1.Vadybos samprata ir turinys.Valdymo obj,subj ir f-jos. Vadyba-tai angliško termino managment atitikmuo,pasiūlytas V.A Graičiūno.Vadybinė veikla-tai visuminė organizacijos valdymo veikla,o ne tik žmonių,dirbančių šioje organizacijoje,veiklos ir santykių reguliavimas.Praktine prasme,vadyba yra specifinė veikla,kurią vykdant reglamentuojami visi įmonėje vykstantys procesai.Moksline prasme-mokymo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus,principus,metodus,organizacinį mechanizmą. Sruktūrinė vadybos traktuotė rodo vadybos kryptis. Iskiriamos 3 pagr valdymo reikalaujančiosįmonės veiklos sritys:aprūpinimas,gamyba ir pardavimai.Prie jų priskiriami ir tirimai,vystimasis. Struktūrinio ir objektinio vadybos klasifikavimo bazėje suformuojamos konkrečios vadybos f-jos- valdomi objektai. Įm valdoma kaip visuma,tačiau svarbu valdyti ir atskirus objektus:gaminius,atskiras rinkas,išskirus padalinius,darbo jėgą,finansus ir pan. Pats vadybos procesas realizuojamas,atliekant bendrąsias vadybos f-jas.Šis procedūrinis vadybos aspektas yra vienodas visoms įmonės veiklos kryptims. Konkrečios vadybos f-jos- valdymo objektai l.įv,ir juos galima nagrinėti įvairaiais pjūviais. Bendrosios(klasikinės)V f-jos: planavimas, organizavimas, kontrolė, vadovavimas. Prie bendrųjų vadybos f-jų dažnai priskiriamas ir spr priėmimas. Ypatinga yra vadovavimo f-ja.jos uždavinys-sujungti visas vadybos f-jas į vientisą ir veiksmingą sistemą.
Ankstyvasis V raidos etapas. 1-mą gamybos vadybos žingsnį 19 a. pab. žengė amerikietis F.Teiloras. Jo požiūriu, būtinas racionalaus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis. Pagr. organizaciniai ir techniniai F.Teiloro mokslo bruožai: *Darbininkas turi žinoti ne tik tai, ką jis turi dirbti, bet ir kaip atlikti jam pavestą darbą; *Darbininkas iš anksto turi žinoti ką jis gaus už atliktą darbą ir ką praras jos neatlikęs; *Reikia atrinkti tinkamiausius tam tikriems darbams darbininkus. Jo pasekėjas F.Džilbertas su žmona dirbo išplėtotos masinės srovinės gamybos sąlygomis,kuriomis daug darbininkų atlieka analogiškus,dažnai pasikartojančius darbus.1-ojo pasaulinio karo metu JAV atsirado nauja gamybos organizavimo sist.- fordizmas, pavadintas autoriaus H.Fordo vardu. Buvo vertingi jo techniniai ir darbo bei gamybos organizavimo principai: 1) gamybos organizavimo principai – vertikali visos įm struktūra 2)masės gamybos 3)standartizavimas 4)visiškas gamybos mechanizavimas 5)visiškas darbo pasidalijimas. L.Gantas parengė operatyvaus darbų planavimo metodus. H.Emersonas iškėlė uždavinį racionaliai organizuoti kiekvieną tikslingą žmogaus veiklą.
Klasikinę organizacijos teorija atsirado iš poreikio numatyti pagrindines sudėtingų organizacijų veiklos gairesm,Šios mokyklos kurėju laikomasH.Froidas.JIS sukūrė sąvitą gamybos valdymo sistemą.K.Adameckis sukūrė gamybos procesų organizavimo teoriją. M.Folet (žmogiškųjų sant. teor) kūrė klasikinės mokyklos pradus, bet įvedė ir daug naujų elementų žm sant ir organizacinės str srityse. M.Weberis suformulavo biurokratinio valdymo teor.
