TURINYS
ĮVADAS 3
1. VABYDA IR JOS PRAKTIKA 4
2. VALSTYBĖS VALDYMAS 4
2.1.Graikų demokratija 5
2.2. Makedonijos imperijos valdymas 6
2.3. Romėnų civilizacija ir jos valdymo struktūra 7
3. SOCIALINIS SUSKIRSTYMAS 8
3.1. Babilono socialinės klasės 9
3.2. Socialinė sistema Egipte 10
4. SENIEJI ĮSTATYMAI 11
4.1. Šumerų molinės lentelės 11
4.2. Hamurabio įstatymai 12
4.3. Romos teisė 13
5. KARIUOMENĖ IR JOS VALDYMAS 14
5.1. Aleksandro Makedoniečio armija 14
5.2. Romėnų kariuomenė 16
6. BAŽNYČIA KAIP ORGANIZACIJA 17
IŠVADOS 20
LITERATŪRA 21
ĮVADAS
Vadyba – vienas aktualiausių ir svarbiausių mokslų šiuolaikinėje visuomenėje. Ji mus supa jau ilgus šimtmečius ir mes galime pažinti įvairiausias jos apraiškos formas. Su vadybos praktika susiduriame kiekvieną dieną tiek namuose, tiek įmonėse, tiek valstybės valdyme ar kitose organizacijose. Kadangi daugybė praktinės vadybos pavyzdžių yra senosiose valstybėse ir tie pavyzdžiai yra pritakomi ir šiais laikais, todėl yra svarbu suprasti kodėl ir kokiose srityse vadybos praktika pasireiškė senųjų civilizacijų pasaulyje.
Nagrinėdama šią temą perskaičiau ir išanalizavau daugelį ne tik vadybos, bet ir istorijos vadovėlių bei knygų. Visa vadybos praktika senosiose civilizacijose atsiskleidžia per tris galingas organizacjas:
• valstybę;
• kariuomenę;
• bažnyčią.
Apie jas ir sukaupta daug istorinių duomenų, leidžiančių įžvengti vadybos pradą juose.
Kadangi daugiausia informacijos yra sukaupta anglų kalba, todėl teko pasinaudoti interneto duombazių informacija bei kai kuria angliška literatūra, nors ir gausu lietuviškų knygų apie civilizacijas.
Šio mano darbo tikslas atskleisti vadybos praktika senosiose civilizacijose, susipažinti su valstybės valdymo organizavimu, jos hierarchine sistema, įstatymais. Išanalizuoti senųjų valstybių kariuomenės strategijas bei bažnučios kaip organizacijos veiklą.
1. VADYBA IR JOS PRAKTIKA
Vadyba – tai angliško žodžio management atitikmuo, pasiūlytas Vytauto Andriaus Graičiūno. Vadybinė veikla tai organizacijos valdymo veikla, o ne tik žmonių įtrauktų į šią, veikla ir santykių reguliavimas. Praktiškai, vadyba yra tokia specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi įmonėje ar net valstybėje vykstantys procesai. Vadyba labai svarbi organizacijoje – tiek šeimoje, tiek gamyboje, tiek valstybėje, jos reikia bet kuriame vykstančiame procese.
Vadyba yra daugiau praktinis mokslas. Visas įmonės ar valstybės organizavimas vyksta natūraliai, bendra teorija sunkaiu aprašoma, be to ir geru vadovu neišmoksi būti, reikia jau tokiu gimti. Bet visada galima mokytis iš pavydžių ir sėkmingai organizuoti ir vystyti veiklą.
Išskiriamos kelios klasikinės vadybos funkcijos, kurios buvo aktualios ir senosiose civilizacijose, tai organizavimas ( pritaikytas kariuomenės, bažnyčios, valstybės organizavimui) ir vadovavimas ( ne kiekviena valstybė turėjo galimybę suklestėti, nes reikėjo talentingų valdovų), planavimas ir kontrolė.
Organizavimas – tai suplanuotiems tikslams pasiekti reikalingos sistemos sukūrimas. Čia struktūrizuojama socialinė sistema, įvertinant visų žmonių pareigas ir teises. Organizavimas yra kaip įrankis tikslams pasiekti.
Vadovavimas – tai asmeniniai valdymo aspektai, kuriais remiantis, siekiama efektyviai ir gerai įgyvendinti savus tikslus. Geri vadovai palaiko kontaktus su visuomene, stebi jos funkcionavimą ir taip siekia įmonės ar valstybės gerovės.
