mano norimas darbas- Raštvedyba
Įžanga
Šiandieniniame pasaulyje vadyba, kaip sudėtinga žmogaus veiklos sritis, užima ypatingą vietą. Vadybininkai nukreipia šių grupių pastangas tikslinga kryptimi, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Vienais ar kitais pagrindais žmonėms susiburiant į įvairaus pobūdžio gana paprastas ar labai sudėtingas grupes, valdymas ,vadovavimas jau seniai turėjo svarbią reikšmę, todėl vadybinė veikla tapo profesonalia veikla, o vadovai ar vadybos specialistai – darbuotojais specialistais. Taigi svarbiausias darbuotojas, atliekantis visuminės valdymo veiklos darbus yra vadovas. Šiame kursiniame darbe nagrinėsiu temą “Vadovo darbas. Vadovavimo strategija”. Vadovo darbas yra sudėtingas, reikalaujantis daug pastangų, darbo. Vadovas yra darbuotojas, kuris turi išskirtinę privilegiją kitų darbuotojų tarpe – priimti sprendimus paskirstyti, kontroliuoti, įvertinti pavaldinių vykdomą darbą. Šios temos pagrindinės analizuojamos problemos: 1.Vadovo darbas. 2.Valdymo ir bendravimo santykiai. 3.Darbų paskirstymas. 4.Darbų eigos kontrolė. 5.Darbuotojų darbo vertinimas. VADOVAS Vadovo darbas – specifinė žmogaus veiklos sfera ir ji turi būti atliekama profesionaliai. Todėl vadovai turi įgyti specifinių žinių visumą, pasirengti tokio pobūdžio veiklai . Vadovas- tai profesija. Vadovas – dvilypis žmogis, jis yra savininkų samdinys, gavęs iš jų teisę naudoti nuosavybę ir jiems atsakingas, antra vertus, didelio darbuotojų skaičiaus samdytojas (darbdavys), reikalaujantis įtempto darbo iš jų. Tokia dvilypė padėtis sukelia didelę psichologinę įtampą ir, žinoma, trumpina gyvenimą labiau, negu dirbant kitus darbus. Vienas iš pirmųjų vadovavimo klausimus pradėjo nagrinėti V.Njumenas. V.Njumeno nuomone, vadovas turi būti taip įsisavinęs bendrąsias vadybos žinias ir taip išvystęs savo sugebėjimus, kad galėtų vadovauti bet kokio profilio organizacijai. Jis teigia, kad gabus vadovas, vadovavęs , pavyzdžiui trikotažo fabrikui, gali pereiti vadovauti prekybos firmai, ir po keleto mėnesių labai sėkmingai organizuoti jos veiklą. Tuo dar kartą patvirtinama, kad vadovavimas – tai specifinė profesija. Kai kurie profesionalaus vadovavimo propaguotojai netgi mano, kad svarbiausia norint profesionaliai vadovauti organizacijai, reikia turėti talentą, ,,gyslelę”, ir gerai išanalizuoti bei įsisavinti žymių vadovų patirtį. Vienos ar kitos teorijos žinojimas ir taikymas yra tik pagalbinis dalykas. Todėl žymiųjų vadovų patirtį būtina fiksuoti , sisteminti ir skleisti visų organizacijų vadovų tarpe. Vis dėlto dauguma šios teorijos atstovų pripažįsta, kad vadovai – profesionalai savo veiklą privalo organizuoti, remiantis vienokių ar kitokių principų visuma. V.Njumeno suformuluoti principai: – organizacijos efektyvios veiklos pagrindas, gerų santykių tarp darbuotojų esminė sąlyga yra racionali organizacinė struktūra; – skiriant į pareigas darbuotojus, pagrindinis kriterijus yra gabumai; aukštesnes pareigas turi užimti gabesni; – darbuotojų likimas organizacijoje negali priklausyti nuo vieno žmogaus (vadovo) ; būtini