D.McGregoro sukurtaX,Y teorija.X t-je.teigiama, kad neiniciativiems atlikėjams būtina griežta darbo reglamentacija ir kontrolė.McGr.teigė, jog vadovų, pripažįstančių X t-ją, nuomone, žm nuolat dera įkalbėti stengtis dirbti. X t-je reikia: -griežtai reglamentuoti veiklos turinį;- įvesti racionalų kontrolės mechanizmą.Y t-je teigiama,kad absoliuti dauguma žm.nėra tinginiai,nori dirbti tik tam reikia sudaryti sąlygas:1)Į1-ą vietą iškyla vidinė atmosfera organizacijose ir darbuotojų tarpusavio sant 2)galimybė išreikšti save 3)noras ginti savo organizacijos interesus.
Pastarojo dešimtmečio pr. W.Ouchis pasiūlė Zt-ją, kurioje nurodomos galimybės Japonijos gamybos organizavimo metodais remtis kt šalyse. Šio metodo esmė – gamybos procesas be įdirbių, atsargų.
2.Vadybos mokslo raida ir mokyklos. Mokslo apie darbą gamboje reikšmę mokslininkai suprato jau dar viduržemiais.Matematikas G.Galilėjus matematiką mėgino pritaikyti darbo procesų tyrimams ir atkreipė dėmesį į nuovargį, trukdžiūsi į matematinius metodus taikyti darbo procesų nagrinėjimui ir kt. Tačiau šie bandymai nagrinėjami darbo problemas buvo šalutinė minėtų mokslininkų veikla,nes iki XIXa. labai mažai buvo tirti darbo fiziologijos darbai.XIXa.pabaigoje jau sukaupta darbo fiziologijos ir psichologijos žinių,kurias galima pritaikyti darbo organizavimo mokslui klostytis.
Bihevioristinė mokykla (1920). Vietoj klasik. teor. atsirado n. teor, kuri pradėjo nuodugniai tirinėti psicholog. ir soc darbo efektivumo veiksnius. Tuo metu susiformavo žm sant konsepcija, kurios pradininkas K.Levinas.
Vadybos mokslo(matematizavimo) mokykla.II-ojo karo metu sudarė operacijos komandas karinėms problemoms spręsti .Karo metu parengti operacijų tirimo metodai peraugo į sudėtingų procesų modeliavimą.
Matematiniai modeliai linkę ignoruoti santykius kaip duomenis ir pabrėžia skaitmeninius duomenis,kuriuos palyginti lengva surinkti ir įvertinti.
Naujos V teor. Joje mėginama suderinti ankstesnių teorijų pasiekimus, jų pliusus ir minusus.Tai įgyvendinama, taikant sisteminį situacijos įvertinimo ir situacijos dinamiškumo požiūrį. Sisteminis požiūris laiko organizaciją darnia ir tikslinga sist..Sistemos buna:atviros arba uždaros. Situacinis atsitiktinumų
požiūris.Valdimo būdai ir metodai,kurie geriausiai užtikrina organizacijos tikslų įgyvendinimą,priklauso nuo susidariusios situacijos.Todėl vadovas turi nustatyti,kuris metodas nustatys organizacijos tikslus tam tikroje situacijoje,tam tikromis aplinkybėmis ir laiku.Dinamiškų santykių požiūris.Kai dėmesys telkiamas į žmonių santykius ir jų greitą pritaikymą prie kintančių sąlygų.Organizacijos sant.su aplinka.O.Ap.yra žm.bendraujančių tinklas.Socialinė atsakomubė ir etika.Globalizacijos santykis su V.Pasaulis tampa be sienų,nes galima bendrauti su visu pasauliu telefonu,internetu.Finansų org.dirba visą parą.Organizacijų projektavimas.Kai organizacija įvertina save ir keičia procesus,mažinančius organizacijos efektyvumus.Kokybė.-tai klientų lūkesčiai,dėl kliento produktų vartojimo savybių patenkinimo laipsnis.