Vadybos praktikos pradžia senosios civilizacijos, kur ji atsiskleidžia per tris pagrindines organizacijas – valstybę, kariuomenę ir bažnyčią. [11]
2. VALSTYBĖS VALDYMAS
Valstybė – svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per kuria valdoma visuomenė ir saugoma bendroji ekonomika, socialinė struktūra. Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje seniausiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas.
Valstybės valdymas senosiose civilizacijose atsiskleidžia per valdymo forma, per vieno valdovo valstybės valdymo organizavimą.
Teisingos valdymo formos būvimas garantavo stiprią valstybės valdžią, gera organizacinę struktūrą. Senosiose civilizacijose siekiant efektyviausio valdymo būdo skirtingose ar net tose pačiose valstybėse buvo pritaikytos kelios valstybės valdymo formos (skirtingu metu), nuo respublikos iki imperijos ir vienvaldystės.
Kitoms valstybėms vadovavo tik vienas žmogus – karalius. Tačiau ne visi vadovai turėjo vadybinių savybių valdyti šalį ir tuo labiau išplėsti jos teritoriją ir sustiprinti valdžia. Galingą imperiją vienam asmeniui buvo sunku valdyti, todėl dažniausiai kai valdovai nepajėgdavo išlaikyti didžiulės imperijos, kildavo maištai, ji susiskaldydavo ir nusilpdavo. Todėl geras, tvirtas, ryžtingas, valdovas buvo galingos imperijos klestėjimo sėkmės garantas. [16]
2.1. Graikų demokratija
Valstybės valdymas – tai valstybės valdymo formos praktinis įgyvendinimas. Atėnai sukūrė visiškai nauja valdymo forma demokratija, kuri iki šiol sėkmingai pritaikoma. Praktiškai pademonstravo valstybės-polio valdymo meną.
Penktame amžiuje
prieš kristų tarp daugelio besivaržančių graikų bendruomenių iškilo Atėnai kaip „miestas-valstybė“ arba polis. Prasidėjus miestų-valstybių inovacijoms, keičiančioms iš kartos į kartą perduodamos rašytus ir nerašytus įstatymus, susiformuoja demokratinė valdymo forma. Atėnai iškyla kaip šios raidos viršūnė, naujoji valdymo struktūra gana plačiai paplito ir kituose graikų civilizacijose – buvo suteikta balsavimo teisė visiems laisviems piliečiams. Tačiau šią teisę turėjo tik laisvi suaugę atėniečių kilmės vyrai. Vergai, smulkieji Atikos valstiečiai, neturintys laiko užsiimti politika, ir moterys atlikdavo didžiąją darbo dalį, todėl daugelis laisvųjų piliečių galėjo visą laiką skirti politinėms diskusijoms ir polio valdymui. Iš maždaug 300 000 gyventojų apie 40 000 buvo laisvieji piliečiai, turintys balsavimo teisę. Svetimšaliai (metekai), laisvę gavę vergai ir moterys balsavimo teisės neturėjo. Piliečiai (demos) turėjo suverenią tiesę, tai yra aukščiausią valdžią vykdyti įsakymų leidybos bei teismines funkcijas. Visi piliečiai sudarė pagrindinį aukščiausią Atėnų organą – susirinkimą. Tautos susirinkimas buvo šaukiamas 40 kartų per metus. Nutarimus dėl valstybės valdymo priimdavo vyrai nuo 18 metų amžiaus. Klausimams, svarstomiems tautos susirinkime, parengti atėniečiai turėjo tarybą, kurią sudarė 500 piliečių nuo 30 metų amžiaus. Jie būdavo renkami burtu keliu vieneriems metams. Burtu traukimas buvo laikomas demokratiškesne priemone nei rinkimai. Karvedžiai, strategai būdavo renkami iš tautos susirinkimo narių, netraukiant burtų. Paprastai jais tapdavo turtingi aristokratai. Visi pagrindiniai klausimai, tokie kaip įsakymai, reguliuojantys viešosios tvarkos palaikymą, pajamų ir tiesioginiai mokesčiai, ostrakizmas ir užsienio reikalai (tarp jų kariuomenės ir laivyno veiksmų vertinimas, sąjungų kūrimas, karo skelbimas ir taikos sudarymas) būdavo pateikti svarstyti ir spręsti susirinkusiems piliečiams. [3, 9]
Graikų filosofas Platonas savo veikale „Valstybė“ išanalizavęs visus demokratijos trūkumus pateikė savo teorinę valstybės valdymo versiją. Platono valstybė- politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tą organizaciją nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas valstybė suprato kaip organizmą, kurio dalys, individai ir ju grupės, paklūsta visumai, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiamas valstybės idėjos įgyvendinimui. Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti darną ir harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turi žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tai kas jam priklauso. Toks valdymo principas įgyja ekonominių, politinį, socialinį ir moralinį aspektą. Platonas įžvelgė darbo pasidalijimo svarbą, teigė, kad darbas atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimą žmogus.