kolegialūs sprendimai; – vadovai turi būti reiklūs, tačiau jie niekada neturi būti grubūs; – kiekvienas darbuotojas turi teisę žinoti, ką apie jį ir jo darbą mano vadovai; – atlyginimas už darbą turi tiesiogiai priklausyti nuo darbo apimties ir kokybės; – kiekvienas žmogus turi pats spręsti savo gyvenimo klausimus; organizacija, kurioje jis dirba, gali sudaryti tik geresnes ar blogesnes šių klausimų sprendimo prielaidas. Pasak žymiausio profesionalaus vadovavimo teorijos atstovo P.Drakerio vadovo veiklos turinys turi dvi veiklos sferas: – Operatyvinę veiklą, – Perspektyvinę veiklą. Operatyvinė veikla – tai visų organizacijos grandžių darbo sinchronizavimas, vieningo sėkmingai dirbančio ,,mechanizmo” valdymas. Vykdydamas šią funkciją vadovas nuolat turi sekti procesus organizacijos viduje ir išorėje, nedelsiant reaguoti į pokyčius, reguliuoti resursų panaudojimą. P.Drakeris pabrėžia, kad vadovas visuomet turės valdyti operatyvinio darbo vykdymą. Perspektyvinė veikla – tai organizacijos ateities, jos perspektyvų numatymas ir priemonių šioms perspektyvoms įgyvendinti parengimas.
P.Drakeris nurodo 5 perspektyvines funkcijas: – organizacijos tikslų nustatymas, jų realizavimo veiksmų numatymas, konkrečių uždavinių padaliniams suformulavimas; – organizacinių priemonių planavimas – darbų specializavimas, orgstruktūros projektavimas, darbuotojų numatymas; – darbuotojų veiklos motyvavimas – įvairiausių būdų parengimas (finansinis skatinimas, socialinės priemonės, paaukštinimas pareigose). – veiklos analizė, įvertinimas, išvadų formulavimas; – žmogiškųjų resursų efektyvus panaudojimas – optimalaus darbuotojų atitikimo funkcinėms vietoms užtikrinimas,
vieningo kolektyvo sudarymas; P.Drakerio nuomone, talentingas vadovas yra tas, kuris sugeba savo idėjas, savo mintis įteigti pavaldiniams, o taip pat išsiaiškinti, išryškinti pavaldinių mintis ir jas panaudoti. P.Drakerio nuomone, vadovo veiklos kokybė labai priklauso nuo jo savybių. Išskiriamos dvi pagrindinių savybių grupės: – Asmeninės savybės; – Dalykinės savybės; Pagrindinė dalykinė savybė – kompetetingumas. P.Drakeris kompetetingumą apibūdina, kaip reikalingų vadovavimui žinių visumą. Asmeninių savybių tarpe išskiriami gabumai – talentas dirbti vadovo darbą. Taip ypač pabrėžiamos šios savybės : atsakingumas, reiklumas, drausmingumas, komunikabilumas, operatyvumas, diplomatiškumas. Nagrinėjant profesonalią vadovo veiklą L.Gjulikas teigė išvadą, kad vadovavimas yra viena iš bendrųjų valdymo funkcijų. Jis teigia, kad vykdant šią funkciją ypatingą reikšmę turi vadovavimo stilius. Pirmieji vadovavimo stiliaus klausimus dar prieškario metais nagrinėjo
K. Levinas, R. Lipitas, R. Vaitas. Jų nuomone yra trys vadovavimo stiliai – atorinis, demokratinis ir nesikišimo. Apibūdinant vadovavimo stilių pagal vadovo požiūrį į sprendimų priėmimo būdus pasiūlė V.Vrumas ir F.Jatonas. Pagrindiniu vadovavimo stiliaus požymiu jie nustatė darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus laipsnį. Vadovaudamiesi šiuo požiūriu V. Vrumas ir F. Jatonas išskiria penkis stilius.
