Turinys
ĮVADAS 2
VADYBOS TURINYS. REIKŠMĖ IR RAIDA. 4
Valdymo koncepcijų raida 4
Vadybos mokslas Lietuvoje 6
VADYBOS FUNKCIJOS 8
Planavimas 8
Organizavimas, jo esmė 10
Vadovavimas 12
Motyvavimo esmė ir raida 15
Kontrolė 16
IŠVADOS 20
LITERATŪRA 22
ĮVADAS
Žmonės jau gilioje senovėje suprato, kad susitelkus gali atlikti tokius darbus, kokių vienas žmogus nepajėgtų padaryti. Jie suprato ir tai, kad jų pastangos turi būti suderintos, kad kiekvienas turi žinoti, ką jis turi dirbti. Ir geriausia, kai yra žmogus, kuris kiekvienam tą nurodo. Tai ir buvo priežastis organizacijoms atsirasti. Organizacija yra vadovų pasaulio pagrindas ir vadybos gyvavimo priežastis.
Organizacija – grupė žmonių, kurie sąmoningai derina savo veiklą, siekdami bendro tikslo ar tikslų.
Nuo XIX šimtmečio pabaigos priimta valdymą apibrėžti pagal keturias konkrečias vadovo atliekamas funkcijas: planavimą, organizavimą, vadovavimą ir kontrolę. Todėl galime sakyti, kad valdymas – tai organizacijos narių planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontrolės procesas bei visų kitų organizacijos išteklių panaudojimas siekiant organizacijom užsibrėžtų tikslų.
Pats vadybos terminas Lietuvoje vartojamas palyginti neseniai ir gana nevienareikšmiškai. Tebesitęsiant vadybos teoretikų diskusijoms, vis dar nėra neginčijamų argumentų dėl vadybos ir valdymo terminų vartojimo kalbant apie informacijos išteklius. Neabejotina, kad tam tikros painiavos atsirado kritiškai neįvertinus prieškaryje V. A. Graičiūno pasiūlyto vadybos termino, sudarius dirbtinę priešpriešą tarp vadybos ir valdymo terminų.
Vadybos funkcija tai valdymo darbų dalis turinti savitus tikslus, procesus ir poveikio būdus. Nagrinėjant vadybos funkcijas, valdymas analizuojamas kaip veikla ir kaip valdymo objektus. Trumpai apibūdinsime vadybos funkcijas:
Tikslas yra firmos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus, kuriam pasiekti nukreipia visa firmos veikla. Tikslo formavimas yra valdymo proceso pradinis ir galutinis taškas.
Prognozavimas – organizacijos veiklos būklės ateityje tikimybinis įvertinimas.
Planavimas — pagrindinė vadybos funkcija, jungianti tikslus, išteklius ir rezultatui,.
Organizavimas – valdomo objekto ir subjekto sąveikos nustatymas, valdymo struktūrų formavimas ir tobulinimas.
Motyvavimas. – žmonių aktyvinimas rezultatyviam darbui, darant materialinį ir moralinį poveikį.
Kontrolė yra vieno valdymo ciklo pabaiga ir naujo pradžia. Ji garantuoja grįžtamą valdymo ryšį ir neatskiriama nuo planavimo.
Tai bendrosios funkcijos, kuriose yra išskiriami antriniai technologiniai ciklai, rodantys jų įgyvendinimo technologiją. Šie ciklai vadinami konkrečiomis funkcijomis.VADYBOS TURINYS. REIKŠMĖ IR RAIDA.
Vadyba – tai valdymo teorija. Tai kompleksinis mokslas, besiremiantis kitais mokslais (ekonomika, psichologija, sociologija, matematika, etika, o ypač disciplinos apie asmenybę). Valdymas reikalauja subjekto ir objekto egzistavimo. Tai yra valdančiosios ir valdomos pusės. Vadyboje subjektas yra vadovas, menedžeris, o objektas – gamyba ir joje dalyvaujantys žmonės. Vadybos kaip mokslo turinį sudaro šių abiejų elementų sistemos nagrinėjimas ir ryšių tarp jų nagrinėjimas.
Vadybos turinį sudaro daug atskirų reiškinių, tačiau juos galima suskirstyti į dvi grupes:
1.Santykiai tarp žmonių valdymo procese,
2.Valdymo principai, organizacinės struktūros, valdymo technika.
