikomos utopinėmis.
Charlesas Babbage’as (1792 1871) anglų matematikas, daug dėmesio skyręs mašinų našumo nustatymui ir kokią naudą duoda darbo vietų specializacija ir darbo pasidalijimas.
Tačiau tik XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia (1895 1930 metai) laikoma klasikinių valdymo ir organizavimo teorijų klestėjimo laikotarpiu.
Klasikinių teorijų grupėje galima skirti administravimo ir techninį fiziologinį pogrupius.
Administravimo teorijos (Klasikinės organizacijos teorijos mokykla) šaknys siekia senus laikus, kai valstybės reikalų tvarkymui prireikė specialių taenautojų. Valstybės reikalų tvarkymas reikalavo laikytis vieningos politikos, nustatyti bendras taisykles jos tarnautojams, parinkti reikiamos kvalifikacijos asmenis. 0 tai sudarė prielaidas apmąstyti esamas veiklos organizavimo problemas. Taip atstrado pradinė valstybės (viešųjų reikalų) tvarkymo teorija, kuri administravimu vadino valstybės valdžios įgyvendinimą.
XX amžiaus kapitalistinės pramonės įmonės išaugo tiek, kad joms kilo panašios valdymo problemos kaip ir valstybėms, todėl buvo bandoma perteikti sukauptas valstybės įstaigų valdymo patyrimą įmonėms.
Vienas iš tokių bandytojų buvo Henry Fayolis (1841 1925). Pagrindinis H. Fayolio veikalas Bendroji ir pramonine vadyba (1916).
Svarbiausieji jo teorijos teiginiai yra šie: administravimas tai bet kokios institucijos valdymas. Valdyti reikia įvairias tarnybas technines, finansų, prekybos, aprūpinimo, apskaitos ir administravimo. Valdytojo darbas susideda iš tipinių darbų
5.
numatymo, organizavimo, nurodymo, koordinavimo ir kontrolės.
H. Fayolis pateikia efektyvaus valdymo taisykles:
Darbo pasidalijimas Darbų specializacija yra darbo našumo prielaida. Tiek valdymo, tiek techniškas darbas gali būti specializuotas
Autoritetas Vadovo formalųjį autoritetą (teisę duoti įsakymus) lemia jo pareigos, o tikrąjį (asmens)- inteligencija ir patyrimas
Drausmė Organizacijos tarnautojai turi laikytis vidaus tvarkos taisyklių
Vadovavimo vienybė Kiekvienas pavaldinys privalo turėti tik vieną viršininką
Direkcijos būtinybė Vienas vadovas, vienas planas, vienam uždaviniui
Interesų derinimas Pavienių asmenų interesai negali būti svarbesni už
organizacijos interesus
Atlyginimas Atlyginimas turi tenkinti ir tarnautojus, ir organizaciją
Centralizacija Valdžia ir autoritetas turi būti sutelkti kaip galima aukštesniame lygyje
Hierarchija Įsakymai turi eiti tam tikru hierarchiniu keliu – nuo vadovo pavaldiniui, kad būtų užtikrintas jų perdavimas bei išlaikytas valdymo vientisumas
Tvarka Turi būti vieta kiekvienam daiktui, o kiekvienas daiktas savo vietoje. Kiekvienas asmuo privalo būti savo vietoje
Bešališkumas Vadovai turi būti mandagūs ir bešališki, kai turi reikalų su pavaldiniais
Stabilumas Reikia vengti didelės darbuotojų kaitos
Iniciatyva Pavaldiniai privalo turėti galimybę laisvai reikštis
Personalo vienybė Reikia palaikyti komandos dvasią ir skatinti veiksmų vienybę
Minėtų darbų apimitis priklauso nuo valdymo hierarchijos lygio ir nuo pavaldinių skaičiaus. H.Fayolio mintys pasirodė esančios gana universalios, daugelis jo teiginių tebėra aktualūs ir dabar.
Kitas šios krypties teoretikas buvo Maxas Wėberis (1864 1920). Jis daugiausia domėjosi valdžios ir biurokratijos problema. Jo manymu, yra trys valdžios rūšys :
I. Tradicinė, kuri remiasi tikėjimu, papročiais ir jų nekintamumu. Tai yra
,,senių” valdžia, arba gerontokratija, ir patriarchališka valdžia.
II. Charizmatinė valdžia, besiremianti pavaldinių paklusnumu vadui, neva turinčiam šventumo savybių arba labai herojiškam.
6.
III. Teisėta valdžia, paremta visų pripažįstamais įstatymais. Jų duodami nurodymai yra teisėti, taigi turi būti vykdomi. Kad ir kokia būtų valdžia, ji turi remtis biurokratija.
Kad grynoji biurokratija būtų veiksminga, reikia laikylis šių principų :
1. Darbai turi būti padalyti atskiriems specializuotiems skyriams, o skyriuje – atskiriems specializuotiems darbuotojams.