Ryškiai individualus.
Vadovas priima sprendimą, naudodamasis turima informacija, su niekuo nesitardamas ir jokios papildomos informacijos nereikalaudamas.
Individualus informacinis.
Vadovas reikalauja surinkti ir pateikti visą įmanomą informaciją, ją susisteminti ir jam pateikti, o po to sprendimą priima vienasmeniškai.
Pasitarimo (nuosaikusis) 1.
Vadovas prašo darbuotojų pateikti savo mintis, idėjas, nuomones kaip spręsti problemas, po to pats jas įvertina ir priima sprendimą.
Pasitarimo (nuosaikusis)2.
Vadovas prašo darbuotojų pateikti savo mintis, idėjas, nuomones, jas su darbuotojais aptaria ir priima savo sprendimą.
Grupinis.
Vadovas kartu su darbuotojais svarsto problemą, generuoja galimus sprendimo variantus ir priima galutinį sprendimą susitarimo būdu.
Vadovavimo stiliai pagal Bleiką ir Dž. Mounton.
Aplaidus vadovavimas – minimalus dėmesys darbuotojams ir gamybos organizavimui.
Autoritarinis vadovavimas – pirmaeilis dėmesys gamybos organizavimui, antraeilis – darbuotojams.
Klubinis organizavimas – pirmaeilis dėmesys darbuotojams, antraeilis gamybos organizavimui.
Subalansuotas vadovavimas – nuosaikus dėmesys ir darbuotojams ir gamybos organizavimui.
Komandinis vadovavimas – gilus dėmesys ir darbuotojams ir gamybos organizavimui.
Vadovavimo teorijos pradininkai yra R. Hausas ir T. Mitčelas. Pagal šią teoriją sėkmingo vadovavimo esmė apibūdinama taip:
1. Vadovai nuodugniai išaiškina, padeda suprasti pavaldiniams veiklos tikslus.
2. Parodo kaip atlyginimai už darbą tiesiogiai siejasi su tikslų realizavimu.
3. Apibūdina tikslų įgyvendinimo ir atlyginimų pasiekimų būdus ir kelius.
Vadovo darbas – tai, kitaip tariant, vadovavimas. Vadovavimo specifika reiškiasi tuo, kad išsiskiria žmogaus ar asmenų grupė, lemianti kitų žmonių veiksmus bei pastangas, realizuojant bendrą tikslą, kad kuo efektyviau būtų panaudojami turimi ištekliai. Taigi vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus.
Vadovo pagrindinė funkcija – kūrybiškos idėjos veiklos turinys. Vadovavimas yra tada, kai pavaldiniai laikosi vadovo nurodymų.
Vadovo veiklai būdinga:
– Dinamiškumas;
– Įvairumas;
– Sudėtingumas;
– Kūrybiškumas;
– Haotiškumas;
– Fragmentiškumas;
– Laiko spaudimas (karštligiškumas);
– Rizika.
Anot F.W.Teylor, H.Fayol, Graičiūno ir kt. vadovo darbas tai:
1. Gamybos ir darbo organizavimo pagrindų parengimas.
2. Pagal nustatytas darbo kvalifikacijas, reikalavimus kruopščiai atlikti darbus apmokyti darbuotojus.
3. Nustatyti ryšius tarp užduoties apimties, kokybės ir atlyginimo dydžio, skatinti kiekvieną darbuotoją kokybiškiau ir greičiau atlikti darbus.
4. Tolygiai paskirstyti darbus ir atsakomybę tarp organizacijos administracijos ir vadovo.
Vadovai – funkciniai meistrai – turi planuoti darbo procesą, vadovauti, vertinti ir kontroliuoti.