Taigi net ir Senovės Graikijoje vadybos praktika buvo sėkmingai taikoma valstybės valdyme. Suformavę tokią valdymo formą, kaip demokratija ir puikiai valdę valstybę pagal ją, graikai puikai pademonstravo vadybinius sugebėjimus. [10]
2.2. Makedonijos imperijos valdymas
Valstybės valdymas – sudėtingas procesas. Reikia turėti neeilinių vadovo sugebėjimų, kad išlaikyti didžiulę valstybę ar imperiją viena galingiausią pasaulyje. Aleksandras Makedonietis puikus valdovas, geras valstybės valdymo organizatorius, sugebėjęs Makedonija iškelti kaip galingą ir nenugalimą valstybę pasaulio akyse. Ir visa tai yra vadybos praktika, kuri puikiai buvo pritaikyta senosiose civilizacijose.
Po tėvo mirties Aleksandras Makedonietis tvirta ranka ėmė valdyti šalį. Užkariavus vis daugiau žemių, Makedonija tampa viena iš didžiųjų valstybių. Karalius prieš leisdamasis paskui Persus į Azijos gilumą, bandė organizuoti savo imperijos valdymą. Šalys prie Viduržemio jūros buvo ne tik užkariaujamos, bet ir pamažu užvaldomos administraciniu atžvilgiu. Provincijose Aleksandras nesijautė nei makedonų tautos karaliumi, nei sąjungininku, nei draugu – jis buvo absoliutus autokratinis monarchas. Aleksandras manė turįs teisė įvesti arba panaikinti pinigų rinkliavas, reikalauti karinės pagalbos ir nustatyti vidaus politikos kursą. Yra žinoma, kad 331m. pr. m.e. karalius mėgino sukurti naują administracinę struktūrą, ji turėjo labai daug įtakos valdymo centralizavimui. Buvo sukurtos trys nepriklausomos prekybos ir finansų valdybos. Kiekviena imperijos provincija turėjo savarankiškumą, o jų valdytojus paskirdavo Aleksandras. Tvarkai palaikyti jis visose provincijose palikdavo dalį savo kariuomenės, dažniausiai jie buvo pavaldus provincijos vietininkui. Aleksandro manymu, valstybės aparatas turėjo atlikti ne tik karines ir organizacines funkcijas, bet ir kultūrines bei kultūrines politines.
Kai imperija išsiplėtė beveik per visą Aziją, sudėtingesnis darėsi ir jos valdymas, keitėsi pagrindiniai valdymo ypatumai. Pirmiausia reiktų pabrėžti autokratinį principą, kurio laikėsi karalius, save
laikydamas pasaulinės imperijos pagrindu; jos valdymas turėjo visiškai priklausyti nuo Aleksandro. Todėl nebuvo sostinės su centrinėmis imperijos įstaigomis, o tik dvaro stovykla, Aleksandras ir jo padėjėjai. Su pačiu karaliumi tiesiogiai siejosi ir imperijos kanceliarija, dauguma kitų žinybų, taip pat naujų žemių valdyba, irgi kilnodavosi su rūmų stovykla. Tik finansams vadovauta centralizuotai. Kaip ir anksčiau finansus tvarkė keturi iždininkai atsakantys už komunikacijas ir armijos aprūpinimą. Žinoma, Aleksandrui reikėjo padėjėjų, tačiau šie pareigūnai neturėjo jokių įgaliojimų, o buvo vien įnagiai karaliaus rankose. Jis vienas valdė, leido įsakymus, kuriuos pats pasirašinėdavo ir uždėdavo savo antspaudą. Imperija turėjo tapti vieninga valstybe, bet ne remiantis imperijos biurokratija, o padedant paties Aleksandro valdymui, jungiant etninius ir kultūrinius elementus, ypač plečiant prekybą ir visur keliant gerovę.
Vadybos praktika puikiai atsispindėjo valdant savo imperiją Aleksandrui Makedoniečiui. Jam teko organizuoti, struktūrizuoti jos valdymą, rūpintis finansais ir kariuomenės stiprinimu, kad šalis galėtų tapti vis galingesne ir stipresne. Karalius buvo geras vadovas ir organizatorius, tikras vadybininkas. Po jo mirties Makedonija susiskaldė ir nusilpo, nes prasidėjo kovos dėl valdžios, neatsirado stipraus valdovo, kuris butų pajėgus išlaikyti tokia imperiją. [14]
2.3. Romėnų civilizacija ir jos valdymo struktūra
Kiekvienos valstybės valdymas buvo skirtingas, tačiau jos vistiek iškilo kaip galingos imperijos, valdant sumaniems valdovams. Taip iškilo Graikija su savo demokratija, Makedonija – su Aleksandru. Tokie pat stipri ir galinga buvo Romos imperija.