V raida LT. Mokslinės idėjos pasiekė Lietuvą 20a.pr.Aktyvūs šių idėjų platintojai buvo įvairių sričių specelistai:dėstytojai,administratoriai Šimkus irkt.Vadybos teorijos ir praktikos tobulėjimas LT siejamas su V.Graičiūno vardu. Gimė JAV, profesionalus vadybos specialistas 1933 išleido ”organizacijos vidiniai ryšiai”. 1-as vadybos teorijoje bandė nustatyti ir matematiškai pagrįsti valdymo normą t.y.optimalų pavaldinių skaičių vienam vadovui,kuri buvo pavadinta Graičiūno F-le.sistemiškas mastymas žiūri į situaciją : 1)nuosekliai, 2)sistemiškai 3)pagrįstai 4)numatant pasekmes 5)logiškai nustatant priež.
3. Visuotinės kokybės vadyba ir harmoningosios plėtros koncepcijos ir jų taikymas Lietuvoje. Kokybės supratimas ir jos vadyba apibrėžia daikto ar reiškinio esmę. Ji neatskiriama nuo daikto ar reiškinio egzistavimo. Jiems išnykus dingsta ir kokybė. Kokybė yra susijusi su kiekybe. Organizacijos veiklos produkto, daikto ar paslaugos kokybė yra rišama su vartotojo poreikiais, jų tenkinimu dabar bei ateityje. Geros kokybės produktai ir paslaugos sudaro organizacijos konkurencinius pranašumus ir leidžia siekti verslo tikslų. Lietuvos nacionalinė kokybės programa apibrėžia kokybę kaip visumą savybių įgalinančių patenkinti išreikštus arba numatomus poreikius nedarant žalos aplinkai, esant optimaliems kaštams. Objektas – tai veikla, paslauga, produktas, daiktas, organizacija ir t.t. Šis kokybės apibrėžimas orientuotas ne tik į esamus, t.y. išreikštus, bet ir numatomus poreikius, tokiu būdu kokybė yra orientuota į ateitį ir g.b. prognozuojama. Iš kitos pusės kokybė yra siejama su aplinkos poreikiais, siekiant išsaugoti aplinką, jos nežaloti; ji t.p. rišama su optimaliomis išlaidomis. Vartotojų poreikiai nuolat kinta, todėl egzistuoja objektyvi būtinybė tuos poreikius tirti, prognozuoti ir siekti, kad kokybė juos atitiktu. Tai išryškina kokybės vadybos tikslą. Kokybės tikrinimas, inspektavimas ar testavimas tai yra proceso ar produkto charakteristikų nustatymas, o kokybės kontrolė suprantama plačiau. Kokybės vadyba apibrėžia tikslus, jos politiką, strategiją, kuriuos įgyvendina kokybės planavimo, pastovaus kokybės gerinimo veiklos pagalba. Kokybės vadybai įgyvendinti kuriama kokybės sist., apimanti organizacinę struktūrą. Kokybės sist. turi savąją inf sistemą. Kokybės vadyba vykdo visų lygių vadovai ir darbuotojai. Ji vyksta visuose hierarchiniuose lygiuose ir padaliniuose. Kokybės vadyba organizuoja kokybės tarnybas, bet visa atsakomybė tenka organizacijos aukščiausio lygio vadovams. Jie organizuoja kokybės valdymo sistemos funkcionavimą. Visuotinės kokybės spr yra naujas galvojimo būdas apie organizacijos žmonių darbą ir jų santykius. Tai tam tikra idėjų sist., kuri pakeitė tradicinę kokybės kontrolę. VKV (visuotinė kokybės vadyba) išsivystė Japonijoje. Visuotinės kokybės metodais remdamasi, įmonė nuolat tobulėja, siekdama kuo greičiau patenkinti vartotojų poreikius, gerindama kokybę ir mažindama išlaidas. VKV požiūris į kokybę pabrėžia: 1)vartotoją kaip varomąją pokyčių jėgą; 2) nuolatinį tobulėjimą; 3) darbuotojų dalyvavimą; 4) partneriškus darbuotojų santykius; 5) aukščiausios vadovybės atsidavimą; 6) pasitikėjimą darbuotojų sugebėjimais; 7) lankstumą; 8) darbo jėgos mokymą; 9) atsakomybės prisiėmimą; 10) ryžtą bendradarbiauti.
