ĮVADAS
Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.
Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms plečiantis mainams, sudėtingėjant grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus –nuspręsti, kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. Šiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai, kaip taisyklė, nebedirbo tiesioginių produkto gamybos darbų. Be to, šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms, ką, kaip, kada vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.
Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės, valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas. Įvairių formų valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, ar vėliau – viduramžių valstybėse) aiškiai skyrėsi (valdymo ir pardavimo prasme) tokios grupės kaip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Rašytiniuose statutuose ar nerašytiniuose susitarimuose buvo apibūdintos ir vienų ir kitų teisės bei kitos normos.
Dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Visose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai – kareiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Kareiviai privalo besąlygiškai vykdyti vadų įsakymus, nesvarstydami ir nesigilindami į jų turinį. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra labai specifinė vadybos sfera.
Antra vertus, įdomu kad V. Graičiūnas, ieškodamas atitikmens terminui “menedžmentas”, pasirinko būtent žodį “vadyba” – aiškiai kildinamą iš žodžio “vadas”. Tai rodo, kad jis tikriausiai intuityviai organizacijų valdymą lyg ir prilygina kariuomenės valdymui.
Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių bažnyčioje išsikristalizavo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti paskiriami atitinkamo lygio dvasininkai (vyskupai, dekanai, kunigai). Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai, kuriuose sukauptas ilgametis šios sudėtingos daugiamilijoninės bendruomenės organizavimo patyrimas.
Vadybos mokslas atsirado ir susiformavo kaupiant praktinio valdymo patyrimo duomenis, juos analizuojant, apibendrinant, parengiant išvadas, kurios atspindi objektyvius reiškinius. Tokie apibendrinimai pradėti dar 14-15 amžiuje, kuomet kai kuriuose valstybėse buvo pradėti rengti valdymo reguliavimai, kuriuos šiandieniniu supratimu galbūt galima būtų vadinti įstatymais, kodeksais ar net savotiškomis konstitucijomis. Suprantama, šiuos apibendrinimus vertinti kaip žinių visumą, apibūdinančią specifinio mokslo sferą, negalima.
Viduramžiais jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliaminus, bet ir kaip gana populiarius kūrinius. Vienas iš tokių pavyzdžių yra N. Makiavelio veikalas “Valdovas”.
19-ame amžiuje, pradėjus vystytis mašininei gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniuose šaltiniuose pradeda nagrinėti atskiri autoriai. Tais metais paskelbiami M.Boltono, B.Goto, V.Brauno, Č.Bebeidžo, Dž.Vedgvudo ir kitų darbai. Juose empiriškai apibendrinamas atskirų įmonių organizavimo patyrimas, siūloma, kaip jį panaudoti kitose gamyklose. Šių darbų pasirodymas reiškė, kad organizacijų valdymo klausimai pradedami nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valymo bruožų. Tai rodo, kad objektyvi “dirva” atsirasti vadybai, kaip atskirai, specifinei mokslo krypčiai, buvo subrendusi. (5, 16-18)
VADYBOS SĄVOKOS KILMĖ.
Pastaruoju metu Lietuvoje gana plačiai naudojamas angliškas vadybos atitikmuo – žodis menedžmentas, kuriam tikrai ne vieta išsilavinusio lietuvio kalboje. Šimtmečius valdę didžiąją mums pažįstamo pasaulio dalį, anglai turi gana daug žodžių, lietuviškai reiškiančių “valdyti” – to rule, to govern, to control, to direct, to conduckt. Iš šių veiksmažodžių sudaryti daiktavardžiai buvo pradėti vartoti siauresnėmis reikšmėmis: ruler – liniuotė, governor – gubernatorius, teritorijos valdytojas, controller – inspektorius, techninis reguliatorius, director – įstaigos vadovas, direktorius, režisierius, conductor – atsiradus geležinkelio transportui – traukinio valdytojas, dabar – orkestro dirigentas. Kai buvo
