„Vadybos teorijų raida“
Verslo vadybos referatas
Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………….3
Žmogiškųjų santykių mokykla (humanistinė)………………………………………………………..4
Kiekybinių metodų mokykla……………………………………………………………………………….4
Empirinė vadybos teorija (situacinis požiūris)……………………………………………………….6
Socialinių sistemų vadybos teorija (sisteminis požiūris, sistemų klasifikavimas ………..7
Klasikinė vadybos mokykla………………………………………………………………………………..10
Mokslinio valdymo teorija………………………………………………………………………………….10
Visuotinė kokybės teorija……………………………………………………………………………………13
Išvados……………………………………………………………………………………………………………..16
Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………17
Įvadas
Teorijos – tai žinių visuma, su kurių pagalba žmonių pasaulio suvokimo patirtis įgyja prasmės. Formaliai teorija – nuosekli teiginių visuma, pateikta taip, kad paaiškintų ryšius tarp dviejų ar daugiau tiriamų faktų. Johnas Clancy tokias žinias vadina „nematomomis galiomis“, kad pabrėžtų keletą esminių teorijų panaudojimo atvejų, tų „neapčiuopiamų“ būdų, kuriais mes suprantame pasaulį.
Pirma, teorijos suteikia stabilumo mūsų patirties suvokimui. Teorija teikia kriterijus nustatyti, kas svarbu.
Antra, teorijos įgalina mus veiksmingai bendrauti ir taip užmegzti su kitais žmonėmis vis sudėtingesnius santykius. Tik įsivaizduokite, kokia neviltis apimtų, jei bendraujant su kitais kaskart reikėtų apibrėžti net pačias pagrindines savo sampratas apie pasauli, kuriame gyvenate!
Trečia, teorijos įgalina, o iš tikro ragina mus nuolat mokytis suprasti pasauli, kuriame gyvename. Pagal apibrėžimą teorijos turi ribas; bet kuri viena teorija gali aprėpti tik tam tikrą sferą. Jei šitai gerai suvokiame, sugebame savęs geriau paklausti, ar yra pasirinktinių būdų žiūrėti i pasauli (ypač kai atrodo; kad mūsų pačių teorijos jau „neatitinka“ patirties) ir galvoti apie alternatyvių įsitikinimų taikymo pasekmes.
Šio referato uždavinys suteikti teorinių žinių ir praktinių sugebėjimų, kurie leistų:
SUPRASTI vadybos teorijų vystymosi nuoseklumą ir tarpusavio ryšį;
ĮVARDINTI pagrindines vadybos teorijas, aptarti jų raidą, ryškiausius atskirų vadybos mokyklų mokslininkus;
APIBŪDYTI šiuolaikinio valdymo požiūrius, kuriais stengiamasi integruoti įvairias valdymo teorijas.
Žmogiškųjų santykių mokykla (humanistinė)
Ši mokykla gimė kaip reakcija į klasikinės mokyklos trūkumus. Ji kritikuoja klasikinę teoriją, kuri neįvertina žmogaus ypatybių ir charakterio, o vertina tik žmogaus fizinius sugebėjimus. Klasikinis požiūris yra pagrįstas mechaniniu modeliu, taip pat koncentruoja dėmesį į formalias struktūras, t.y., kaip sudėtinės sistemos dalys atitinka viena kitą, o tai trukdo iki galo suprasti, kaip struktūra „dirba“ praktikoje. Pamažu transformuodamasi ir pereidama savo vystymosi etapus, klasikinė teorija idealiai išnagrinėjo techninę gamybinio proceso pusę. Kartu ji išnaudojo visas gamybos apimties didinimo galimybes. Tačiau konkurencinė kova stiprėjo. Reikėjo ieškoti naujų gamybos valdymo metodų ir būdų, todėl mokslininkai greta techninės proceso pusės pradėjo nagrinėti ir žmogų, jo elgesį, psichologines ypatybes. Žmogiškųjų santykių doktrina, kitaip negu teilorizmas, į priekį iškelia socialinių veiksnių įtaką gamybos valdymui ir suranda naujų būdų darbo našumui didinti: tarnautojų švietimas; grupiniai sprendimai; darbo humanizavimas; žmonių elgesio psichologiniai motyvai gamybos procese; grupiniai santykiai; grupinės normos; neformaliosios organizacijos ir neformalūs lyderiai.
Žmogiškųjų santykių mokykla iškėlė darbininkų dalyvavimo valdyme idėją, jog būtina sudaryti „visišką interesų bendrumą“, ir stengėsi įrodyti, kad pats darbas ir grynai fiziniai reikalavimai gamybos procesui turi santykinai mažesnę reikšmę už darbininko socialinę ir psichologinę padėtį, už jo savijautą gamybos procese. Žmogiškųjų santykių vadybos teorijos atstovai sako, kad valdymas yra veikla, kurią kuria žmonės, ji nukreipta į žmones ir tarp žmonių. Todėl tikslus ir detalus darbo pasidalijimas, pareigų ir teisių nustatymas nereikalingas ir net kenksmingas. Tai apriboja žmonių iniciatyvą ir sudaro priežastis konfliktams. Svarbiausioji vadovo funkcija – paskatinti pavaldinius (ir materialiai, ir moraliai) darbui.