Statybos produkcijos kokybei visais laikais buvo skiriama daug dėmesio. Dabar rinkos sąlygomis statybos konkursus laimi tos įmonės, kurios gali objektus pastatyti ne tik už mažiausią kainą ir trumpiausiu laiku, bet ir garantuoja gerą kokybę. Statybos produkcijos kokybė yra strateginis visų statybos verslo įmonių uždavinys. Pastatų, statinių ir įrenginių kokybė formuojama visose statybos stadijose: tikslo nustatymo, projektavimo, statybos, atidavimo naudoti. Naudojamų statinių kokybę taip pat būtina palaikyti. Kiekvienoje stadijoje kokybės reikalavimai nustatomi pagal norminius dokumentus. Norint pasiekti gerus rezultatus statyboje kiekviena įmonė turi pasiruošti ir įdiegti kokybės vadybos sistemą. Kiekvienos stadijos įtaka kokybei priklauso nuo daugelio kiekybinių ir kokybinių veiksnių. Pagr projektavimo, statybos darbus, statybinių medžiagų bei gaminių kokybės reikalavimus reglamentuoja statybos norminiai techniniai dokumentai.
W. Edvardas Demingas buvo pradininkas naujo požiūrio į kokybę, o tuo pačiu ir į visą kokybės vadybą. Jis sukūrė 14 principų apie kokybės vadybą.
puikiai galima pasinaudoti įdiegiant kokybės vadybos sistemą statybose: 1) Laikykis pastovaus tikslo 2) Įsisavink naują filosofiją 3) Liaukis priklausęs nuo masinių patikrinimų 4) Liaukis vertinęs verslą vien pagal kainą etiketėje 5) Nuolat gerinti gamybos bei paslaugų sistemą 6) Įdiek šiuolaikinius mokymo darbo vietoje metodus 7) Įvesk vadovavimą 8) Atsikratyk baimės 9) Sulaužyk barjerus, skiriančius funkcinių sričių personalą 10) Atsisakyk šūkių, pamokymų ir uždavinių darbuotojams 11) Panaikink kiekybines kvotas 12) Pašalink kliūtis, trukdančias didžiuotis darbu 13) Įdiek veiksmingą lavinimo ir mokymo programą 14) Veik, kad įgyvendintum pakeitimus.
4. Strateginio ir operatyvaus valdymo esmė ir metodologijos. Endriu strategija – ilgalaikių sprendimų apimančių visas organizacijos veiklos srities visuma.Hoffer strategija – galimų atlikti problemų išryškinimas, įvertinimas ir sprendimų jų likvidavimo priėmimas. Konkurencinės strategijos pranašumas – organizacijos. Strateginis valdymas glaudžiai susijęs prognozavimu. Jį galima laikyti strateginio valdymo dalimi. Skiriami du prognozavimo tipai: genetinis ir normatyvinis (tikslinis). Bendriausi strateginio valdymo principai yra būdingi visoms organizacijoms. Specifiniai strateginio valdymo ypatumai priklauso nuo organizacijos veiklos pobūdžio, finansavimo šaltinių, nuosavybės formų, dydžio, struktūros ir kai kurių kitų savybių. Rengiant strategiją, įvertinamos organizacijos silpnybės ir stiprybės, jos išorinės galimybės ir grėsmė. Skiriamos trys strateginio valdymo proceso stadijos: strateginė analizė, strategijos formavimas, strategijos įgyvendinimas. Ryšius tarp jų nevienodai traktuoja skirtingos strateginio valdymo metodologijos ir teorijos. Organizacijose turinčiose hierarchinę sistemą, vyrauja trys strateginio planavimo metodologijos: iš viršaus žemyn, iš apačios į viršų, integruota. Yra išskiriamos dar dvi strateginio valdymo metodologijos: nustatytinė ir plėtotinė, kurių kiekvieną apima tarpusavyje susijusių strategijos teorijų visumą. Nustatytinėje išskiriamos tokios strategijos teorijos klasės: pelno didinimu pagrįsta, ištekliais pagrįsta ir kultūrinė. Jos pagrindiniai pranašumai yra: kompleksiškumas, loginis nuoseklumas ir baigtumas, bendra strategijos alternatyvų lyginimo bazė, kompleksinės kontrolės galimybės, sukauptas didelis praktinis patyrimas. Sunkumai yra: ribotos prognozavimo galimybės, atsiejant strategijos kūrimo ir įgyvendinimo strategijas, naudojant formalias planavimo procedūras, trumpalaikių interesų ignoravimas. Plėtotinėje išskiriamos 4 teorijos klasės pagrįstos: išlikimu, neapibrėžtumu, derybomis, pažinimu. Pranašumai yra: lankstumas, nebūtinumas prognozuoti situaciją, galimybė visapusiškai aprėpti su žmogaus veiksniu susijusius aspektus. Sunkumai yra: nedidelė praktinio taikymo patirtis, iš anksto aprobuotų ilgalaikių strateginių projektų kai kuriose šakose būtinybė, kontrolės sudėtingumas. Abiem metodologijom būdingi ir trūkumai ir pranašumai, jų tarpusavio derinimas leidžia pasiekti efektyvesnį strateginį procesą praktikoje.