Vadybos teoretikų požiūriu vadybinė veikla – tai visuminė organizacijos valdymo veikla. Objektas yra valdomas kaip visuma (formuojami organizacijos tikslai ir politika), lygiai kaip ir atskiri objekto elementai (gaminiai, padaliniai, darbo jėga, finansai). Juos valdant akcentuojamas procedūrinis vadybos aspektas, kuriame išskiriamos bendrosios vadybos funkcijos.
Patį vadybos terminą įvedė Federyhas Teiloras, savo klasikiniam veikale „Shop management“. Šiuo terminu, jis pakeičia ankščiau naudotus terminus: regulation, government, direction. Pagal Teilorą, management apibūdina visuminę organizacijos veiklą (valdymo). Analogiškai galima pasakyti apie Fajolio veiklą. Vadybai reikalingos įvairiapusės žinios. Vadyba – apie organizacijos valdymo dėsningumus, principus, metodus bei organizacinį mechanizmą. Praktinėje – vadybinėje veikloje išskirtinis vaidmuo tenka vadovavimo funkcijai, todėl centrinė vadybos figūra – vadovas. Visi vadybos tyrinėtojai pripažįsta, kad turi turėti vadybos gyslelę. Tai ne tik mokslas, bet ir menas.
Profesionali vadyba – tai mokslo, meno ir personifikuotos praktikos lydinys. Atskiroms organizacinėms veiklos sferoms naudojamas terminas „valdymas“.
Valdymo koncepcijų raida
Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik suderinus organizuotas žmonių pastangas. Senovės imperijų ir valstybių istorija rodo, kad ir tada buvo formalios organizacijos. Jos vystėsi ir stiprėjo, o kartu sudėtingesnis darėsi ir jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabartinio valdymo formų požymiai. Nors jų valdymo pobūdis ir stipriai skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Senovės organizacijose aukščiausiausios grandies vadovų grupės buvo neskaitlingos. Mažai buvo ir vidutinės grandies vadovų. Beveik viskas priklausė nuo vyriausio vadovo valios, kuris sprendė vadybos klausimus pagal
savo patirtį ir intuiciją. Tada mažai rūpėjo kaip valdyti. Organizacijas buvo siekiama panaudoti turtui įsigyti ir politinei valdžiai išlaikyti.
Pirmąją mokslinę valdymo koncepciją (MVK) suformulavo Teiloras, Grantas ir Gilbertas. Jie stengėsi žmones priversti dirbti organizacijos labui ir tam tikslui kūrė procedūras, kaip geriau atlikti darbus, kontroliuoti jų eigą, kaip skatinti žmones geriau dirbti. Teiloras suformulavo pirmuosius valdymo organizavimo principus. Svarbiausi tokie:
1. Organizacijos administracija turi detaliai išanalizuoti geriausius darbo būdus ir tuo remiantis sudaryti mokslinius gamybos organizavimo pagrindus.
2. Administracija turi nustatyti dirbančiųjų kvalifikacijos reikalavimus ir pagal juos mokyti ir parinkti žmones.
3. Nustatyti ryšį tarp užduoties dydžio, kokybės ir atlyginimo už darbą.
4. Darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai tarp administracijos ir darbininkų.
Teiloras pirmasis pasiūlė atskirti nuo darbų jų koordinavimą šiam tikslui, t.y. darbų tvarkymui, kontrolei, jis panaudojo funkcinio valdymo aparatą. Pagrindinį dėmesį mokslinės valdymo mokyklos atstovai skyrė pačiai gamybai. Jie didino darbo efektyvumą, veiksmingumą gamybos sferoje, o ne valdymo srityje. Teiloro mokyklą tęsė Emersonas, kuris suformulavo 12 darbo našumo principų ir tuo išvystė toliau Teiloro organizavimo teoriją. Įvedė į ją humanizavimo elementų.
Pirmasis jo principas – būtinybė turėti aiškų tikslą. Vadovas turi suformuluoti savo tikslus, juos išaiškinti pavaldiniams ir įgyvendinti, siekiant padidinti individualų ir kolektyvinį darbo našumą.