Ankstyvuoju laikotarpiu Romą valdė 7 karaliai. Karalių rinko senatas iki gyvos galvos. Karalius pirmininkavo senate, aukodavo dievams visos bendruomenės vardu, vadovavo piliečių pašauktinei kariuomenei. 509m. pr. Kr. Romėnai išvarė paskutinį savo karalių. Roma tapo respublika.
Jos gyventojai buvo laisvi žmonės, kurie manė turintys teisę ir pareigą ją valdyti. Kasmet jie rinkdavo du konsulus, kurie ateinančiais metais tvarkydavo miesto reikalus, o kilus karui vadovavo kariuomenei. Kiti pareigūnai taip pat buvo renkami. Senatorių pareigos nebuvo apmokamos, daugelis jų buvo iš diduomenės, nuo seno valdančios didelius žemės plotus bei turtus. Romą valdė senatas. Jis patarinėjo konsulams, svarstė politinius klausimus. Susirinkime piliečiai balsuodavo už naujus įstatymus arba juos atmesdavo.
1pav. Romos respublikos valdymo schema
Respublikai vadovavo du konsulai, kurie dviese valdydavo vienerius matus. Kiekvienas turėjo teisę panaikinti nutarimą, kurį priėmė kitas. Bet kai šaliai būdavo suirutė, romėnai galėdavai paskirtį diktatorių, daugiau nei pusei metų. Tautos susirinkimas rinkdavo konsulus ir pareigūnus, įgalindamas juos valdyti šalį valstybės vardu pagal senato pasiūlymus. Senatą sudarė 300 iki gyvos galvos išrinktų narių iš įtakingiausių narių – patricijų. Visi laisvieji gyventojai, nepriklausantys patricijų giminei, buvo vadinami plebėjais, jie galėjo dalyvauti plebėjų susirinkime. Šis susirinkimas išrinkdavo savo patikėtinius, liaudies tribūnus, kurie galėjo ginti plebėjų teises. Liaudies tribūnai galėjo apskelbti veto senate ir turėjo asmens neliečiamybę. Tačiau liaudies susirinkimo valdžia buvo gana ribota. Turtuolių balsai turėjo didesnį svorį nei kitų žmonių.
Užkariavus daug teritorijų, susikūrus daug kolonijų, Roma tapo imperija. Romėnų imperializmas valstybei davė tokias dideles pajamas iš karo grobio ir vergų prekybos, jog Italijos piliečiai buvo atleisti nuo žemės nuosavybės mokesčio. Daugelis nukariautų kraštų buvo paversti mokesčių provincijomis. Provincijas valdė vietininkai, buvę konsulai, kurie šias pareigas gaudavo kaip atlygį. Vietininkas turėjo neribotą valdžią vienerius ar dvejus metus. Romėnai nuolatos plėtė savo valdas, nes jie daugiausia veikė iš ekonominių paskatų, vykdė tikslingą politiką, siekė užvaldyti žemes, prekybos kelius ir rinkas.
Romos imperija savo dominavimo laikotarpiu plėtėsi dėl savo kariuomenės, diplomatijos ir statybų (ypatingai kelių ir akvedukų). Imperija sėkmingai gyvavo daugelį metų tik dėl sumanaus užkariautų tautų valdymo. Valdant romėnams, dauguma provincijos gyventojų juto gyvenimo pagerėjimą. Jiems buvo leista išlaikyti savo kalbą ir gavo Romos pilietybę. Po ilgo augimo, charakterizuojamo kaip naujovių įdiegimo, vystymosi ir didelės energijos periodo, prasidėjo imperijos sąstingis ir nuosmukis. Kai turtingas elitas pasitraukė į tariamą „gerą gyvenimą“, kai nereikia visiškai dirbti, kad galėtum tuo mėgautis, Romos piliečiai įgavo hedonizmo, ištvirkimo ir korupcijos reputaciją. Valdant turtingai aristokratijai, jie tapo konservatyvūs ir priešinosi permainoms, nes įsivaizdavo, kad senieji metodai buvo geriausi. Valdininkų kyšininkavimas buvo nevaldomas ir vyko didelės machinacijos dėl valdžios ir kontrolės. Galų gale valdininkai prarado kontrolę ir taip paspartino Romos imperijos nuosmukį. [6,7,9]