Žmogiškųjų santykių mokykla pagrindinį dėmesį skiria žmogui kaip pagrindiniam organizacijos elementui. Žymiausi žmogiškųjų santykių mokyklos teoretikai buvo W.J.Dickson (Viljamas J. Diksonas), E.Mayo (1880 – 1949). Šios teorijos pradininkas yra amerikiečių sociologas E.Mayo. Vykdydamas eksperimentus jis pastebėjo, kad geras darbo užmokestis ir paruoštos
bei tiksliai aprašytos darbo operacijos ne visada pakeldavo darbo našumą.
Kiekybinių metodų mokykla
Kiekybinių metodų (dar naujoji, matematinė) valdymo mokykla atsirado praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio viduryje, nors kiekybiniai sprendimų priėmimo metodai taikyti gana seniai. Jau 1759 metais ekonomistas Kuisnis, o 1874 m. Valrasas pasiūlė pirmuosius dar primityvius matematinio programavimo metodus. Sudėtingi metodai buvo sukurti 1937 m. fon Noimano (I.von Neumann) ir 1939 m. L.Kantorovičiaus. Matematinius tiesinio programavimo pagrindus sukūrė Žordanas (1873 m.), Minkovskis (1896 m.), Farkašas (1903 m.). Ženklų įnašą į dinaminį programavimą įnešė Markovas, o į masinio aptarnavimo teoriją – Erlangas. Tačiau praktiškai šie ir kiti metodai buvo pritaikyti Antrojo pasaulinio karo metais, kai amerikiečių armijai reikėjo nugabenti savo kariuomenę bei ginkluotę į nuo JAV nutolusius karo veiksmų rajonus. Taikomieji metodai buvo pavadinti operacijų tyrimu. Šeštajame dešimtmetyje šiuos metodus pradėta taikyti įvairiose nekarinėse srityse.
Kiekybinių metodų teorijos tikslas – matematikos modelių, skaičiavimo technikos bei informacinių valdymo sistemų taikymas valdymo situacijoms, problemoms spręsti ir vykdymui kontroliuoti. Šios mokyklos šalininkų teigimu, organizacijos sistemą sudaro trys pagrindiniai elementai: komunikacija; pusiausvyra; sprendimo priėmimas.
Šių elementų integruojančiu veiksniu laikomas tikslas. Tikslui realizuoti svarbus sprendimas, todėl ir visas valdymo procesas sutapatinamas su sprendimo priėmimu. Optimalų sprendimą galima priimti tik pasitelkus naujausius matematinius metodus ir elektroninę skaičiavimo techniką. Todėl ši mokykla visus valdymo procesus bando matematizuoti ir formalizuoti, šiam tikslui plačiai panaudojamas logikos aparatas, žaidimų ir eilių teorijos, statistikos ir prognozavimo metodai. Informacijos apdorojimo matematiniai metodai leidžia rasti naują ir patogią kalbą, analizuoti ir modeliuoti sudėtingas daugiaaukštes operacijas, priimti efektyvesnius ūkinius sprendimus. Naujoji teorija turi dvi pagrindines pakraipas: sprendimų teoriją; matematinę teoriją.
Sprendimų teorija. Kadangi valdymas, organizavimas, planavimas ir sprendimų priėmimas sudaro loginį procesą, tai jis gali būti išreikštas matematiniais simboliais ir priklausomybėmis. Šios pakraipos atstovai teigia: kadangi valdymo esmė yra sprendimo priėmimas, tai tolesnio valdymo teorijos plėtojimo šerdimi turi tapti sprendimų optimizavimas, o visi kiti skyriai bus pagalbiniai ir remsis sprendiniu, kaip viso valdymo mokslo šerdimi. Todėl pagrindinis dėmesys skiriamas sprendimo priėmimo matematiniams metodams parengti, sprendimo pasekmėms nustatyti.
Matematinė teorija. Antroji pakraipa visą dėmesį sukoncentruoja į valdymo matematinius uždavinius, visai nesusiedama jų su valdančių žmonių elgesiu, motyvais ir kt. Pagrindiniais valdymo uždaviniais šios mokyklos šalininkai laiko atsargų valdymą, organizacinių resursų paskirstymą tarp vartotojų, racionalų maršrutų organizavimą, įrengimų pakeitimo periodiškumo įvertinimą ir t.t. Su matematiniais operacijų tyrimų metodais glaudžiai susiję planavimo ir kontrolės metodai.
Matematika valdymo teorijoje ir praktikoje taikoma taip pat kaip fizikoje, chemijoje, technikoje ar medicinoje. Neteisūs šios pakraipos atstovai, kurdami matematikos kultą, kartu ir įspūdį, kad matematika apima visą valdymo procesą ir visas šios veiklos puses.