Antrasis principas – sveikas protas. Visur reikalingas saikas. Ryškiausias mokslinės valdymo teorijos taikytojas praktikoje – Henri Fordas. Jis sukūrė srautinę gamybą , kuri buvo aukšto techninio lygio, organizuota, su efektyviu atlyginimu pagal darbą, bet labai varginanti žmones, pasižyminti dideliu darbo reglamentavimu.
Antroji MVK kryptis – klasikinė administracinė valdymo mokykla. Jos būdingas bruožas – valdymo organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai buvo prancūzų mokslininkas Fojalis ir jo šalininkai – Murvi, Ovikas ir kiti šios mokyklos atstovai. Jie stengėsi žvelgti į organizaciją iš perspektyvos, ieškojo bendrų bruožų ir dėsningumų, kūrė universalius valdymo principus. Vienas iš jų – parengti universalią valdymo sistemą. Fojalis pirmasis universalų valdymo procesą suskaidė į atskiras funkcijas: numatymą (planavimą), organizavimą, koordinavimą ir kontrolę. Fojalis sukūrė ir administravimo doktriną, daugelis šios doktrinos principų yra aktualūs ir šiandien:
Pagal Fojalį vadovas turi būti kvalifikuotas, išsilavinęs, vadovas ir pavaldinys turi vienas kitu pasitikėti. Vadovas turi šalinti negalinčius ir nenorinčius gerai atlikti savo pareigų. Jis turi būti aukštų moralinių savybių.
Trečioji MVK – žmoniškųjų santykių teorija. Paminėtosios dvi teorijos nepakankamai vertino žmogaus vaidmenį. Gyvenimas privertė pažiūrėti į valdymą kitaip, garantuoti gerus darbo rezultatus kitiems dirbant. Šios mokyklos kūrėjai ir šalininkai: McGregaras, Likartas, Ardžeris ir kiti. Jie įrodė, kad žmogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų požiūris į dirbantįjį ir kt. Jie skaičiavimais patvirtino teiginius, kad darbo našumas priklauso ne tik nuo organizacinio lygio, bet ir nuo organizacijos socialinio psichologinio klimato. Pagrindinis šios teorijos teiginys – tik laimingas žmogus dirba našiai.
Laikui bėgant, pradedant šio amžiaus viduriu (po 1950 m.) vadybos specialistai pastebėjo, kad nei mokslinė, nei administracinė, nei žmonių santykių teorijos nebegali išspręsti daugelio vadybos problemų. Todėl buvo pradėta ieškoti naujų būdų. Susiformavo naujoji valdymo mokykla (NVM). Ši mokykla valdyme pradėjo naudoti tiksliuosius mokslus, skait. techninę matematiką ir kt. Ji vystėsi dviem kryptim. Pirmajai priklausė matematinių metodų naudojimas geriausiems sprendimams išrinkti. Antroji kryptis nagrinėjo valdymą, kaip sistemą, sisteminiu požiūriu. Vėliau buvo bandoma jas sujungti ir atrasti optimalius valdymo sprendimus, panaudojant specialius modelius ir pan. Didelis šios mokyklos įnašas – sistemų teorijos panaudojimas valdymui. Organizacija čia vaizduojama kaip sistema su ryšiais tarp vadovų ir pavaldinių, tarp dirbančiųjų , tarp organizacijos ir aplinkos. Sistema – tam tikras vieningumas, sudarytas iš tarpusavyje susijusių dalių, pvz.: automobilis yra sistema. Tokias sistemas sudaro daugybė sudedamųjų dalių, kurios tarpusavyje sąveikauja. Visoje sistemoje aiškiai galima skirti 3 elementus: poveikis, procesas ir rezultatas.
Po naujosios valdymo mokyklos veikė empirinė valdymo mokykla. Esmė – situacija, t.y. rinkinys aplinkybių , kurios tuo metu daro organizacijai poveikį. Apibendrinti šios mokyklos darbus sunku, nes čia dominuoja praktinio patyrimo reikšmė, teorinės pažiūros nesudaro vieningos sampratos.
Vadybos mokslas Lietuvoje
Vadybos pagrindus Lietuvoje pradėjo dėstyti tarpukario laikotarpyje Kauno Universitete profesorius Šimkus. Straipsnius apie mokslinį valdymo organizavimą rašė Raulinaitis, išvertė Fojelio administracijos principus, Teiloro darbo mokslinį organizavimą ir kitas knygas.