Operatyvus įmonių valdymo turinys priklauso nuo įmonės veiklos įvairovės, o ją g. apibūdint skirtingai-pagal kriterijus. Statistika skirsto įm pagal veiklas-pram, statyba, transport, aptarnavimo sfera. Prof. S.Butkus siūlo įm skirstyti pagal šiuos kriter: pagal produkto padarymo ciklą: a)įmonės gaminančios vieną produktą; b)įmonės gaminančios daug produktų. pagal produktus: a)gaminius gaminančios; b)paslaugas teikiančios; c)intelektualų produktą gaminančios. pagal technologijų rūšį: a)į nuoseklųjų technologijų; b)tarpininkavimo technologijų; c)intensyviąsias technologijas. pagal veiklos elementų stacionarumą: a)stacionarius produktus gaminančios; b)stacionarios ir mobilios darbo priemonės; c)stacionarios darbo priemonės. pagal panaudojamus energijos šaltinius: a)gamtinius šaltinius; b)techninius šaltinius; c)žmogaus energiją. pagal produktų patvarumą: a)tvarūs; b)akimirksnio (pvz. filmas). Pagal Butkų organinis valdymas tai valdymo darbo pasidalijimas priešybių pagrindu. Organinis valdymas patrauklesnis intelektualioms, kūrybingoms asmenybėms, kurios neigiamai reaguoja į suvaržymus ir apribojimus Kaip restruktūrizuoti įmones, esant organiniam valdymui? Iš viršaus į apačią vykdoma, kai skaidomos didelės įmonės į mažesnes. Iš apačios į viršų,-mažos struktūros jungiamos į didesnę. Klasikiniu supratimu įmonės restruktūrizavimas vadinamas reorganizavimu ir atliekamas pagal įmonės ir AB įstatymus. Restruktūrizavimą reglamentuoja įmonės restruktūrizavimo įstatymas. Pagal prof. Butkų skiriamos 3 struktūros posist: 1)produkto darymo (gamybos procesas); 2)ptarnavimo (pagalbiniai cechai, pagrindinių gaminių aptarnavimas); 3)vadybos (administracijos valdymo personalas). Pagal Dž. Milerį skiriami 3 struktūrizavimo pagrindai: technologija; teritorija; laikas. Valdymo struktūra sudaroma tam, kad būtų lengviau nukreipti visų narių pastangas bendro tikslo linkme. Taigi tokio valdymo esmė ta, kas sistemos sandara ir vidinė forma, pasireiškianti kaip jos elementų nuolatinių dėsningumų ir tarpusavio ryšių visuma.
5. Aplinkos ir strategijų sąveika. Alternatyvinės strategijos ir jų atranka. Aplinką sudaro tie išoriniai objektai, kurie
stiprią įtaką organizacijos veiklai ir jos rezultatams. Skiriami 2 organizacijos išorės apl lygiai: 1)makroapl – veiksniai ir jėgos, kurie veikia visų ekonomikos šakų ūkinius subj. (politiniai, teisiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai bei technologiniai veiksn). 2)šakinė apl – tai veiksniai ir jėgos, kurie būdingi konkrečiai ek šakai, kurioje veikia org. (konkurentai, tiekėjai, klientai ir kt). Analizuojant organizac apl skiriamos šios tyrimo sritys:
1. aplinkos dinamikos analizė
2. PEST analizė: svarbiausi sėkmės veiksniai, jėgų modelis, rinkos sąlygos
3. klientų analizė.
