Nijolės Skučienės kalbų ir verslo kolegija
2004 m. Gegužės 18 d.
Vadovavimas ir Valdžia
Referatas
TURINYS
I. ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………………………….3
II. Pagrindine dalis…………………………………………………………………………………………………………….3
1.Vadovavimas. Vadovo funkcijos………………………………………………………………………………………….4
2. Valdžia ir galia valdymo sistemoje……………………………………………………………………………………4
a) Valdžios šaltiniai…………………………………………………………………………………………………………..4
b) Galios šaltiniai………………………………………………………………………………………………………………4
c) Charizmatinis galios šaltinis……………………………………………………………………………………………4
3. Vadovo darbo stilius………………………………………………………………………………………………………….5
4.Valdzia grindžiami principai……………………………………………………………………………………………….6
a)Valdžios balanso (pusiausvyros) principas………………………………………………………………………..6
b) Valdžios apimties principas……………………………………………………………………………………………6
5. Vadovo darbo stiliai:…………………………………………………………………………………………………………7
a) Autokratinis vadovo darbo stilius……………………………………………………………………………………7
b) Demokratinis vadovo darbo stilius………………………………………………………………………………….7
c)Liberalinis vadovo darbo stilius………………………………………………………………………………………8
6. Stilių suderinamumas………………………………………………………………………………………………………..8
7. Valdžios formos………………………………………………………………………………………………………………..9
a) Valdžia pagrįsta prievarta………………………………………………………………………………………………9
b)Valdžia paremta apdovanojimu (pozityviu pastiprinimu)………………………………………………………10
c) Valdžia paremta tradicija………………………………………………………………………………………………….10
d) Pavyzdžio valdžia, įtakojant per charizmą………………………………………………………………………….10
e) Eksperto valdžia, įtakojant per protingą pasitikėjimą…………………………………………………………..10
III. Išvada…………………………………………………………………………………………………………………………10
Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………11
I. Įvadas
Kai kurie žmonės dirba taip tarsi tikėdamiesi gyventi amžinai. Norėdami išgyventi, visi žmonės privalo dirbti; egzistavimas šioje žemėje priklauso nuo mūsų sugebėjimo pasigaminti maistą, įsirengti pastogę ir pasisiūti drabužius, nuo mūsų sugebėjimo valdyti pasaulį. Sugebėjimas ką nors sukurti visiškai priklauso nuo mūsų valios ir noro dirbti. Nėra tokio darbo, kurio negalima būtų pagerinti, tokio nuobodaus, kurio neįmanoma pagyvinti, ir tokio niekingo, kurio negalėtume padaryti kilnesniu. Yra tokių žmonių, kurie visada nepatenkinti savo darbu ir vadovais, aišku dar ir bendradarbiais, o taip pat ir valdžia. Jie visą gyvenimą skundžiasi ir protestuoja dėl savo darbo sąlygų. Jie sutiktų būti bet kur, tik ne darbe. Jie visada nepatenkinti kompensacija už darbą, kurį atlieka nenoromis. Nuolat reikalaudami jie pamiršta, kad darbo pajamas iš tikro lemia ne tai, ko reikalaujame iš kitų, bet tai, ką mes darome kitiems.
Kiekviena visuomenė, nepaisant jos ekonominės organizacijos, – kapitalistinės ar socialinės – turi išspręsti gamybos problemas, kad nuolat patenkintų gyvybinius žmonių poreikius. Tą galima padaryti naudojant savanorišką ar privalomą darbą. Kapitalistinėje sistemoje jokia politinė valdžia prievarta neverčia žmonių dirbti, negrasina areštu ar bausme, jei kas nedirba. Kitaip buvo socialistinėje visuomenėje, tokioje kaip Tarybų Sąjunga, kur kiekvienas turėjo dirbti pagal ūkio liaudies centro vystymo planą. Atsisakiusiems dirbti buvo taikomos bausmės arba net įkalindavo darbo stovyklose.
Šio darbo esme-
palyginti vadovavimą ir valdžia, parodyti kuo skiriasi viena ir kita, kokie yra pranašumai ir trūkumai.
Vadovų yra visokių – išmanančių verslą ir pradėjusių nuo nulio, bet tikinčių, kad pasiseks, vertinančių savo darbuotojus ir laikančių juos vos ne tarnais, mandagių bei malonių ir arogantiškų bei nesirenkančių žodžių. Tačiau visi jie moka įdarbintiems žmonėms atlyginimą, kurio dydis, beje, taip pat parodo vadovo požiūrį į žmones. Tačiau atlyginimai ir darbuotojų skatinimas įmonėje, pasirodo, yra ta tema, kuria verslininkai mažiausiai nori kalbėti. Susidaro įspūdis, kad vadovas- labiau rūpi firma nei joje dirbantys žmonės. Tai suprantama: jei firma klestės, darbuotojai turės darbo, o ir atlyginimą gaus didesnį.
Valdžia galėtų būti apibudinama dauguma būdu, tačiau vienas iš labiausiai suprantamu butu, tai sistema pagal kuria yra valdoma valstybe ar bendruomene. Tai yra visuotine ir neginčijama , bei įstatymais grindžiama jėga.