Vadybos mokslo
susijęs su Vytauto Andriaus Graičiūno veikla. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo pavaldinių skaičių. Jis išaiškino, kad tarp vadovo ir pavaldinio yra 3 rūšių ryšiai: asmeniniai, grupiniai ir kryžminiai tarp pavaldinių. Pavaldinių skaičius didėjant šių ryšių skaičiui didėja geometrine progresija, ir pasiekus tam tikrą pavaldinių skaičių vadovo darbas tampa neveiksmingas. Jo nuomone, ši riba yra 6 pavaldiniai. 1938 m. jis įkūrė Lietuvoje mokslinę vadybos draugiją. Ši draugija rūpinosi, kad visos ūkinio gyvenimo sritys būtų griežtai racionalizuotos, remiantis visų dalyvių naudos principu. Graičiūno išvesta pavaldinių skaičiavimo matematikos formulė įtraukta į pasaulinę vadybos enciklopediją. Pokario laikotarpiu valdymo organizavimo kryptyje dirbo Rojachas, valdymo strategijos formavimo srityje KPI dėst. Gubavičius, vadovų kvalifikacijos tobulinimo srityje Kvarinavičius ir kt.
VADYBOS FUNKCIJOS
Klasikinės vadybos funkcijos yra planavimas, organizavimas, vadovavimas, kontrolė, nors įvairūs literatūros šaltiniai nurodo nuo 3 iki 8 vadybos funkcijų, o bendrą vadybos funkcijų sąrašą sudaro daugiau nei 15 pozicijų. Žinoma, galima laikytis nuomonės, kad vienaip ar kitaip komponuojamos vadybos funkcijos (pirmiausia savo logine seka) gali būti vadinamos vadybos ciklo sudedamosiomis dalimis.
Planavimas
Strategija yra svarbiausia organizacijos veiksmų programa, nurodanti ilgalaikių tikslų prioritetus ir išteklius jiems pasiekti. Ji rengiama prognozių pagrindu. Dėl to strategija tiksliai nenurodo, kaip įmonė sieks savo tikslų; tai — vidutinės trukmės ir trumpalaikiu programų uždavinys. Ji tik suformuluoja pagrindinius tikslus ir politiką jiems pasiekti, kad visa organizacija veiktų viena kryptimi. Strategiją rengia aukščiausiojo lygio vadovybė, o j1 įgyvendinant dalyvauja visų lygių vadovai.
Strateginis planavimas yra veiksmų ir sprendimų rinkinys specifinėms strategijoms parengti. Strateginis planas tai ilgalaikės veiklos programa, kurių reikia nuolat keisti priderinant prie pasikeitusios aplinkos. Jis negarantuoja, kad įmonei seksis, jeigu bus klaidų ją valdant. Strateginis planavimas yra kruopštus ir sistemingas pasiruošimas ateičiai.
• Paskirtis – pamatinis organizacijos tikslas (misija). Jis nusako jos egzistavimo priežastis ir yra už organizacijos ribų. Jį turėtų žinoti visi organizacijos darbuotojai. Paskirtį apibūdina firmos verslas; firmos darbo principai; firmos vidaus psichologinis klimatas ir kokius žmones firma patraukia. Pagal paskirtį formuojami organizacijos tikslai.
Strateginio planavimo nesėkmės – tik vienas visos planavimo sistemos veiksmingumo aspektas. Nors mokslinis ir metodinis planavimo lygis žymiai padidėjo ir visi pripažįsta, kai planavimas yra valdymo pagrindas, jis vis dar lieka silpna vadybos veiklos grandimi. Dažna strateginio planavimo nesėkmių priežastis – nepakankamas vadovų dėmesys. Daugeliui žmonių aktualios šiandienes problemos užgožia akiratį, tolima perspektyvi Planavimas užsimiršta dėl kritinių situacijų, kurių sprendimas patrauklesnis, nes sudaro užbaigt darbo įspūdį. Tas verčia daryti išvada, kad reikia sudaryti tokias aplinkybes, kurios planavimą padarytų būtinu. Kita priežastis – planavimo tyrimų painiojimas su planais. Kad tyrimai tapt planu, reikia priimti sprendimą apie pagrindines priemones tikslui pasiekti.