Empirinė vadybos teorija (situacinis požiūris)
Klasikinės ir žmogiškųjų santykių mokyklų nesutarimai nepatenkino darbdavių, jie reikalavo bendrosios vadybos teorijos. Ją bandė sukurti empirikai. Šios teorijos šalininkai – daugumos stambių JAV firmų vadybininkai arba specializuotų valdymo firmų konsultantai, todėl jų koncepcijos remiasi praktika. Empirikų teigimu, nors ir pasiekta nemažai laimėjimų naujaisiais valdymo metodais, iš principo negali būti jokios vadybos teorijos, kadangi valdymas – ne mokslas, o menas, kuriam negalima parengti jokių taisyklių, principų, kodeksų ir pan. Valdytojas nuolat susiduria su įvairiomis ir vis naujomis situacijomis, kurioms netinka jokie teoriniai tyrinėjimai ir apibendrinimai. Vadovas nevaldo įvykių, jis tik gali prisitaikyti prie aplinkybių, todėl valdymą leidžia tobulinti tik praktinis patyrimas ir konkrečių klaidų analizė.
Empirinė teorija (dar vadinama ir situacine) nagrinėja įvairių veiklos (biznio) sferų valdymo praktiką, ieško tipinių situacijų, kurių pavyzdžiu būtų galima mokyti būsimuosius vadovus ir parengti optimalias organizacines valdymo sistemas įvairioms situacijoms. Šios mokyklos šalininkų teigimu, užuot išvedžiojus apie vadybą, reikia aprašinėti ir nagrinėti konkrečias situacijas, surasti teisingą jų sprendimą, tinkamą ir kitoms panašioms situacijoms. Remdamiesi tokių situacijų analize, empirinės mokyklos teoretikai daug dėmesio skiria įvairioms praktikų rekomendacijoms, kaip gerinti kompanijų organizacines struktūras, kaip tobulinti žmonių elgesį, komunikacijos sistemą ir kt. Šios rekomendacijos dažnai remiasi klasikinės bei žmogiškųjų santykių teorijų išvadomis.
Svarbiausią vaidmenį ši mokykla skiria „gamybos organizatoriaus genijui“ ir vadovo patyrimui. Šios mokyklos atstovai teigia, kad nereikia ieškoti kokių
objektyvių valdymo principų, o pakanka daug „gerų patarimų“, kuriais reikia vadovautis konkrečioje situacijoje.
Apibendrinant šios mokyklos koncepcijas būtina pabrėžti, kad praktikos negalima nevertinti kaip gero mokytojo. Konkrečių situacijų analizė neabejotinai naudinga. Tačiau valdymo mokslas ir praktika negali remtis vien tik buvusiais įvykiais, juo labiau, kad vystymo procese situacijos retai kartojasi, o be to, ir panašios situacijos ankstesnis sprendimas netinka naujomis, pasikeitusiomis sąlygomis. Šios mokyklos šalininkai teigia, kad patirties perdavimas duoda daugiau naudos negu teorijos nagrinėjimas. Bet kartu jie pripažįsta, kad ir vadybos teorija gali praktikai patarti bei nurodyti naujas ir gana efektyvias plėtros kryptis. Empirinės mokyklos šalininkai plačiai skleidžia savo ir kitų valdytojų patyrimą dideliais tiražais išleisdami knygas apie „Ford“, „General Motors“, „Creisler“, IBM ir kitų kompanijų bei vadovų patirtį.
Socialinių sistemų vadybos teorija (sisteminis požiūris, sistemų klasifikavimas
Empirinės mokyklos pragmatizmas ir prakticizmas nepatenkino tų verslo teoretikų, kurie domėjosi ne tik nūdienos problemomis, bet ir plėtros perspektyva. Socialinių sistemų mokykla, remdamasi naujausia sociologijos teorija, bando kritiškai įvertinti iki jos buvusias valdymo koncepcijas ir teoriškai apibendrinti valdymo patyrimą. Šios mokyklos pradininkais laikomi Č.Barnardas ir H.Simonas. Sistema vadinama tarpusavyje susietų elementų visuma, kuri atlieka tam tikrą funkciją. Svarbu tai, kad elementai būtų susiję ir vienas kitą veiktų. Įvairios dalys gali būti susietos į visumą, bet tai dar ne sistema tol, kol nesuformuotas tam tikras mechanizmas. Bet kokia sistema gali būti nagrinėjama kaip posistemė kitos sistemos. Tarptautinių žodžių žodyne (V., 1985) žodis sistema (gr. system – sandara, junginys) aiškinamas net septyniais apibrėžimais. Deja, nė vienas iš jų nepriimtinas vadybos mokslo ir praktikos požiūriu. Vadybos požiūriu suprantamesnis ir patikimesnis toks apibrėžimas: sistema – tam tikrais ryšiais ir tam tikru būdu sutvarkytų komponentų (objektų, elementų, procesų, reiškinių ir pan.) visuma su jai būdingomis savybėmis, kurių neturi ją sudarantys komponentai.