pradėta ieškoti bendrų žmonių veiklos valdymo pagrindų, pasirodė, kad tokio bendro žodžio vadovas, reiškiančio ir gubernatorių, ir direktorių, ir režisierių, ir dirigentą, anglų kalboje nebeliko. Anglai rado išeitį – pridėjo reikšmę valdyti žodžiui to manage, kuriuo pirminė reikšmė buvo “sugebėti, susidoroti (su darbu), įsigudrinti”; jie aiškino – valdyti – reiškia daryti kitų rankomis. Taip iš to veiksmažodžio sukurtas daiktavardis manager ir užėmė tą vietą, kurią lietuvių kalboje užima žodis vadovas. Tiesa, kai kuriuos Lietuvos organizacijos savo vadovaujančius pareigūnus vadina ir vadovais, ir menedžeriais; vadovais vadina tuos, kurie turi didžiausius įgaliojimus spręsti organizacijos reikalus ir jai atstovauti, o menedžeriais – žemesnio lygio pareigūnus, kurie tvarko kasdieninę organizacijos veiklą ir atstovauja organizacijai, gavę vadovo įgaliojimus. Žodžio reikšmės požiūriu tai visai teisinga – jie irgi yra vadovai, arba tariant anglišku žodžiu, – menedžeriai. Bet kadangi šio žodžio reikšmė yra daug platesnė, taip vartoti jo nedera, nes lietuvių kalba kasdieninio darbo vadovas, turintis aukščiausio vadovo įgaliojimus, jau seniausiai vadinamas valdytoju (kai kurie vadybos specialistai JAV lietuviai rekomenduoja vartoti žodį vedėjas). Kitas anglų kalbos daiktavardis management reiškia žmonių veiklos valdymą, mokslą apie šį dalyką ir valdymo aparatą. O lietuviams dėl jo atsirado keblumų, nes žodis valdymas reiškia ir žmonių veiklos, ir techninių įrengimų veiklos kreipimą norima linkme. Žymus lietuvių valdymo specialistas Vytautas Andrius Graičiūnas (1898-1953) ir pasiūlė kaip angliško žodžio management atitikmenį vartoti seną lietuvišką žodį vadyba.(3, 10-11)
VADYBOS MOKSLO RAIDA
Vadyba senovėje.
Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, kad ir tada buvo formalių organizacijų. Jos plėtojosi ir stiprėjo, o kartu ryškesnis ir sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labai skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Senovės organizacijose aukščiausiosios grandies vadovų grupės buvo labai negausios, mažai buvo ir vidutiniosios grandies vadovų. Beveik viskas priklausydavo nuo vadovo valios, kuris spręsdavo atsižvelgdamas į savo patirtį ir intuiciją. Tada mažai rupėjo, kaip valdyti. Buvo galvojama, kaip organizacijas panaudoti turtui ar politinei valdžiai įsigyti.
Mokslinė vadybos mokykla.
Pirmąją mokslinę valdymo koncepciją suformulavo F.Teiloras. Jis stengėsi žmogų priversti dirbti įmonės labui ir tam rengė procedūras, kontrolės sistemą, skatinimo priemones. F.Teiloras savo sistemos esmę taip aiškino: “Mokslas vietoje tradicinių įgūdžių; harmonija vietoje nesutarimų; bendradarbiavimas vietoje individualaus darbo; maksimalus našumas vietoje jo ribojimo, kiekvieno darbininko tobulėjimas iki maksimalaus našumo ir gerovės”.
Vadinamojo teilorizmo pagrindą sudaro šie valdymo principai:
1. Parengti mokslinius gamybos organizavimo principus ir jais pakeisti tradicinius; moksliškai tirti visas darbines veiklos sritis.
2. Parinkti ir mokyti vadovus bei darbininkus pagal nustatytus kvalifikacijos reikalavimus (mokslinis kriterijus).
3. Administracijos bendradarbiavimas su darbininkais įdiegiant mokslinį darbo organizavimą į praktiką.
4. Darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai tarp administracijos ir darbininkų.
Pirmasis mokslinės vadybos metodologijos aspektas yra darbo turinio analizė. Remiantis tyrimais, kuriami racionalūs atlikimo būdai, šalinant nesąmoningus ir nereikalingus judesius, o darbininkai išmokomi juos naudoti. Tikslas – padidinti darbo veiksmingumą. Jis padarė išvadą, kad pagrindinė žemo našumo priežastis yra netikęs darbininkų skatinimas ir parengė materialinio skatinimo sistemą.