Valdymo ir bendravimo santykis
Valdymo objektas visada yra žmonės, sujungti į darbo grupę. Žymiausi šios srities atstovai į klausimą, kas yra vadovai atsako taip : pasak valdymo teorijos pradininko F.Teiloro, valdymas – tai ko nors darymas kitų rankomis. Vienas žymiausių septintojo dešimtmečio valdymo specialistų P.Drakeris teigia, kad valdymas – tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minią paverčia efektyviai tikslingai ir našiai dirbančia grupe. Anot žymaus devintojo dešimtmečio amerikiečių menedžerio L.Jakokos, valdymas yra ne kas kita kaip žmonių nuteikimas darbui, ir vienintelis būdas tai padaryti – bendrauti su jais. Vadinasi, valdymas visada yra bendravimas. Vadinasi, bendravimas – tai procesas, kurio metu keičiamasi informacija, perduodamas emocianalus būvis, daroma tam tikra įtaka. Žmonų grupė, kurios nariai neturi galimybės bendrauti,
netenka socialinių ryšių, jungiančių juos vieną su kitu. Todėl tokios grupės suyra.
Kažkoks senovės išminčius yra pasakęs: ,,menas valdyti žmones – pats sunkiausias ir aukščiausias iš visų menų”. Tai buvo teisinga visais laikais ir ypač šiandien, demokratizuojant valdymą ir visą mūsų gyvenimą, pertvarkant visą mūsų ūkio ir valdymo mechanizmą, kurio širdimi turi būti žmogus, jo laisvos asmenybės, įvairiausių galimybių plėtojimas ir reiškimasis.
Gamybos vadovai įvairaus pobūdžio bendravimui skiria 80 – 90 % viso savo darbo laiko. Todėl gebėti bendrauti – svarbus reikalavimas, keliamas mūsų vadovams, kadangi per jį garantuojama efektyvi bendra žmonių veikla. Tik išmokęs bendrauti tampi žmogumi. Taip pat ir vadovu tampama tik išmokus bendrauti su pavaldiniais, priešingu atveju – tik varovas.
Žinomos tokios pagrindinės bendravimo funkcijos:
Pažintinė. Norint dalyvauti bendroje veikloje, reikalingos tam tikros žinios. Taigi, ši funkcija reiškiasi tuo, kad, esant sistemingiems kontaktams, bendravimo dalyviai gauna įvairių žinių apie save, savo draugus, ir apie būdus iškilusiems klausimams spręsti.
Reguliacinė. Reguliacinė bendravimo funkcija reiškiasi tuo, kad ji daro įtaką kolegoms ir bendradarbiams, siekdama išsaugoti ar pakeisti jų elgesį, būvį, aktyvumą, vertybių sistemą. Ši funkcija įgalina organizuoti, koordinuoti ir optimizuoti kolektyvo narių bendrus veiksmus.
Komunikacinė. Ši bendravimo funkcija priklauso emonacialiai sferai. Bendravimas – svarbiausias veiksnys, formuojantis žmogaus emocionalią savijautą.
Pagal tarpiškumą bendravimą galima skirti į tiesioginį, t. y. bendravimą be tarpininkų, ir netiesioginį, t.y. per tarpininką.
Pagal bendravimo dalyvių skaičių jis gali būti asmeninis – individualus, kai bendrauja du subjektai, asmeninis – grupinis, kai vienas asmuo bendrauja su grupe, ir grupinis, kai grupė bendrauja su grupe.
Pagal bendravimo įtaką galima skirti:
– Būtiną bendravimą;
– Norimą bendravimą;
– Neutralų bendravimą;
– Nepageidaujamą bendravimą.
Vadovo santykiai su pavaldiniais pagrįsti humaniškumo principu yra labai svarbus veiksnys, formuojantis tarpusavio santykius darbo procese ir ugdantis kūrybinį požiūrį į darbą. Mokėti bendrauti , t.y. mokėti parduoti savo valią, ,,priversti” jai paklusti, uždegti entuziazmą ir skirti ją tam, kam reikia. Tačiau lygiai taip pat vadovo bendravimas su pavaldiniais turi ribas.