VADYBOS RAIDA LIETUVOJE
2006
TURINYS
Apibręžimai 3
Vadybos ištakos senojoje Lietuvoje 4
1920 – 1940 4
Sovietinis laikotarpis 5
1990 – 1997 8
Apibrėžimai
Vadyba – valdymo, vadovavimo mokslas. Vadyba moksline prasme – mokslo kryptis apie organizacijų valdymo metodus, principus, dėsningumus, organizacinį mechanizmą. Vadyba praktine prasme – specifinė veikla, kurią vygdant reguliuojuami visi organizacijoje vykstantys procesai, t. y. organizacijos narių darbo planavimas, organizavimas, vadovavimas, kontrolė. Profesionalioji praktinė vadyba – tai mokslo, valdymo meno ir praktikos lydinys.
Vadybininkas – organizacijos narys, vadovaujantis žmonėms, nubrėžiantis darbo tikslą, priimantis sprendimus, sąlygojančius efektyvų, darbą siekiant organizacijos tikslų. Tai kvalifikacija ir specialybė.
Vadovas – valdymo veiklą realizuojantis asmuo, kuris kordinuoja organizacijos narių veiksmus ir pastangas, kad pasiektų bendrą tikslą, efektyviai ir veiksmingai naudojant visas turimas priemones ir išteklius.
Vadovaimas – menas paveikti žmones, kad jie noriai ir iniciatyviai įgyvendintų organizacijos misiją, tikslus ir strategiją.
Vadybos ištakos senojoje Lietuvoje
Vadybos ištakų Lietuvoje galima ieškoti jau XII a. ar net seniau. Tarp pirmųjų garsesnių Lietuvs vadų būtų galima paminėti Lietuvos karalių Mindaugą, kuris sugebėjo suvienyti visas Lietuvos žemes. Žinoma, tai jis pasiekė pasitelkės karinę jėgą, tačiau ne tai suvaidino lemiamą vaidmenį. Tuometinėje situacijoje tik geras organizatorius galėjo suprasti, kad tik susivienijusi valstybė gali atremti vis dažnėjančius antpuolius.
Žengiant istorijos vingiu toliau, būtų galima paminėti visų Gediminaičių dinastiją. Kaip žinoma, pirmasis jos atstovas buvo kunigaikštis Gediminas, kuriam valdant Lietuvos teritorija ne tik buvo apsaugota nuo križiuočių ir kalavijuočių ordinų antpuolių, bet ir žymiai pasiplėtė. Prie to prisidėjo Gedimino, ne tik kaip narsaus karžygio, bet ir kaip iįmintingo diplomato bei valstybės vadovo, gabumai.
Dabartinį vadybininko paveikslą iš senosios Lietuvos turbūt labiausiai atitiktų LDK rūmų iždininkas A. Tyzenhausas. Jis buvo įkūręs modernias tiems laikams gamybos įmones manufaktūras ir, anot prof. A. Janulaičio, garsėjo administraciniais gabumais.
Žinoma, senojoje Lietuvoje būta ir daugiau gerų vadovų, tačiau jų vardai nėra minimi istoriniuose šaltiniuose, todėl apie juos kalbėti būtų sunku.
1920 – 1940
Tuometinis Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis sutapo su klasikinių vadybos mokyklų formavimosi ir vystymosi laikotarpiu. Todėl pač įdomu išsiaiškinti Lietuvos vadybos specialistų darbų turinį šiame kontekste, o taip pat jų požiūrį į klasikines sampratas.
1924 metais Prahoje vykusiame Pirmajame pasauliniame darbo mokslinio organizavimo kongrese dalyvavo Lietuvos universiteto profesorius J. Šimkus. Įkvėptas kongrese išklausytų idėjų, jis paskelbė straipsnė “Darbo organizacija”, kuriame išdėstė pagrindines F. Teiloro ir jo pasekėjų teorijos tezes. Įvertinant. Kad F. Teiloro darbai Amerikoje paskelbti tik 1910 – 1916 metais, šio straipsnio pasirodymas reikšmingas įvykis, rodantis, kad į Lietuvą pasaulinės vadybos idėjos atėjo gana greitai.