1. Vadovavimas ir vadovo funkcijos
Vadovavimas žmonėms- mokslas ir menas’. (R. Razauskas)
Vadovavimo sąvoka apima tam tikras artimai susijusias ir viena kitą papildančias funkcijas, kurias atlieka kiekvienas vadovas: Vadovo- organizatoriaus funkcija. Atlikdamas šią funkciją vadovas suformuluoja tikslus ir uždavinius, kolektyvo sprendžiamus dabar ir spręstinus ateityje, nurodo tų uždavinių sprendimo kelius, sukuria palankias sąlygas kolektyvo darbui. Vadovo- administratoriaus funkcija: vadovas įgaliotas asmeniškai arba kartu su pavaldiniais vykdyti kadrų politiką. Tik teisingai parinkęs ir išdėstęs kadrus vadovas išvengia pavaldinių neatsakingumo.
Vadovo- specialisto funkcija: gamybos vadovas turi gerai išmanyti techniką ir technologiją, turėti pakankamai žinių ir patyrimo konkrečioje sferoje, kad galėtų atsakingai kelti uždavinius ir kompetentingai juos analizuoti.
2. Valdžia ir galia valdymo sistemoje
Valdžios fenomenas – daugiaplanis. Jos netolygus pasiskirstymas tarp žmonių, socialinių grupių nuo seno gimdo aiškinimų, pagrindimų ir abejonių daugiau nei kuris kitas reiškinys. B. Russell (1938) valdžią laikė fundamentalia, apjungiančia visus socialinius mokslus, aiškinančia sąvoka, kuri analogiška energijos sąvokai fizikoje. Jis ją traktavo sekančiai: “Valdžia gali būti apibrėžta kaip numatytų efektų pasiekimas”. Politologai supratimą apie valdžią pateikia tokiu būdu: “A turi valdžią B tokiu mastu, kokiu jis priverstų B daryti tai, ko paliktas pačiam sau B to nedarytų”. Apskritai valdžios sąvokai būdinga lengva neigiama apnaša, nes tai siejama su prievarta, neteisingu viešpatavimu.
Vadybai tinkamiausias valdžios apibūdinimas yra paprastas – tai teisė valdyti ir eikvoti resursus. Valdžios ribos jungia įvairius organizacinius komponentus į vieną. Neaiškus valdžios delegavimas yra pagrindinis netvarkos ir konfliktų šaltinis organizacijoje. Tačiau daugelis valdžią painioja su galia, kuri yra sugebėjimas valdyti ar panaudoti jėgą, kas nebūtinai lydima valdžios. Galia kildinama iš resursų kontrolės. Žmogus su ginklu gali turėti galios nušauti kitą, bet jis neturi teisės tai daryti. Panašiai ir vadybininkas gali turėti galios daryti lengvabūdiškas išlaidas, bet jis neturi teisės tai daryti. Tačiau tiesa yra tai, kad valdžia ir galia dažnai eina kartu.
a) Valdžios šaltiniai
Tradiciškai valdžia yra įsivaizduojama kaip pozicijos funkcija, einant nuo formalios organizacijos viršūnės į apačią. Pagal šį požiūrį žmonės turi valdžią, nes užima tam tikrą poziciją; pašalinti iš tos pozicijos jie netenka savo valdžios. Tai vadinamosios formalios valdžios teorijos esmė. Kita, vadinama valdžios pritarimo teorija teigia, kad vadybininko valdžios šaltinis glūdi jo (ar jos) pavaldiniuose, nes šie turi galios priimti ar atmesti vadybininko komandą. Taigi, jeigu pavaldinys nepriima vadovo valdžios, ji paprasčiausiai neegzistuoja.
b) Galios šaltiniai: 1) žmogaus moralinės savybės, asmenybės patrauklumas, charizmatinių savybių turėjimas; 2) žmogaus erudicija, išsilavinimas, t.y. žinojimas to, ko kiti nežino; 3) fizinė jėga (sakysime, policininko darbe fizinė jėga yra jo galios šaltinis; prisiminkime Anglijos manufaktūrų laikų meistrą – tik fiziškai stiprus žmogus turėjo užtikrinti procesą); 4) kūrybiškumas, laki fantazija; 5) padėtis valdymo sistemoje; 6) ekonominiai ištekliai (sakysime, fabrikanto galia yra didesnė nei darbininko); 7) autoritetas.
c)Charizmatinis galios šaltinis:
Max Weber (1864–1920) “charizmą” perėmė iš Robert Zom, ankstyvosios krikščionybės bendruomenių tyrinėtojo.
“Charizmą” reikėtų vadinti asmenybės savybe, pripažįstama neįprasta, dėka kurios ji vertinama kaip apdovanota antgamtiškomis, antžmogio arba mažiausiai specifinėmis jėgomis ir savybėmis, neprieinamomis kitiems. Ši savybė sąlygota magijos ir buvo būdinga aiškiaregiams, išminčiams–išgydytojams, įstatymų aiškintojams, medžioklės vedliams, karo herojams. Šiuo atveju visiškai nesvarbu “objektyvumas” jokiu aspektu. Svarbu tik kaip ją faktiškai įvertina “pasekėjai”.
3. Vadovo darbo stilius
Valdymo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinio santykio visuma. Vadovas atlieka jam pavestas funkcijas tik jam būdingu, individualiu stiliumi.
vadovo darbo stilius individualus, nes nepakartojamos tiek jo asmenines, tiek ir vadovaujamo kolektyvo savybes.
Galima išskirti keletą pagrindinio veiksnių, lemiančio vienokį ar kitokį vadovo darbo stilių: organizacijos ar žmones, kuriai vadovaujama specifika- jos tikslai ir užduotys; gamybinė aplinka- veiklos organizavimo formos, technologinis gamybos lygis; vadovaujamo kolektyvo ypatumai- jo sudėtis, pasiruošimo lygis, tarpusavio santykio pobūdis.