F.Teiloras pasiūlė nuo darbų atskirti jų koordinavimą. Darbams tvarkyti ir kontroliuoti panaudojo funkcinio valdymo aparatą. Tačiau pagrindinį dėmesį šiuos mokyklos atstovai skyrė pačiai gamybai. Jie darbavosi didindami veiksmingumą ne vadybos srityje, o gamybos sferoje. Tačiau mokslinės vadybos koncepcija tapo persilaužimu, kurio dėka valdymas buvo pripažintas savarankiška mokslinių tyrimų sritimi. Organizacinę technologinę vadybos kryptį toliau plėtojo G.Gantas, sutuoktiniai F. ir L. Gilbertai, H.Emersonas.
G.Gantą domino jau ne atskiros operacijos ir darbo judesiai, o visas gamybos procesas. Žemą našumą jis aiškino tuo, kad uždaviniai ir jų sprendimo metodai formuojami remiantis ankstesne patirtimi, neįvertinami įvykę pasikeitimai. G.Gantas yra operatyvinio valdymo ir kalendorinio planavimo pirmtakas. Jis parengė visą sistemą planavimo grafikų, kurie padeda veiksmingai kontroliuoti darbų eigą. G.Gantas pabrėžė žmogiškojo veiksnio svarbą gamybai ir buvo įsitikinęs, kad darbas turi būti ne tik egzistavimo, bet ir pasitenkinimo šaltinis.
Sutuoktiniai F. ir L. Gilbertai ieškojo optimalių būdų bet kuriam darbui atlikti naudojant elementarius judesius. Nereikalingų judesių pašalinimas padeda tiksliau nustatyti išdirbio normas. Savo teiginiu F.Gilbertas
praktikoje. Jis pirmasis darbo judesiams tirti panaudojo fotoaparatą ir kino kamerą. L. Gilbert tyrė personalo valdymo problemas: parinkimą, paskirstymą ir paruošimą.
Žymus Teiloro pasekėjas yra H. Emersonas. Pagrindinis jo darbas: “12 našumo principų” neprarado reikšmingumo ir dabar:
1. Reikia turėti aiškius tikslus. Jeigu kiekvienas vadovas suformuotų savo tikslus, juos išaiškintų pavaldiniams, stengtųsi įgyvendinti, tai tokia įmonė pasiektų aukštą individualų ir kolektyvinį našumą. Dar Seneka yra pasakęs: “Kas nežino, į kokį uostą plaukia, tam nėra palankaus vėjo”.
2. Pripažinti savo klaidas ir ieškoti jų priežaščių.
3. Kompetetingų specialistų konsultacijos ir valdymo sistemos tobulinimas jų rekomendacijų pagrindu.
4. Drausmės palaikymas aiškiai reglamentuojant veiklą, kontrolę ir skatinimą.
5. Teisingas požiūris į personalą.
6. Greita, patikima, tiksli, visiška ir nuolatinė apskaita.
7. Darbų dispečerizavimas pagal principą: “geriau dispečerizuoti neplanuotus darbus, negu planuoti darbus bet jų nedispečerizuoti”.
8. Normos ir tvarkaraščiai, kurie skatina rezervų paiešką ir panaudojimą.
9. Darbo sąlygų norminimas
10. Operacijų normavimas, standartizuojant jų atlikimo metodus ir reglamentuojant laiką.
11. Rašytinių standartinių instrukcijų parengimas.
12. Atlyginimas už našumą.
H. Emersonas buvo įsitikinęs, kad “įtemptai dirbti, vadinasi įdėti į darbą maksimaliai pastangų; dirbti našiai, vadinasi panaudoti minimaliai pastangų”.
Ryškiausias šios teorijos įgyvendinimo praktikoje atstovas H.Fordas išvystė teoriją, kuri buvo pradėta vadinti “fordizmu”. H. Fordas pabrėždavo, kad Amerika gyvena darbu, kad ji turi talentingų žmonių, ir todėl svarbiausias verslininkų uždavinys – sudaryti sąlygas, kurios leistų visiškai atsiskleisti tautos sugebėjimams ir – ne atskirų žmonių ar atskirų socialinių grupių, o visų dirbančiųjų. Jis manė, kad pramonės tikslas ne tik aprūpinti vartotojus, bet ugdyti juos. Jo srautinė gamyba buvo aukšto techninio lygio, organizuota, atlyginama pagal darbą, nuasmeninanti darbuotojus ir pasižyminti labai dideliu veiklos reglamentavimu. Mokyklos nuopelnas yra tas, kad ji įtvirtino šiuos mokslinio valdymo principus:
1. Mokslinės analizės naudojimas optimaliam užduoties atlikimo būdui nustatyti.