Be abejo, viena ryškiausių to meto mokslo Lietuvoje figūrų yra P. Raulinaitis. 1926 metais jis išleidžia knygutę “Administracijos principai”. Joje perpasakotas (kai kuriose vietose tiesiog pateiktas vertimas) išdėstyta ajolio veikalas “Bendrasis ir pramoninis valdymas”. Vėlgi, būtina pabrėžti, kad knygutė išėjo praėjus vos devyniems metams po pirmosios H. Fajolio knygos publikacijos.
1930 metais P. Raulinaitis išleido dar vieną knygą – „Darbo organizacijos matmenys“. Joje autorius dėsto F. Teiloro teorijos pagrindus, bando polemizuoti ir kritikuoti kai kurias jo mintis. Ši knyga nebuvo tokia svarbi kaip pirmoji, nes F. Teiloro darbų esmė jau buvo išdėstyta J. Šimkaus straipsnyje.
Iki 1935 metų gana svarbius straipsnius paskelbė profesorius S. Nacevičius ir docentas G. Galvanauskas. Profesoriaus straipsnyje „Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudas“ nagrinėja darbo organizavimo ir administravimo daržininkystėje klausimus, parodo, kad klasikiniai principai ir metodai gali būti taikomi ne tik pramonėje. Docentas straipsnyje „Darbas administracinėse įstaigose“ sprendžia tarnautojų parinkimo, priėmimo, jų darbo organizavimo klausimus. Tai pirmasis darbas, nagrinėjantis personalo valdymo problematiką.
Vadybos pakraipos darbai,, kaip šiandien taip ir tuomet, artimiausi ūkio, ekonomikos tematika nagrinėjantiems darbams. Todėl vieno ar kito vadybos aspekto nagrinėjimą galima rasti ekonomistų V. Jurgaičio, A. Rimkos ir kitų darbuose.
1935 metais iš užsienio į Lietuvą grįžta žinomas visame pasaulyje vadybos specialistas, pagarsėjęs savo straipsniu „Organizacijos vidiniai ryšiai“, V. Graičiūnas. Akivaizdu, kad V. Gričiūnas daugiausiai pasauliniam vadybos mokslui nusipelnęs mūsų tautietis, kurio sudaryta ryšių valdomumo koncepcija ir empirine formule naudojamasi iki
šiol.
Nuo pirmųjų gyvenimo Lietuvoje dienų V. Gričiūnas labai aktyviai propaguoja vadybos idėjas, būna entuziastai.
Sovietinis laikotarpis
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai, kaip vienai iš socialinių mokslų krypčių sąlygos buvo labai sudėtingos.
Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos, vadinamojo N. Chruščiovo atšilimo laikotarpio, darbo mokslinis organizavimas, menedžmentas Sovietų Sąjungoje buvo laikomi „prakaitą išspaudžiančiomis„ ir todėl buvo ne tik ignoruojami, bet beveik draudžiami.
1962 – 1967 metais Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriose gana aktyviai prasidėjo darbo mokslinio organizavimo įvairių aspektų tyrimai. Ši tematika buvo labai propaguojama sovietinės valdžios institucijose (ministerijose, valdybose), todėl jai plėtoti atsirado neblogos sąlygos. Vėliai šių centrų vykdomų darbų tematika plėtėsi, pradėti vykdyti vadybos tyrimai, užsiimama konsultacine veikla.
1969 – 1970 metais vadybos tyrinėjimais susidomėjo P. Tvarijonavičius. Nuo pirmų dienų jo darbų temetiką susieta su personalo valdymo problemomis. 1972 metais P.Tvarijonavičiaus dėka KTU fakultete įkurtas vadybos tyrimo sektorius, kuriame savo mokslinę karjerą pradėjo ne vienas žinomas mokslininkas. Šiame sektoriuje aktyviai bendradarbiavo V. Daugėla, vėliau sėkmingai vystęs programinio ir strateginio planavimo bei valdymo tyrimus, paskelbęs dvi monografijas ir eilę straipsnių.
Techninių – technologinių inovacijų valdymo problematiką tyrinėjo J. Novickas. Šiuos darbus jis tęsė perėjęs dirbti į Lietuvos informacijos B.Prokupčiko darbus tęsė jo mokinys R. Venskus, o personalo valdymo tyrinėjimus, išėjus P. Tvarijonavičiui, vystė A. Sakalas. Specifinius personalo darbo organizavimo klausimus nagrinėjo P. Vanagas, išleidęs šia tematika tris knygas.