1. Ja mėginama įvertinti, kurios jėgos žymi pokyčius.
Naujoviškumas – tai aplinkos išskirtinumo laipsnis, kuris leidžia įvertinti, kokiu mastu aplinka sudaro organizacijai naujas situacijas. Prognozuotinumas – laipsnis, kuriuo aplinkos pokyčius galima prognozuoti iš anksto, galimybė surinkti naudingą inf.
Strateginio spendimo alternatyvos. Strategijos tikslinę orientaciją nusako firmos vizija, misija ir tikslai. Pagr. kriterijais g. laikyti: 1)Suderinamumo- reikalauja, kad būtų patikrinta, ar alternatyva yra suderinta su firmos misija ir tikslais. Jis turi aukščiausią prioritetą. Nuo apl palankios galimybes, kurias gali išnaudoti firma ir grėsmė, kurių firma turi išvengti 2)Tinkamumo-reikalauja, kad alternatyvos t.b. ištirtos pagal tai, kiek jos tinka pačiai įm 3)Pagrįstumo-reikalauja, kad dėl kiekv strateginių sprendimų alternatyvos būtų įvertintas padarytų prielaidų ir panaudotos inf pagrįstumas. Nors alternatyva g.b. suderintu su firmos misija ir tikslais, gali atsirasti nedidelių sunkumų ją įgyvendinti praktiškai. 4)Įvykdomumo-reikalauja įvertinti įvairiapusiškai kiekv alternatyvos įgyvendinimą ribojančius veiksnius 5)Rizikos-reikalauja, kad kiekv alternatyva turi būti įvertinta pagal firmai priimtiną rizikos laipsnį 6)Patrauklumo dalininkams-reik. lygint tarpusavy alternatyvas pagal dalininkų interesų tiekimo kriter. Alternatyvos priėmimo etapai: 1.pirminis alternatyvų atrinkimas; jis apsiriboja tik keliais vertinimo kriter, kuriems buvo suteikti aukščiausi prioritetai. Pradedant pirminių alternatyvų atrinkimą būtina išnagrinėti tokius klausimus: ką reiškia geriausia alternatyva? Kam yra atliekamas atrinkimas? Geriausia strategijos alternatyva yra atrenkama firmos dalininkams. Konkretizavimui jau yra svarbu prioritetai, kurie konkrečioje firmoje suteikiami atskiroms dalininkų kategorijoms. Kas atlieką atrinkimą? Parinkti gali firmos administracija, jos akcininkai, konkrečios dalininkų kategorijos interesų vardu vertinantys nepriklausomi ekspertai. Kokių kriterijų pagrindu yra atliekamas atrinkimas? Kiekviena firma plėtoja savo individualią kriterijų sist ir nustato kriter prioritetus. Atliekant pirminį strateginių alternatyvų atrinkimą analizuojamos tokios svarbiausios sritys: suderinamumas su misija, su tikslais, pelningumo įvertinimas, pridėtinės vertės įvertinimas, patrauklumo akcininkams analizė; sąnaudų – naudos analizė. Strategijos alternatyv yra nagr pagal jų indėlį į strateginius verslo vnt. Jas g lyginti tarpusavy pagal jų galimybes, susidoroti su ypatingomis rinkos ir konkurencijos aplinkybėmis, kurios nustatomos tokia apibendrintų rinkos aplinkos tipų seka; fragmentuotos, augančios, brandžios, smunkančios, tarptaut rinkos. 2. reikalingos loginės strat. Loginės gairės yra svarbios strateginiams tikslams priimti, nes jos yra naudingos kaip pradinis momentas strateginiams tikslams plėtoti ir tada, kai yra atmetamos alternatyvos, kurių tolesnis nagrinėjimas yra betikslis.